Gardu kaip du medu! Tad kodėl draudžiama?

Vilniečio Nerijaus Aleknos vaikystė, pasak paties, buvo kaip medus. „Dažnai buvodavau Lyduvėnuose pas senelius Angelę ir Antaną Astrauskus. Senelis turėjo per 20 avilių. Tad nuolat mėgavausi medumi – ne tik senelių gerumu, gražia gamta.“ Tapęs pusberniu, Nerijus senelių rūsyje slapta lyžteldavo gardžiojo midaus. Jį senolis gamino pagal receptą, paveldėtą iš protėvių bajorų Astrauskų. Jų dvare Pasandvaryje, beje, gimė dainius Maironis.   Midaus gamybos paslaptis perėmęs ir jų slėpti nuo visuomenės neketinantis N. Alekna baimindamasis, kad šį kulinarinį paveldą davatkiški šalies įstatymai gramzdina į užmarštį, metė iššūkį.

Dar vienas pagalys į ratus N. Alekna rodo prieš du mėnesius Lietuvos vyndarių asociacijai atsiųstą Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) raštą. Jame prašoma „imtis priemonių, užtikrinančių Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų laikymąsi.“ Neva, kad nesilaikoma šio įstatymo byloja tai, kad Vyndarių asociacijos renginiuose degustuojami naminiai gėrimai, jais vaišinami lankytojai. Rašte primenama, kad Lietuvoje „natūralios fermentacijos alkoholinius gėrimus, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija ne didesnė kaip 18 proc. (alaus – ne didesnė kaip 9,5 proc.) galima gaminti tik savo ar šeimos poreikiams tenkinti“. NTAKD direktorius Zenius Martinkus, paklaustas, kas paskatino pasirašyti tokio turinio raštą, sako, jog skundėsi žmonės, pasipiktinę tuo, kad Vyndarių asociacijos renginiuose buvę vaikai matė neigiamą pavyzdį – kaip suaugusieji ragauja naminio vyno,  midaus. Skundo autoriai piktinosi ir internete viešinama asociacijos veikla, ypač nuotraukomis, kuriose matyti, kad degustuojami naminiai alkoholiniai gėrimai. „Turime garantuoti, kad būtų laikomasi Alkoholio kontrolės įstatymo“, – aiškino Z. Martinkus. Bet atsisakė įvardyti skundikus, nieko neatsakė ir į klausimą, ar tai, kad televizorių ekranuose kasdien liejasi alkoholis, smurtas, yra menkesnis neigiamas pavyzdys vaikams už naminio vyno ar midaus, alaus degustavimą. N. Alekna įsitikinęs, kad už draudimų kurpimą norintiesiems puoselėti senųjų lietuviškų gėrimų midaus bei naminės degtinės tradicijas slypi alkoholio monopolijų ir joms tarnaujančių politikų interesai.

Moralės sergėtojai tarnauja monopolijoms „Šis NTAKD raštas – dar vienas teisinis kretinizmas, draudžiantis puoselėti, populiarinti  vyndarystės, midaus gamybos, bend­ravimo, vaišingumo tradicijas! – piktinasi Nerijus. – Mūsų tautos tradicijas ir identitetą sąmoningai naikina besieliai, tačiau įtakingi   žmonės. Prisidengę demagogija apie būtinybę laikytis krikščioniškųjų vertybių – negirdyti tautos, jie Seime inicijuoja įstatymus, atimančius galimybę civilizuotai, kaip yra visame pasaulyje, gaminti  ir realizuoti naminius alkoholinius gėrimus. Kaip galiu nugirdyti tautą, jei mano gaminamų tauriųjų gėrimų savikaina dešimt kartų didesnė nei kaimų parduotuvių lentynose pūpsančių surogatų po 5 litus?! Nepriklausoma laboratorija ištyrė, jog 5 proc. parduotuvės bambalinio alaus sudaro nuodai, kurių sudėtyje – acetonas, metanolis, daugybė kitų. Parduotuvių lentynose nėra nė vieno alkoholinio gėrimo, kuris prilygtų sąžiningai, su meile pagamintam namudiniam. Įstatymų keverzotojai, matyt, gauna atlygį iš alkoholinių gėrimų magnatų. Šie nenori į rinką įsileisti naujų žaidėjų, suprasdami, jog, atsiradus smulkiajam vyndarystės ir degtindarystės verslui, negalės gaminti surogatų. Smulkųjį verslą žlugdantys įstatymai prieštarauja ekonomikos vystymo logikai, naikina lietuvių tautos kulinarinį paveldą ir tradicijas, tarnauja korporacijoms, girdančioms lietuvišką kaimą, didina besikapstančiųjų šiukšlių konteineriuose skaičių. Lietuvos žmonės neišgyvena iš smulkiojo verslo, nes visaip jį žlugdo demagogiškų Seimo „komjaunuolių“ sukurpti įstatymai ir nelogiška mokesčių sistema.“

