Gėlynas nuo nulio

Svarbūs sprendimai

„Kai žmogus išgirsta klausimą, koks stilius, spalvos patinka, dažnai nustemba, susimąsto. Ypač kuriantieji pirmąjį gėlyną: gražus, kad ryšku, o jei dar išvaizdu visais metų laikais ir nereikalauja daug priežiūros – idealu!“ – šypsosi specialistė.

Tačiau priimti sprendimus vis tiek reikia. Sodas negali vienu metu būti ir linksmas ryškiaspalvis, ir romantiškas pastelinis, ir elegantiškas baltas, ir žalias visais metų laikais. „Sodinant bet ką, bet kas ir išeis. Augalų mišrainė – dažna pradedančiųjų klaida“, – atvirai pasakoja kraštovaizdžio dizainerė.

Kaip apsispręsti, ko labiausiai norite? „Kaip visada – kuo daugiau matai, tuo ge­riau supranti, kas tau patinka. Siūlau tiesiog pamatyti kiek įmanoma daugiau gėlynų: internete ir gyvai. Visais metų laikais. Galima fotografuoti, naršyti, patikusius paveikslėlius archyvuoti. Juos peržiūrint atmesti, kas ne­labai patinka, kol viskas, kas liks, bus vienos spalvinės gamos, vieno stiliaus“, – pataria E. Sūnilaitienė. Ji perspėja, kad nepavyks sukurti identiško gėlyno, nes paveiksliuko augalai pas jus gali neaugti, gal reikės ko­rekcijų dėl kitokio pastatų dizaino.

Atsakykite į klausimus

„Gėlyno vieta, dydis ir forma – asme­niniai sprendimai, tačiau yra ir taisyklių. Svarbu iškart nuspręsti teisingai. Prastai parinktą augalą galėsite persodinti, o išvedžiojus laistymo, apšvietimo sistemas, keisti gėlyno formos nesinorės“, – sako kraštovaizdžio dizainerė.

Pirmiausia nuspręskite, kur ir kodėl norite gėlyno. Po langais, kad galėtume gėrėtis gerdami kavą? Prie gatvės, kad sklypas atrodytų puošnesnis? Prie terasos ar laisvalaikio zonos, kurioje leisite vakarus? Sodo kampe, siekiant nukreipti akį nuo nepageidaujamo objekto? Palei tvorą, kad jos matytųsi kiek įmanoma mažiau? Nuo to priklausys gėlyno dydis, augalų asortimentas.

Nuspręskite, kokio dydžio bus gėlynas. Svarbiausia nepadaryti per mažo (nesižiū­rės – nieko nėra baisiau už netinkamoje vietoje įrengtą per mažą gėlyną) arba per didelio (sunku prieiti ravint, daugiau darbo, nors efektas bus panašus kaip ir mažesnio). „Siūlau pasisamdyti specia­listą – projektui arba nors konsultacijai. Kitu atveju pamėginkite nuspręsti patys, orientuodamiesi pagal gėlynų dydžius kitose panašaus dydžio valdose. Pavasarį, kol nėra augalų, galite tiesiog pažymė­ti planuojamo gėlyno kontūrus (virve, akmenimis, ilgesne laistymo žarna) ir kelias dienas įsivaizduoti ten gėlyną, – pataria specialistė ir užduoda daug klausimų: – Ar nekliudo vaikščioti, apsukti automobilį; ar visas vietas pasieksite, kai ravėsite ar tręšite; ar matosi pro langą (jei toks buvo tikslas); ar nelieka ruožo, pro kurį nepravažiuos žoliapjovė?“

Renkantis gėlyno formą, svarbiausia žinoti, ar norite geometrinės (tiesių ar to­lygiai lenktų linijų), ar laisvos kaip gamtoje (bangelių). Geometrinė gėlyno forma pa­prastai derinama prie namo architektūros, o laisva tinka daug kur. „Vis dėlto siūlau per daug nepribanguoti – bus sunkiau pjauti žolę, – ir į praktiškus dalykus ragina atsižvelgti E. Sūnilaitienė. – Mėgstantie­siems natūralistinį stilių reikėtų atminti, kad tokio stiliaus želdynai nuostabiai atrodo geometrinių formų aplinkoje.“

