Persikai ir abrikosai – ne naujokai lietuviškuose soduose

Pavasario šalnos abrikosus kanda skaudžiai

Abrikosai yra 4–6 m aukščio medžiai arba šakoti krūmai. Jie pražysta anksčiausiai nei kiti kaulavaisiai, prieš skleidžiantis lapams, balandį ar gegužės pradžioje, priklausomai nuo oro sąlygų.

Sodininkas atkreipia dėmesį, kad tuo metu dažniausiai orai būna dar vėsūs ir lietingi, todėl bičių apdulkintojų sode lakioja mažai, o kartais ir visai neskraido. Jų žiedus šiek tiek apdulkina vėjas. Kad šis procesas vyktų sklandžiau, jis pataria žydinčius medelius ir jų šakas papurtyti.

Anksti pavasarį pražydę abrikosų medeliai, dažnai nukenčia nuo pavasarinių šalnų. Tuo metu gali žūti ir pradėjusios formuotis jaunos vaisių užuomazgos. Medelius apsaugosite nuo šalnų, apdengdami juos keliais agrodangos sluoksniais, per naktį uždegdami laužus.

R. Amšiejus ragina nepamiršti, kad sodinant labai svarbu parinkti tinkamą vietą: „Rūgščios dirvos šie vaismedžiai nemėgsta, todėl į durpes ar smėlį nesodinkite.“

Jei pavyks abrikosų žiedus apsaugoti nuo šalnų, derliaus sulauksite liepos antroje pusėje–rugpjūtį. Vaisiuose gausu kalio, kalcio, magnio, vitamino A ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

Pajūrio regione persikams sunkiau

„Lietuvoje auginami neaukšti, 3,5–4 m, persikų medeliai. Jie pražysta keliomis dienomis ar savaite vėliau nei abrikosai, todėl dažnai jiems pavyksta išvengti šalnų“, – teigia sodininkas.

Persikų vaismedžiai pradeda derėti rugpjūtį. Vaisiai ovalūs ar kiaušiniški, apaugę pūkeliais, rausvi. Jie pasižymi ne tik puikiu skoniu, bet ir turi daug vitaminų, mineralų, ypač magnio, antioksidantų.

Sodininkai yra pastebėję, kad mūsų pajūryje tiek abrikosai, tiek persikai nukenčia labiau nei kituose šalies regionuose. Iš pirmo žvilgsnio atrodo keista, nes jūrinis klimatas švelnesnis, temperatūra žiema nukrinta mažiau, bet, pasirodo, egzistuoja kita, ne mažiau vaismedžiams pavojinga priežastis. Permainingomis žiemomis žiediniai pumpurai po atodrėkių prabunda (trumpas ramybės periodas), todėl tampa jautresni vėl grįžtantiems šalčiams. Bet priešingi procesai šiame regione vyksta pavasarį – vaismedžių žiedai nukenčia mažiau arba išlieka visai nepaliesti pavasarinių šalnų, nes jų vegetacija čia prasideda dviem savaitėmis vėliau nei vidurio Lietuvoje.

Parinkta vieta lems medelio ateitį

Jeigu ryžotės sode užsiauginti saldžiai kvepiančių abrikosų, sodininkas pataria sodinti šiltesnėje vietoje, geriausia pietrytinėje, pietvakarinėje arba pietinėje sodo pusėje, saulėtoje užuovėjoje. Nors vėjuotoje vietoje geriau jaučiasi nei persikai, juos būtina apsaugoti nuo stiprių šiaurės ir rytų vėjų.

Vėjams ir ligoms mažiau pakančius persikus auginkite šiltoje, pietinėje užuovėjoje (jokiu būdu ne vėjų pagairėje), prie pastatų, tvorų, sode tarp aukštesnių medžių. Tinkama vieta prie pat pietinės namo sienos, apie 15–25 cm atstumu. Suprantama, svarbu pasirinkti Lietuvos klimatui tinkamas veisles. Be to, medelyno savininkas pataria formuoti vėduoklės formos vainiką.

R. Amšiejaus teigimu, abrikosams ir persikams geriausia vidutinio sunkumo ir lengvo priemolio ar priesmėlio derlinga, pakilesnio reljefo, puri, vandeniui laidi, nerūgšti dirva (pH 6,5–7,0). Sodinkite aukščiau, kad pavasarį nestovėtų vanduo. Prastai parinktoje vietoje jokia abrikosų ar persikų veislė negalės augti, nes iššals arba nuo užmirkimo sunyks. Drėgmės perteklių dirvoje kenčiantys augalai ima sirgti, trūkinėja kamienai. Be to, svarbu vaismedžių nepertręšti, ypač azotinėmis trąšomis, ir profilaktiškai purkšti nuo ligų.