„Verdam midų Lyduvėnuose“ Nerijus, kviesdamas svečius paragauti jo pagaminto midaus – „Žemaitiško“, „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“, „Lietuviško karališkojo“ ar „Spanguolinio“, – pradeda edukacinę pamoką, atkreipdamas dėmesį, jog Lyduvėnų dalis šiapus Dratvinio upelio, kur stūkso jo senelių troba, priklauso Šiaulių apskričiai, Kelmės rajonui, o kitame upelio krante esantys Lyduvėnai – jau Kauno apskrities, Raseinių rajono teritorija. Pirmiausia Nerijus parodo, kaip gaminamas „Žemaitiškas midus“. Tokį darė jo senelis, protėviai Astrauskai. „Moku pagaminti gerą midų, bet – neturiu ko slėpti nuo tautos“, – paneigęs kai kurių vyndarių teiginius, jog midaus receptas dažniausiai nusinešamas į kapą, Nerijus ima gaminti misą, kad jos būtų 25 litrai. Ima didelį emaliuotą puodą, daugiau nei pusę prikrečia tamsaus – miško medaus (apie 20 kg). Tinka ir rapsų. Puodą deda ant viryklės, bet neuždega. Ant medaus pila maždaug litrą  šalto šaltinio vandens ir mediniu šaukštu maišo.

Geležis suteiks blogą kvapą   Destiliuotas vanduo, pasak Nerijaus, netinka – „neturi charakterio“, gamtystės. Netinka ir geležingas vanduo – midus bus nemalonaus kvapo. „Geležingas vanduo – peilis alkoholiniams gėrimams“, – perspėja vyras. Kai medus suskystėja – ištirpsta vandenyje, – ugnis po puodu uždegama. Į jį pilama apie litrą šalto vandens, nuolat maišoma, kad neišbėgtų. Tirpalas verdamas mažiausiai 20 minučių, kiaurasamčiu nugraibant putas. Ugnis išjungiama, kai verdamas skystis nebeputoja. Putose slypi sunkieji metalai. Jie miške į nektarą patenka iš puvenų, užterštos aplinkos. Kol medaus tirpalas atvirame puode aušta, verdami midaus prieskoniai. Į mažesnį puodą dedama 60 g kavamale maltų kadagio uogų, 40 g apynių, po 15-20 g džiovintų ajerų ir valerijono šaknų (pastarieji trys augalai smulkinti ne kavamale). Ant jų užpylus šiek tiek karšto medaus tirpalo bei apie litrą šaltinio vandens, viskas išmaišoma ir verdama apie 5 minutes. Virsi per trumpai – kadagio uogos ir apyniai neatiduos dvasios – gerųjų savybių, virsi per ilgai – dings  valerijonų dvasia. Uždengtas puodas paliekamas aušti iki temperatūros, kad prieskonių nuovirą galima būtų rankomis išsunkti per dvigubą marlę. „Kiti midaus gamintojai prieskonius deda į medžiaginį maišelį, o šį – į verdamą medaus tirpalą. Senelis sakydavo, kad taip verdant visa prieskonių dvasia nueina į atmosferą“, – pasakoja Nerijus. Praaušusį tirpytą medų ir prieskonių nuovirą jis pila į fermentacijos indą, praskiedžia šaltu šaltinio vandeniu (maždaug 1,5 litro) ir užvožia dangtį.

