Didžiausias rūpestis – žemdirbių dalia, kai mėšlas iš taršos jau tampa deficitine trąša

Prasidėjus rudeniui Lietuvoje atšalo tik oras, bet ne politinė atmosfera. Ši – kaip niekad įkaitusi. Kaitra persidavė ir ką tik naują sesiją pradėjusiam Seimui, kurio šį rudenį laukia kalnai darbų. Apie tai su Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininku Viktoru PRANCKIEČIU kalbėjosi „Ūkininko patarėjo“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas Kazys KAZAKEVIČIUS.

– KRK jau aptarė penktosios, šio rudens sesijos darbo planą. Kokie teisės aktai bus svarstomi?

– Komitetas pateikė Seimo rudens sesijai darbų programą, tačiau iš anksto numatyti visus klausimus, kuriuos teks nagrinėti, būtų sudėtinga, nes gyvenimas atskleidžia vis naujas problemas. Darbo planas nuolat koreguojamas ir papildomas, priklausomai nuo to, kokie įstatymų projektai pateikiami Seimui, nes statutas leidžia supaprastinta tvarka papildyti Seimo sesijos darbų programą.

Planuojami svarstyti įvairios tematikos klausimai – melioracijos, servitutų nustatymo, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo reikalai, taip pat Pieno įstatymas, bus aptariamas žuvininkystės reglamentavimo tobulinimas, žemės ūkio ir maisto pramonės sektorių pripažinimas strategiškai svarbiais nacionaliniam saugumui.

Kiekviena žemės ūkio, kaimo gyvenimo sritis yra labai svarbi, todėl ir mums reikšmingų klausimų ratas yra platus. Labai svarbu užbaigti jau daug metų tebesitęsiantį, bet vis neužbaigiamą žemės grąžinimą teisėtiems savininkams. Taip pat laukia nemenkos diskusijos dėl žemės naudojimo servitutų nustatymo – didelė problema, kad nemažai sklypų yra suformuoti taip, kad prie jų nėra numatyta jokių privažiavimo kelių. Ypač daug tokių atvejų miškų sklypuose. Šią problemą reikia spręsti įstatymais – atsakomybę už tokią situaciją turi prisiimti valstybė, todėl siekiama sudaryti sąlygas atitinkamoms valstybės institucijoms nustatyti žemės servitutus privatiems subjektams, kai šie servitutai nebuvo nustatyti dėl teisinio reguliavimo spragų arba atsakingų institucijų padarytų klaidų.

Daug problemų kyla norint sujungti du net ir gretimus sklypus. Reikia keisti Žemės įstatymą, kad tvarka būtų supaprastinta ir žmonėms nereikėtų tokių sklypų sujungimui rengti brangiai kainuojančių projektų. Dar reikia keisti ir Melioracijos įstatymą, nes jau yra gauta pasiūlymų dėl hidrotechninių statinių bei įrenginių – užtvankų – perdavimo Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM). Manau, Seimas galėtų tam pritarti, nes dabar yra labai daug bešeimininkių užtvankų, kuriomis niekas nesirūpina. Vieni ragina jas griauti, kiti – remontuoti. Dėl jų likimo turėtume atsiklausti ir vietos bendruomenių nuomonės, o tam, kad kažkas su jomis galėtų būti daroma, pirmiausia įstatymu reikia nustatyti jų šeimininką. Tai galėtų būti valstybė, o jos įgaliota institucija – ŽŪM. Tuomet jau būtų galima spręsti dėl šių užtvankų tvarkymo finansavimo.

Taip pat Melioracijos įstatyme reikėtų sudaryti sąlygas žemės savininkui susitvarkyti drenažo sistemas po jo žeme, nes dabar iškyla retorinių klausimų – kas turi remontuoti valstybei priklausantį turtą, ypač žinant, kiek lėšų per paskutinius tris dešimtmečius valstybė skyrė sistemoms tvarkyti. Manau, kad valstybė turėtų rūpintis bendrojo naudojimo įrenginiais ir statiniais, tarnaujančiais viešajam interesui – gyvenviečių, kelių, geležinkelių, vandens telkinių ir pan., jų priežiūrą ir remontą finansuojant biudžeto lėšomis, o lauko sistemos turėtų būti remontuojamos naudos gavėjo – žemės savininko ar naudotojo – lėšomis. Be to, žemdirbiai kelia ir dar vieną aktualų klausimą – ką daryti, jei jo žemė skęsta dėl sistemos gedimo gretimame sklype, jis norėtų remontuoti melioracijos įrenginius, bet nesutinka gretimo sklypo savininkas, kurio žemėje yra gedimas. Galvojama apie tokio žemės savininko pareigą leisti aukščiau esančio sklypo savininkui ar naudotojui remontuoti ir kaimyniniame sklype esantį rinktuvą. Panašiai santykiai tarp sklypų savininkų Lietuvoje buvo reguliuojami tarpukariu.

