Šiemet gausiai užderėjus žolynams ir drastiškai pabrangus degalams, kilpa ant sofos ūkininkų kaklo ėmė stipriai veržtis. Visose žemdirbių, kaimo bendruomenių internetinėse svetainėse ir socialiniuose tinkluose gausu siūlymų už dyką nusišienauti pievas ir pasiimti jose užderėjusią žolę.
Suprantama, jau ir anksčiau tokiais pasiūlymais niekad nesidomėjo stambūs gyvulininkystės ūkiai, tačiau vidutiniai bei smulkieji neretai netgi primokėdavo pievų savininkams, kad tik šie atiduotų jų žemėse užderėjusią žolę.
Šiandien Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovė Renata Vilimienė džiaugiasi: „Jau daugelį metų mūsų valdžia įvairiais būdais bandė kovoti su sofos ūkininkais, bet jai prastai sekėsi, o dabar patys gyvulių augintojai ima diktuoti savo sąlygas.“ Anot jos, šiandieninė situacija tarsi leido smulkesniems ūkininkams suprasti, kad ir jų darbas kainuoja. „Vidutiniai ir smulkūs gyvulių augintojai tapo gerokai sąmoningesni ir dabar pievų savininkams drąsiai sako: nori, kad šienaučiau tavo žolynus – išnuomok“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakoja Kupiškio r. ūkininkė.
R. Vilimienė pieno gamyba verčiasi Migonių kaime, kur, pasak jos, sofos ūkininkų jau nebėra. „Prisimenu, pernai mūsų rajone už pievoje esančios žolės numulčiavimą sąmoningi ūkininkai iš savininkų prašė 110 Eur už ha, tai šiemet, pabrangus kurui, kaina turėtų būti apie 150 Eur/ha“, – dėsto pieno gamintoja ir aiškina, kad tokiu atveju žemės savininkui beveik nieko nelieka. Sudėjus pagrindinę, už pirmuosius ha ir žalinimo išmokas, gaunasi gal 180 Eur, o jei dar prisiminus, kad nelaikydamas gyvulių pievų savininkas negauna žymėto dyzelino, jis už savo žemes praktiškai neturi jokio pelno.
Beveik identiškos nuomonės laikosi ir Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos vadovė Danutė Karalevičienė. „Anksčiau, kai Lietuvoje buvo laikoma daug raguočių, smulkieji jų turėtojai dažniausiai primokėdavo už galimybę nusišienauti pievas, priklausančias su žemės ūkiu nesusijusiems asmenims, o dabar lazda atsisuko kitu galu“, – ŪP kalbėjo D. Karalevičienė. Pasak varėniškės, dabar aplinkiniams ūkininkams žolės visai nereikia, todėl pievų savininkai ieško įvairiausių būdų jai iškišti.
„Ši problema artimiausiu metu turėtų savaime išsispręsti, nes vykdant žalinimo programos reikalavimus, kiekvienas ūkis turės deklaruoti bent 7 proc. pievų nuo savo dirbamos žemės ploto“, – neabejoja D. Karalevičienė. Tačiau, pasak jos, problema išsispręs ne sofos ūkininkų naudai, nes jie privalės pievas išnuomoti tikrai jas naudojantiems žemdirbiams.
Lietuvos ūkininkų sąjungos Zarasų skyriaus vadovas Darius Viliūnas teigia, kad jo krašte žolės jau senokai mažai kam bereikia, todėl pievų savininkai už jos nupjovimą ir surinkimą mokėdavo 50–100 Eur/ha. „Šiemet, pabrangus kurui, tokio darbo kaina galbūt dar didesnė“, – sako D. Viliūnas, pastebėdamas, kad sofos ūkininkai vis dažniau ima tariamai auginti javus.
„Su žemės ūkiu nesusiję žemvaldžiai deklaruoja, kad jie augina įvairiausias kultūras, jas sėja, kulia, purškia cheminėmis apsaugos priemonėmis, nors neturi jokios technikos ar leidimų plėtoti chemizuoto ūkio veiklą“, – su kartėliu pasakoja Zarasų ūkininkų vadovas, pasigesdamas aktyvesnės šiuos klausimus kontroliuojančių institucijų, specialistų veiklos.
Anykščių rajono ūkininkų sąjungos vadovas Žilvinas Augustinavičius sako, kad nežino, ar kyla svetimų pievų šienavimo bei žolės išvežimo kainos, tačiau teigia, jog natūralu, kad žemes deklaruojantys sofos ūkininkai privalo bent kiek nors susimokėti. „Asmeniškai aš su tokiais reikalais nesusidūriau, tačiau esu įsitikinęs, kad dori ūkininkai neturi uždirbti išmokų pinigų žemės turėtojams“, – savo nuomonę redakcijai išsakė Ž. Augustinavičius.
Redakcijos nuotrauka
2022.06.21 Dainius ŠEPETYS Susijusios temos - skaitykite: sofos ūkininkai, Renata Vilimienė, Danutė Karalevičienė, pievų mulčiavimas