Ar visus nabagus reikia išgelbėti?

Kai kurie žinomi gamtininkai realistai teigia, kad žmogus turėtų kuo mažiau kištis į laukinėje gamtoje vykstančius procesus savo veikla, kuri nebūtina kontroliuojant laukinių gyvūnų populiacijų gausą ir kuri trukdytų gyvūnams savo buveinėse elgtis pagal savo prigimtį.

Nereikia kiekvieno paliegusio žvėrelio ar paukščiuko tempti pas veterinorių, kiekvieno iš lizdo pasitraukusio paukščio jauniklio ar dirvos duobutėje susigūžusio, atseit, visų užmiršto vargšelio zuikučio neštis namo ir bandyti jį išauginti. Geriau tokius gyvūnus palikti ten, kur jie buvo aptikti, – motina gamta pati jais pasirūpins. Jaunikliais pasirūpins jų tėvai, o kalbant apie paliegusius – gamtoje yra plėšrūnų, kurių misti žole neišmokysi. Tad, jeigu lapė, šeškas, kiaunė, vištvanagis ar kuris kitas plėšrusis paukštis, net vilkas ar lūšis aptiks sužalotą ar pasiligojusį gyvūną ir jo plėšrūnui užteks, kad pasisotintų, tą dieną ar naktį jis nemedžios sveikojo, ir tai bus didesnė dovana gamtai, nei išleidus krūvą pinigų jai sugrąžinti paliegėlį.

Visiškai netikslinga gydyti ir paleisti atgal į gamtą medžiojamųjų gyvūnų. Jų populiacijos Lietuvoje gausios, tad išgydyti ir grąžinti į gamtą keliolika ar keliasdešimt žvėrių arba paukščių neturės jokios įtakos jų populiacijų būklei. O kiek gyvūnų po gydymo liks neįgaliais, netinkamais paleisti į natūralią aplinką, ir tada jie turės gyventi nelaisvėje, kas vargu ar yra geriausia laukiniam padarui.

Gal iš dalies būtų galima pateisinti tik retųjų laukinių gyvūnų gydymą. Tačiau kiek tokių retųjų nelaimėlių per metus atsirastų Lietuvoje? Manau, jų skaičiai nedarytų jokios įtakos retųjų gyvūnų populiacijų gausai, net jeigu juos visus pavyktų sugrąžinti į natūralias buveines.

Jei tokia veikla niekaip nepaveiksime laukinių gyvūnų populiacijų būklės, tai gal visa tai reikalinga tik žmonėms? Dabar dalis žmonių tapo labai sentimentalūs ir ašaroja dėl kiekvieno kaip nors nukentėjusio tiek laukinio, tiek naminio (tiksliau – augintinio, šunelio ar katino) gyvūno, o ta meilė gyvūnams tapo net liguista, todėl toks rūpinimasis laukiniais gyvūnais pamalonintų jų širdį. Tačiau žmogus turėtų gamtą ir laukinius gyvūnus ne liguistai mylėti, o gerbti, pažinti ir stengtis suprasti gamtoje vykstančius procesus ir kiek įmanoma jiems netrukdyti.

Gal laukinių gyvūnų gydymas būtų naudingas veterinarijos studentams mokyti, gal jis kiek kitoks nei naminių? Tačiau ar bus sukurtas toks platus laukinių gyvūnų gelbėtojų tinklas, kad kasdien ir ištisą parą visoje Lietuvoje būtų galima surankioti žemės ūkio padargais kliudytus zuikučius, stirniukus, ežiukus ir kitus laukų gyventojus, į namų langų stiklą atsitrenkusius smulkius paukščiukus, keliuose sužeistus žvėris ir žvėrelius, nuo rapsų želmenų suviduriavusias stirnas ir t. t. Iki šiol keliuose nukentėjusius ir ligotus gyvūnus savo medžioklės plotuose sutvarkydavo medžiotojai, o atsakingos įstaigos to padaryti dažnai neįstengdavo net miestų teritorijose. Jeigu tikrai bus sukurtas toks gelbėtojų tinklas, kuris aprėps visą šalį ir gelbės gyvūnus bet kuriuo laiku, kiek tai kainuos?

Palikus gamtai susitvarkyti su visais šlubais šeškais ir tik ypatingais atvejais gydant retuosius ar dėl kokių kitų svarbių priežasčių gelbėti reikalingus gyvūnus, gal užtektų ir dabar veikiančių veterinarijos klinikų, jeigu valdžia laukiniams gyvūnams gydyti skirtų papildomų lėšų?

Medžioklės žinovas Vytautas RIBIKAUSKAS

Autoriaus nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.