Labai aktualiu klausimu tampa įsiterpusių žemės sklypelių likimas. Reikia kalbėtis apie tokių plotelių tolimesnį likimą. Vis aktualesnė tampa taip vadinamo kaimo jutiminio paveldo tema, nes neretai pasitaiko atvejų, kuomet žmonės, atsikėlę gyventi į kaimą, reikalauja, kad iš kaimynystės būtų iškeltos fermos, nes iš jų sklinda kvapai, o rytais dar gieda gaidžiai.

– Iš žemdirbių tenka išgirsti nusiskundimų, kad kai kada įvairūs tikrintojai iš jų reikalauja jau neaišku ko.

– Mūsų darbotvarkėje yra numatyta padaryti perteklinių reikalavimų reviziją, kad administracinė našta realiai mažėtų. Dabar daug kalbama apie apsauginę 3 metrų zoną prie melioracijos griovių. Reikėtų įvertinti ir Aplinkos ministerijos, ir ŽŪM apribojimus bei juos suderinti tarpusavyje, kad jie taptų realūs ir įgyvendinami. Matavimai neturėtų būti braukiami, jie galėtų būti „pririšami“ prie kranto linijos. Pavyzdžiui, Prancūzijoje taikomose ekoschemose yra numatyta, kad žemės dirbti negalima 0,3 m nuo vandens pakraščio, rekomenduojama palikti 1 metrą. Lietuvoje 1 m nuo griovio (ne nuo vandens) – jau mažai, dabar norima 3 metrų. Manau, tai yra duomenimis nepagrįstas siekis ir sprendžiant situaciją reikės KRK įsikišimo, nes vykdydami tokius perteklinius reikalavimus prarandame daug dirbamos žemės, o dėl to visoje Europoje reiškiamas didelis susirūpinimas. Manau, reikėtų melioracijos griovių apsauginę zoną matuoti nuo vandens / kranto linijos. Taip matuojant griovių apsaugines zonas gali būti, kad viskas ir sueis į savo vėžes, net ir padidinus ribas.

Tokių perteklinių reikalavimų – bandymų ne visai pagrįstais metodais gelbėti pasaulį – yra ir daugiau. Neseniai per javapjūtę lankantis viename ūkyje paaiškėjo, kad Lietuvoje kažkodėl standartiniu drėgnumu laikomas 14 proc. grūdų drėgnumas, o kai kuriose kitose ES šalyse jis siekia 15 proc. Dėl to mūsų žemdirbiai patiria nuostolių, nes jei grūdai drėgnesni, supirkėjai sumažina jų masę, už kurią mokama, o sausesnių nei 14 proc. grūdų masė neperskaičiuojama į standartinio drėgnio masę. Aiškinsimės, ar tai yra reglamentuota, ir spręsime, kaip tokią situaciją keisti, gal net reikiamas nuostatas reikės perkelti į įstatymus.

– KRK veikla apima ir parlamentinę kontrolę. Kokios sritys bus dėmesio centre? Minėjote, kad vėl ketinama sugrįžti prie Pieno įstatymo, kuris jau keletą metų yra tarsi įstrigęs aklavietėje.

– Parlamentinė kontrolė – viena svarbiausių ir aktualiausių KRK veiklos galimybių, nes tenka nuolat stebėti, kokie teisės aktai yra leidžiami, taip pat ir poįstatyminiai, kad šie atitiktų realybę ir nebūtų paveikti iškreiptų emocijų. Tad parlamentinė kontrolė yra būtina, nes spręstinų problemų ratas yra labai platus. Ne tik apimantis žemdirbių reikalus, kaimo bendruomenių klausimus. Dar reikia nepamiršti ir sodininkų bendrijų rūpesčių. Tai ne vien mūsų, KRK, problema, bet ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto. Deja, vis dar nepavyksta išspręsti visų klausimų, kurie laukia sprendimų.

Problemų kyla ir dėl kai kurių Žuvininkystės įstatymo nuostatų. Ypač dėl žvejybos Kuršių mariose. Lietuvai jų priklauso tik apie trečdalis, kitą dalį valdo Rusija. O mes gelbėti žuvis bandome visose Kuršių mariose, neatsižvelgdami į tai. Nereikia tikėtis, kad mūsų teisės aktai kaip nors bus suderinti su Rusijos teisės aktais, reglamentuojančiais tiek žvejybą Kuršių mariose, tiek Kuršių marių aplinkosauginius reikalus. Todėl kyla įvairių dviprasmybių – Lietuvos pusėje bandoma imtis tam tikrų ribojimų, bet Rusija to net nesvarsto. Tad diskusija dar tęsis.

KRK tikrai bus sugrįžta ir prie Pieno įstatymo...

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje.

Susijusios temos - skaitykite: Viktoras Pranckietis, KRK, žemės ūkis, melioracija, Pieno įstatymas