Akmenys – iš tėviškės, augalai – iš tolimojo užjūrio

Drožiniais puoštas namas

Sodybos plotas nėra didelis, 7,4 arai, tačiau viskas puikiai suplanuota: naujomis obelų veislėmis (‘Auksis’, ‘Šampion’), vynmedžiais, serbentais, šilauogėmis, braškėmis ir avietėmis atnaujintas sodas, kruopščiai prižiūrimi želdynai, grakščiais vingiais atskiriantys daržo ir sodo zonas. Kiemą tarsi uždaro akmeninis židinys ir mediniais drožiniais išpuoštas namelis. Apie tęsiamą daržininkystės tradiciją byloja šiltnamis ir lauko lysvės, kur savo reikmėms auginamos ekologiškos daržovės.

Nors arų nedaug, sodybos centre palikta žaliuojanti veja sukuria jaukios erdvės įspūdį, leidžia laisvai judėti tarp skirtingų zonų. Po obelimis pastatyti suoleliai kviečia prisėsti pavėsyje karštą vasaros dieną, o vakarais ramybės pasisemti vilioja lauko židinys. Akmuo lietuviui visada prie širdies, Petruliai – ne išimtis. Jais Kęstutis dekoravo šulinį ir netoliese sumūrijo židinį, taip sukurdamas stiprų energetinį akcentą sodyboje. Po darbų tikra atgaiva bežiūrint į plazdančią ugnį. Gera vakarus leisti su šeima ir draugais.

Lauko židiniui, pasak K. Petrulio, tinkamiausi kietesni ir sunkesni granitiniai, apvalūs akmenys, kokius seniau rinkdavo kelio brukui. Statinio apačioje dėjo apie 20 cm skersmens, ant jų truputį mažesnius, o viršuje maždaug 10 cm skersmens riedulius.

Vis tik pirmiausia žvilgsnis krypsta į medinį sodo namelį, kurio langai dekoruoti išpjaustytais antlangiais ir polangiais, durys ir stogas puošti tradiciniais lietuviškais ornamentais. Tačiau šeimai mieliausi meniški Lijanos tėvelio rankų drožinėti elementai, lyg karpiniai puošiantys šį pastatą. Žaliame sodo fone šis medinukas dovanoja natūralų grožį, dvelkia ramybe ir skleidžia šilumą.

„Nuolatinio skubėjimo ir lėkimo amžiuje vertybe tampa tai, kas reikalauja kruopštumo, ko neįmanoma sukurti greitai, per pusdienį ar dieną, – sako Lijana, aprodydama rankų darbo puošmenas. – Seniau ir dabar lango puošyba atlieka ne vieną funkciją, ji tarnauja ir grožiui, ir apsaugai, ir gyvenimo ramybei. Visada mediniam namukui, priešingai nei mūrui, reikia daugiau dėmesio ir priežiūros, nes medis – tarsi gyvas organizmas, todėl reikia tinkamai prižiūrėti ir atnaujinti ar restauruoti.”

Perkėlė tėviškės dalelę

„Akmuo – kaip gamtos dalelės intarpas, išlaiko savitumą, todėl iš tėviškės laukų parsivežiau jų kaip Kupiškio krašto prisiminimą, – prisipažįsta Kęstutis. – Kartu su žmona sukurto želdyno nedrįsčiau vadinti alpinariumu, nes įrengtas ne pagal taisykles, iš širdies, todėl jam labiau tiktų „akmenų sodo“ pavadinimas”.

Vyras pasakoja, kad lygioje, saulės apšviestoje sodybos vietoje supylė neaukštą, netaisyklingos formos kalnelį, išdėstė lauko akmenis, apsodino augalais. Paskui sukūrė antrą, panašaus kontūro zoną, kad „akmenų sodas“ atrodytų kiek natūraliau, būtų lengvai prižiūrima ir džiugintų augalais. Akmenys sudaro kompozicinius akcentus, palaiko augalams reikalingą mikroklimatą, saugo nuo piktžolių.

