Kupiškėnas „sodina“ akmeninį sodą

Tautodailininko namus gali atpažinti iš to, kad  juos supa ne įprasti medžiai ar gyvatvorės, o akmeninis sodas.

Šeimininkas svečius pasitinka su akmeniniu sūriu („suraikytu“ griežinėliais), pasiūlo... akmeninių kiaušinių. Jie natūralaus dydžio, nugludinto lauko akmens ar marmuro – stebinantys raštais ir spalvomis. Kuo ne margučiai. V. Jasinskas sako, kad parenka spalvingesnius akmenis ir dirbina tokius mažuosius gaminius tam, kad žmonės pamatytų lietuviško akmens grožį.

Tautodailininko sode akmuo prabyla įvairiausiais gyvūnais, kitais personažais. „Pasodintas“ ir įspūdingas akmeninis medis, kurio viršūnėje nutūpęs paukštis. Pasak meistro, tas medis čia atsirado žmonėms pradėjus kalbėti, esą jis būtinas sodyboje.

Akmens skulptūrų sodas kadaise prasidėjo nuo karžygių, kurie tarsi sargybiniai stovi vartelių vietoje. Pasak tautodailininko, tada jis dar neturėjo kampinio šlifuoklio, darbavosi tik akmentašio įrankiais.

Šios gamtinės medžiagos grožį ir norą kurti skulptūras vyras pajuto įvaldęs akmentašio amatą. Likimas su juo suvedė daugiau negu prieš 45 metus, kai vyras jau buvo trumpai išmėginęs kelis kitus darbus Panevėžyje bei Rokiškio rajone. Nepatiko. Bet kartą laikraštyje jis pamatė skelbimą, kad „Žemtiekimui“ Kupiškyje reikalingi paminklų meistrai.

Paminklų gamyba – jau seniai baigtas gyvenimo etapas. Liko kūryba iš akmens. Šioje veikloje vyras atrado save.

Ilgesnes savęs paieškas, neramią sielą gal formavo vaikystės patirtis.

Vytautas – tremtinio sūnus. Gimė Rinkūnuose (Pasvalio r.), bet ten šeima neužsibuvo. Tėvas pabėgo iš Vorkutos lagerio, tad, vengiant suėmimo, šeimai teko nuolat slapstytis ir bėgti iš vienos gyvenamos vietos į kitą. Vieni metai Šimonyse, kiti – Adomynėje. Nuo penkerių metų Vytautas augo Kupiškyje.

Tai, kaip pradėjo savo kūrybą neturėdamas jokio mokytojo, V. Jasinskas apibūdina paprastai: „Pasižiūri į vabalų ar kų paveiksliuky ir darai“.

Paklausas, ar jis pats dabar turi mokinių, tautodailininkas juokiasi: vienu metu akmentašybos paslapčių buvo pasišovę mokytis net 18 vaikinų iš vietos proftechninės mokyklos. Tik jų noras labai greitai ištirpo. Nubyrėjo grupė, o greitosiomis padarytais dirbiniais iniciatyva ir užsibaigė.

Darbas su akmeniu nėra nei greitas, nei lengvas. Pirštai nukenčia, kvėpavimo takus nuo akmens dulkių reikia saugoti. Ką jau kalbėti apie pačios medžiagos svorį. Tokias skulptūras nugabenti į parodą – tikras iššūkis.

V. Jasinsko akmeninio sodo lankytojai neretai pasiteirauja – ar nebijantis tautodailininkas, kad jo štai taip atvirai eksponuojamos skulptūros gali būti pavogtos.

„Jeigu štai šitą skulptūrą paimsi ir nuneši iki gatvės kampo – atiduosiu“, – juokdamasis prisimena V. Jasinskas, kaip kartą pasiūlė vienam jaunuoliui pamėginti nusinešti palyginti nedidelę voverės skulptūrą. Vyrukas su tokiu nešuliu tenuėjo visai netoli, lažybas pralaimėjo. Tas atvejis akivaizdus įrodymas, jog  akmeninis sodas yra saugus iš prigimties.

Tautodailininko V. Jasinsko sukurtų darbų galima rasti ne tik Kupiškyje ar šiame rajone, bet visoje Lietuvoje.

Autorės nuotraukos