Lietuviškas sodinukas – prisitaikęs geriau

Jeigu nusprendėte sode užveisti šių lepiųjų kaulavaisių, R. Amšiejus pataria sodinti anksti pavasarį, balandį, dar neprasidėjus vegetacijai. Vaismedžius su skėstašakės slyvos poskiepiu sodinkite tarp eilių 5–6 (4–5) ir eilėje 3–4 m atstumu. Rinkitės Lietuvoje išaugintus sodinukus, jie bus geriau prisitaikę prie mūsų klimato nei atvežtiniai. Konteineriuose išaugintus sodinukus galima sodinti įvairiu laiku.

„Duobę kaskite šiek tiek didesnę nei vaismedžio šaknynas. Jeigu dirva nederlinga, iškaskite didesnę duobę ir žemę pagerinkite kompostu, gerai perpuvusiu mėšlu, – pataria specialistas. – Jokiu būdu nedėkite šviežio mėšlo, nes nudegins augalų šaknis. Gylis irgi svarbu – sodinkite taip, kad skiepijimo vieta būtų lygiai su žemės paviršiumi.”

Pasodintą medelį pririškite prie įbesto kuolo, paliekite, pomedį pamulčiuokite sausa žeme ar kitu mulčiu.

Genimas vaismedis ilgaamžiškesnis

Abrikosų ir persikų vaismedžiai sode dera tik apie 15 metų, bet prastai prižiūrėti kaulavaisiai gali pasenti ir sunykti dar greičiau.

„Abrikosų vainiką pradėkite formuoti jau pirmais augimo metais, tuo pat metu reguliuokite ir šakų skaičių, augimo kryptį. O stipresnės kontrolės prireiks nuo 3–4 metų amžiaus, nes vėliau bus sunku suvaldyti jų augimą: drąsiai genėdami šakas formuokite ir žeminkite vaismedžių lają, – pataria R. Amšiejus. – Kasmet birželį genėdami abrikosus, 30 proc. patrumpinkite vienmečius ūglius. Tuomet augalas išleis trumpų šakučių, kitais metais jos nokins derlių.“ Abrikosai vaisius augina ant trumpų vaisinių šakučių, tad jei genėsite liepą, jos nespės sustiprėti ir per žiemą žus.

Gali pasirodyti, kad abrikosų medžiai itin greitai auga ir plečiasi, tačiau sodininkas perspėja, kad iš visų kaulavaisių daugiausiai teks genėti intensyviai augančius persikus, nes palankiomis oro sąlygomis auga ne tik pavasarį, bet ir vasarą. Jie žiedinius pumpurus krauna ir dera ant vienmečių ūglių, o senstančios šakos po truputį apmiršta. Todėl svarbu suformuoti stiprias šakas su atsinaujinančiomis vaisinėmis šakelėmis. Persikų šakos negali augti į vainiko vidų – birželį jas atlenkite, kad augančius vaisius geriau apšviestų saulė.

Persikai derėti pradeda labai anksti, jau antrais–trečiais metais, ir gausiai veda vaisius apie 10–12 metų. Palyginus su kitais kaulavaisiais, jie užmezga labai daug vaisių – iki 20–40 proc. žydėjusių žiedų, todėl negenimas arba silpnai genimas augalas greitai pasensta, vaisiai tampa mažesni, o derlius menkesnis, galiausiai medelis žūva. Kad persikai derėtų kasmet, nepramečiuotų ir vaisiai užaugtų stambesni, sodininkas pataria dalį užuomazgų nuskinti.

Palepinti vaismedžiai – dosnesni

Abrikosų ir persikų žievė labai šiurkšti ir sugeria saulę, todėl pasodintą medelį iškart nubalinkite. Nepamirškite, kad dienos ir nakties temperatūrų skirtumai itin neigiamai veikia šiuos sodo augalus.

R. Amšiejus atkreipia dėmesį ir į tai, kad po šaltesnių žiemų abrikosai ir persikai dažniau nei kiti vaismedžiai suserga grybinėmis ligomis. Iš visų ligų persikams pavojingiausia tafrinozė (lapų garbanė). Todėl laiku profilaktiškai nupurkškite fungicidais ir kitomis stiprinančiomis priemonėmis.

Augant vaisiams, abrikosai ir persikai jautriau reaguoja į drėgmės trūkumą, nes dalį drėgmės praranda ir per lapiją, todėl vasarą sausrų metu pasirūpinkite juos laistyti.

Vaismedžius pavasarį tręškite kompleksinėmis trąšomis, o kas trečius metus žemę praturtinkite perpuvusiu galvijų mėšlu. Kompleksinėse trąšose esantis kalis gerina vaisių subrendimą ir derlingumą, augalo ištvermingumą žiemą, o fosforas, kalcis, magnis ir mikroelementai – augalų sveikatą ir vaisių kokybę. Bet nepamirškite, kad nuo birželio vidurio azotinių trąšų naudoti negalima.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.