Kol augalai nepasodinti

„Senuosiuose dvaruose gėlynai nuo takų būdavo atskiriami žemomis karpo­momis gyvatvorėmis. Močiutės gėlynus apdėdavo baltais akmenėliais ar iš vytelių išpindavo tvoreles. Vėliau tapo populiaru atskirti gėlyną nuo vejos grioveliais, – kaip keitėsi mados, pasakoja dizainerė. – Šiuo metu yra didelis bortelių pasirinkimas: nuo pigiausių plastikinių iki prabangių šlifuoto ar poliruoto akmens. Kartais gėlyno borteliai padaromi naudojant nuo namo statybos ar takų klojimo liku­sias medžiagas, išliejami iš betono, labai stilingai atrodo tiesiog sukarpyti storos skardos lakštai, kurie nuo korozijos greitai tampa panašūs į brangius ir madingus rūdinto metalo.“

Nors anksčiau apie laistymo sistemas niekas negalvojo, šiais laikais verta įsirengti, ypač jei gėlynų daugiau, o laiko laistyti mažai. Apsvarstykite ir gėlyno apšvietimą, rudenį galėsite ilgiau gėrėtis.

Suprantama, į sutryptą žemę augalų ne­sodinsite, dėl to gėlyno vieta turi būti bent 20–30 cm supurenta, išravėtos piktžolių šaknys. Labai naudinga žemę pagerinti: įberti komposto, derlingo juodžemio ir pan. „Populiarėja požiūris, skatinantis ne kovoti su gamta, o prisitaikyti prie jos. Šią idėją populiarinantys sodininkai dirvą gerina saikingai, ieško augalų, kuriems žemė ir sąlygos tinka tokios, kokios yra jų sodyboje, – apie naują alternatyvą pasakoja medelyno savininkė. – Taip galima išvengti nuostolių dėl prastai augančių augalų, o jie derės prie sklypą supančios gamtos.“

Kai vieta išrinkta, parengta ir augalai pasodinti, ne vienas pradės sukti galvą, kaip dar papuošti gėlyną: fontanėliais, skulptūromis, dekoratyviniais šviestuvais, augalų atramomis, akmenimis, vazo­nuose augančiais augalais. „Patarčiau nepiktnaudžiauti, – perspėja želdynų dizainerė. – Dažnai tokie elementai, ypač ryškūs, gėlyną labiau bjauroja, nei puo­šia. Geriausia, kai pirmu smuiku griežia augalai, o ne betoninės varlės. Kas kita, kai toks elementas – meno kūrinys arba turi praktinę reikšmę: yra atrama augalui arba paukščių girdyklė.“

Gėlėms turi patikti vieta

Žmones traukia tai, kas nematyta, neauga artimoje aplinkoje. „Kaip tik dėl to atsirado oranžerijos, kur žiemą buvo sunešami egzotiniai šilumamėgiai augalai. Ir dabar dažnas, pamatęs nematytą gėlę, ją įsigyja ir pasisodina. O ji auga arba ne“, – sako E. Sūnilaitienė. Ir primena, kad ne visada galime išlaviruoti tarp gamtinių sąlygų.

Pavyzdžiui, Vilniaus rajone žiemos bus rūstesnės, o greta Klaipėdos – švelnesnės. Jei greta kalnas, miškas, namo siena – nesuvaldysite saulės šviesos. Galima tik gerinti dirvožemį, reguliuoti rūgštingumą, drėgnumą, tačiau vietos sąlygos turi atitikti augalo, nes kitu atveju reikės nuolatos arba rūgštinti, arba laistyti ir pan. Dėl to paprasčiau rinktis augalus, kuriems tiks natūralios jūsų gėlyno sąlygos.

Atrankos kriterijai

Renkantis gėles, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti: koks dirvožemio laidumas, rūgštingumas, kiek saulės, kiek drėgmės, ar vieta atvira. Vėliau galima galvoti apie augalus. „Jei nežinote nuo ko pradėti ir nėra patarti galinčio specialisto, pažiūrėkite, kas auga pas kaimynus, – pataria E. Sūnilaitienė. – Kartais dirvožemis skiriasi net viename sklype. Jei domina, kokių sąlygų reikia konkrečiam augalui, nesunkiai galite rasti informacijos internete, pas pardavėjus.“

Antras kriterijus – apželdinimo stilius. Jis priklauso nuo namo architektūros, sklypo ir vaizdo iš jo, kaimyninių sklypų, asmeninio skonio. Visus derinius galima nusižiūrėti iš žurnalų, interneto ir kaimynų, tik nepamirškite jų adaptuoti savo sklypui.