Žinodamas raidę, nebijok improvizuoti Nerijus nieko tiksliai nematuoja –  iš tiesų kadagių uogas ne gramais svėrė, o ėmė dvi saujas, valerijonų šaknų – pusę saujos. Štai ir paruošta misa – medaus tirpalo ir prieskonių mišinys. Kai misa atauš iki 25-30 °C, bus galima į ją sumesti trintas spanguoles (1 l) ir džiovintas slyvas su kauliukais (25-30 g), saujelę stipriai skrudintų ąžuolo drožlių. Vietoje spanguolių tinka rūgščių obuolių sultys (2-3 l). Be rūgšties nebus gero midaus! Slyvų kauliukai suteikia migdolų skonį. Nerijus ima į rankas gitarą ir įsijautęs improvizuoja. Vienas jo kūrinys skirtas padavimais apipintiems, į Dubysos slėnį įsisupusiems Lyduvėnams, kitas – Meilei. Nerijus Vilniuje baigė operinio dainavimo studijas, bet šįkart nenori dainuoti. „Kol misa aušta, virsime kitą midų“, – pareiškia N. Alekna ir kartoja procedūrą. Tik vietoje tamsaus medaus ima šviesų medų – liepų, o į verdamų prieskonių puodą įmeta nemažai džiovintų rožių žiedlapių. Pirmąkart jais improvizuoja. Vietoje „Žemaitiškam midui“ naudotų spanguolių telkiasi erškėtrožių vyną. Gaminant midų svarbu žinoti esmę, visa kita – nuojauta, improvizacija, kaip ir pats medus: kiekvienos vasaros vis kitoks.

Verta mieles treniruoti Nerijus hidrometru matuoja misos cukringumą. „Gramas cukraus tampa puse gramo gryno alkoholio, – aiškina jis. – Jei norite stipresnio ir saldesnio midaus, hidrometru nustatykite 400 g/l misos cukringumą, skiesdami ją šaltu šaltinio vandeniu. Jei norite silpnesnio ir nelabai saldaus midaus, nustatykite 350 g/ l.“ Kai, misai ataušus iki 25-30 °C,  joje atsiduria spanguolės (erškėtrožių vynas), slyvos, galima dėti kultūrines vyno mieles. „Stipresniam  midui reikia stipresnių mielių – kurios toleruoja iki 17 proc. alkoholio. Naudodami tokias, gausite gėrimą, turintį 16-16,5 proc. alkoholio. Silpnesniam gėrimui naudokite mieles, kurios toleruoja iki 15 proc. alkoholio: išrūgęs midus turės 14-14,5 proc. alkoholio, - aiškina Nerijus. - Mieles ištirpinkite nedideliame kiekyje 25-30 °C vandens, palaikykite apie valandą. Jas patreniruoti galite įpylę šiek tiek misos: mielės ims ją ryti. Jei paliksite ilgiau, pabėgs iš indo. Mielės treniruojamos, kad medaus tirpalas būtų stipresnis.“ Senovėje į misą dėdavo duonos raugą arba alaus mieles.

Pagrindinis prieskonis – kantrybė Nerijus ištirpintas mieles supila į misą, išmaišo. Užvožia dangtį, įstato vandens užkardos vožtuvą. „Laukite, kol išrūgs, – tęsia jis. – Aktyvus rūgimas truks 1-4 mėnesius: jo trukmę lemia medaus rūšis, aplinkos temperatūra, mielių kokybė, prieskoniai. Geros mielės aktyviau fermentuoja tirpintą medų. Mano praktikoje  pasitaikė, kad fermentacija truko pusę metų. Kai vandens užtvaro vožtuvas liausis burbuliavęs, vadinasi, fermentacija baigta. Tad laukite, kol nustos burbuliuoti. O sulaukę palikite savaitei  nusistoti – tegu drumzlės nukrenta ant dugno. Tada, pasitelkę specialų sifoną arba žarneles, išrūgusį midų atsargiai nupilkite į brandinimo indą (aš pilu į ąžuolo statines), labai sandariai jį uždarykite, kad oras nepatektų. (Galite pastatyti vandens užtvaros vožtuvą, bet kaskart reikės įpilti vandens.) Ant fermentacijos indo dugno liks mielės ir išpampusios slyvos. Šias galite nusiplauti ir suvalgyti. Suvalgęs dešimt slyvų vairuoti nesiryžau... Rūsyje laikomo midaus neprisiminkite mažiausiai dvejus metus. Kantrybė – svarbiausia gaminant midų. Paragavę daugiau nei ketverius metus brandinto midaus, neteksite žado – koks puikus!“ Nerijus Alekna visiems linki sėkmės gaminant „Žemaitišką midų“. Jis jam skaniausias.

Autorės nuotraukos    

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ „ŪP“ korespondentė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.