„Rinkomės nereiklius, dažniausiai alpinariumuose auginamus augalus, sodinome juos grupėmis. Po žiemos atšilus orams, čia skleidžiasi pavasariniai adoniai, kalniniai ir kaukaziniai vaistučiai, aubrietos, ankstos, šliaužiantys flioksai, plukės, raktažolės, uolaskėlės ir ankstyvosios svogūninės gėlės, – pasakoja želdyno kūrėja. – Vasarą akį traukia šilokai, šilropės, karpatiniai katilėliai, alpiniai ir šliaužiantieji astrai, čiobreliai, alpiniai gvazdikai, alpinės liūtpėdės ir kt. Negaliu atsispirti rudbekijų ir montbrečių žiedų ryškumui. Mėgstu derinti dekoratyvinius krūmelius, o Kęstutis – formuoti pušelių bonsus ir kitų spygliuočių nivaki.”

Kantrybė ir užsispyrimas

Kęstutis vazonuose augina ir formuoja paprastosios pušies bonsus. Į miško žemę sodina iš pušyno parsineštus mažus pušų sėjinukus. Nors augalams jau 7 metai, jie atrodo gana maži. Juos formuodamas, vyras viela „palenkia“ jų šakeles norima kryptimi, bet stengiasi, kad išgautos linijos atrodytų natūraliai. Bonsus formuoja ir iš miške rastos tujos bei paprastojo šermukšnio.

Kita medelių augintojo aistra – nivaki. Skirtingai nei bonsai, kurie auginami mažame inde ir ribojimas šaknų bei antžeminės dalies augimas, nivaki medeliai auginami dirvoje, maistinės medžiagos neribojamos. Jie reguliariai formuojami karpant ūglių galus, bet neturi būti persodinami.

Sode galima pasigrožėti išraiškingų visžalių medelių nivaki: baltosios eglės ‘Conica’, lizdinės eglės, koloninės tujos, siūlinės tujos, kukmedžio, kėnio, buksmedžio ir kitų augalų.

Didžiulis dėmesys išskirtiniam spygliuočiui

Jau septynerius metus „akmenų sode“ žaliuoja šiltesnio klimato augalas – čilinė araukarija (Araucana araucana), kilusi iš Pietų Amerikos, kalnuotų Čilės vietovių, vidutinio klimato zonos. Šie žvynuotais ir labai aštriais spygliais, puošniais kankorėžiais išsiskiriantys spygliuočiai auga ir Europos šalyse: Norvegijoje, Danijoje, Anglijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Tad kodėl nepamėginus auginti Lietuvoje?

„Mūsų sode auga, bet labai sunkiai, nes araukarijai per šalta ir rudenį, o žiemą dar ir per drėgna. Neigiamos įtakos turi žieminiai atodrėkiai ir po jų grįžtantys šalčiai, – atkreipia dėmesį Lijana. – Araukarijai reikia užuovėjos ir lengvos paunksnės, kad ankstyvą pavasarį nenudegintų saulė. Nuo aktyvių spindulių kovą padeda balta daržo plėvelė. Jei negauna pavasarinės saulės, augalas atrodo visai gerai. Beje saulėkaita nepageidautina ir vasarą. Kaip ir eglės, araukarijos mėgsta rūgštesnį dirvožemį. Žiemą būtina dengti agrodanga. Kol medelis nedidelis, tinka kartoninė dėžė, o kai paauga, galima apkloti eglišakėmis, ir svarbu nepamiršti mulčiuoti pomedį.”

Kęstutis šypsosi, iš araukarijos, deja, nepavyks išauginti bonso – augalas neturi miegančių pumpurų, todėl negalima genėti antžeminės dalies. Beje, reikėtų ir šaknis pakarpyti, tad kažin kaip ištvertų šią procedūrą.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Rūtos Vaitkevičiūtės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.