Dažnas mūsų, ypač pradedantis gėlininkas, augalus renkasi ir pagal trečią kriterijų – finansus, nes daug kainavo statybos, sodybos pirkimas, gėlyno vietos įrengimas. „Kadangi daugiamečiai augalai brangūs, didesnio gėlyno sąmatą galima santykinai atpiginti, pasodinant ne tik gėlių, bet ir krūmų: lanksvų, rododendrų, hortenzijų, buksmedžių, įdomesnių rutulio ar kolonos pavidalo tujų. Galima priderinti netgi vaiskrūmius, – pataria E. Sūnilaitienė. – Krūmai pigūs, bet užims vietą ir gerai atrodys net žiemą, o gėlynas dėl jų įgaus struktūrą.“

Jei finansai riboja kuriant net mažą gėlyną, galima sodinti daugiamečius augalus, derinant juos su pigesniais vienmečiais (patagonine verbena, kosmėja, gaura, žile, nasturta ir pan.). Pigiausia būtų sudaiginti pačiam. Kitais metais suvešėjusius daugiamečius išskirstysite, kad užimtų didesnį plotą, gal nupirksite kelis kitos rūšies augalus, o vienmečių sodinsite mažiau. Taip per kelerius metus turėsite suderintą ir vešlų daugiamečių gėlyną.

Kaip sodinti?

Kiek augalų sodinti, apskaičiuokite pagal tai, kokio dydžio jie išauga. Kitaip rizikuojate susodinti per tankiai arba palikti visą vasarą žiojinčias tuščias vietas. Tradiciškai augalai sodinami pagal stebėtoją: arčiausiai jo sodinami žemiausi augalai, toliau – aukštesni.

„Dabar sodinimo variantų yra daugiau, pavyzdžiui, dideliuose natūralistiniuose želdynuose, kur yra galimybė įeiti į gėlyną, aukščių nebepaisoma, o einant vaizdas keičiasi, – supažindina dizaino specialistė. – Atsižvelgiant į siekiamą išgauti stilių, augalai sodinami arba grupelėmis, arba pramaišiui, imituojant natūralią gamtą. Vieno teisingo būdo nėra.“

Pagalbininkas mulčias

Pasodintiems augalams reikia laiko suvešėti. Todėl iš pradžių tarp gėlių yra tarpų, kuriuose įsikeroja piktžolės, tose vietose žemė greičiau džiūsta. Pamulčiuokite gėlyną jums patinkančiu mulčiumi: užpilkite ne mažiau kaip 2–5 cm, kitais metais – storesniu sluoksniu.

„Siūlau nesirinkti ryškių spalvų mulčiaus, nes jis nebemadingas. Verčiau naudokite natūralių spalvų, stambesnės faktūros. Neseniai atsiradęs grikių lukštų mulčias yra smulkus ir tiks ten, kur jo neišpustys vėjas. Rūgštesnę žemę mėgstantys augalai gali būti mulčiuojami durpėmis, – primena E. Sūnilaitienė. – Akmenukus ir skaldą siūlau naudoti tik kraštutiniu atveju, atidžiai įvertinus aplinką ir augalus. Juos labai sunku prižiūrėti, o saulės įkaitinti akmenys gali deginti gėlių šaknis – retas augalas tai pakenčia. Todėl siūlau akmenis palikti profesionalams. Biudžetinis mulčiaus variantas – pjuvenos.“

Specialistė primena ir vadinamąjį žaliąjį mulčią – kiliminiai augalai, kurie auga palei žemę ir ją visiškai uždengia (žiemės, epimedžiai, drėbūnai, kauleniai, pipirlapės, stambiašakniai snapučiai, gebenės, šliaužiantys kadagiai, šliaužiantys kukmedžiai ir pan.).

„Skundžiamasi, kad augalai auga prasčiau nei pas kaimynus. Dažniausia priežastis – jie tiesiog nepakankamai laistomi ir tręšiami“, – atkreipia dėmesį medelyno savininkė. Bent metus ar dvejus po pasodinimo stebėkite, kad dirva neperdžiūtų, o retai lyjant palaistykite.

Reikalingos ir trąšos. Jei gėlyne neprisodinote prieskoninių augalų ir daržovių (tai pastaruoju metu itin madinga), galima rinktis žydinčių augalų. Jei ką nors iš gėlyno valgysite – ieškokite natūralių, jų pasirinkimas taip pat didelis. „Nepatingėkite nuravėti pavienių piktžolių ir neleiskite joms žydėti, nukarpykite nužydėjusius gėlių žiedus ir laiku imkitės priemonių prieš kenkėjus, tuomet jūsų gėlynas džiugins ir puoš taip, kaip buvote sumanę“, – patarimų negaili E. Sūnilaitienė.

„Rsų“ korespondetė Giedrė RYMEIKYTĖ

Eglės Sūnilaitienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.