Iš gėlyno į keptuvę

Lindo tiesiog pro agroplėvelę

Tik trečius metus nuo plyno sklypo sodą kurianti kaunietė netruko pastebėti, kad dirva sklype puri, smėlinga ir blogai sulaiko drėgmę. „Todėl pirkome pušų žievės mulčą ir juo mulčiavau gėlynus. Žinoma, viskas vyko palaipsniui, nes sklypas nemažas, o rankos šiam darbui tik dvi. Jau pirmą pavasarį iš rudens mulčiuotame gėlyne netikėtai radau briedžiukų, – prisimena Neringa. – Kitą pavasarį briedžiukus rinkau jau kitame, naujai mulčiuotame gėlyne, o šįmet jų užderėjau gausiausiai – tikriausiai dėl to, kad pavasaris šiltas ir negaili lietaus.“

N. Ramanauskė pasakoja, kad briedžiukai sudygo tiesiog pačiame daugiamečių augalų želdyne, atsitiktinėse, tačiau tik mulčiuotose vietose. „Lindo iš po agroplėvelės, spraudėsi pro angas, skirtas dekoratyviniams augalams. Augo ir šalia gėlyno, tiesiog žolėje – matyt, vėjas nunešė sporų man mulčiuojant“, – svarsto pašnekovė.

Ji neslepia, kad šis siurprizas ir labai nustebino, ir pradžiugino, mat nuo vaikystės su tėvais pavasarį važiuodavo į Varėnos miškus rinkti bobausių ir briedžiukų: „Tačiau pastarųjų rasdavome labai retai, todėl toks radinys būdavo ypatingas. Ir čia – še tau, kad nori – tiesiog prie šluotelinių hortenzijų, bijūnų, šalavijų ir kitų gėlyno augalų!“

Apie tai, kad kažkas šiuos grybus rinktų tiesiog savo kieme, sode ar darže N. Ramanauskė nebuvo girdėjusi. Ir kaimynai, su kuriais šeima nors ir retai, bet draugiškai pasišnekučiuoja, apie tokius radinius nesigyrė. „ Jie labiau „ūkiški“ nei mes – puoselėja daržus, augina naminius paukščius. Mes – miesto žmonės, negailime laiko „niekams“, tai yra gėlynams. Tačiau feisbuko sodininkų grupėje sužinojau, kad pavasarinių grybų šiemet buvo ne pas vieną. Kai socialiniuose tinkluose pasidalinau savo įspūdžiais, daug kas teiravosi, kur perku mulčą – matyt, mintis grybauti savame gėlyne patiko ne man vienai“, – šypsosi pašnekovė.

Būta ir tokių sodininkų, kurie briedžiukų nepažino ir juos tiesiog išspardė. „Manau, jie labai nustebtų sužinoję, kad Jungtinėje Karalystėje už šių grybų kilogramą, priklausomai nuo kokybės, mokama nuo 30 iki 200 svarų, o JAV – siekia net 500–600 dolerių! Tokios aukštos kainos priežastis ta, kad jų iki šiol nepavyksta užauginti pramoniniu būdu – briedžiukai renkami tik natūraliose jų augimvietėse. Jie mėgsta humusingą dirvą, pūvančią medieną, drėgmę, – pasakoja pašnekovė, kurią nelauktai išdygę briedžiukai paskatino paieškoti daugiau informacijos. – Didelė dalis Europoje parduodamų briedžiukų surenkami Indijoje, ten jie auga Himalajų šlaituose. Briedžiukų rinkėjai į kalnus išeina vos prašvitus ir visą dieną praleidžia klajodami sudėtingais keliukais, kad surastų bent keletą šių grybų. Jie vertinami ne tik dėl subtilaus skonio, bet ir dėl to, kad juose gausu antioksidantų.“

Dygsta žydint šilagėlėms

Ji nuoširdžiai atskleidžia gamtos teikiamų gėrybių paslaptį. Gėlynams mulčiuoti šeima naudoja vidutinio stambumo, nedekoratyvų, paprastą pušies žievės mulčą. Jį perka dideliais, „metriniais“ maišais Kauno rajone, nes dideliam sklypui reikia nemažo kiekio.

„Deja, tame pačiame gėlyne briedžiukai dygsta tik pirmais metais po mulčiavimo. Antraisiais jų būna vienas kitas. Tikriausiai todėl, kad pas mus labai sausa ir mulčas perdžiūva. Neturime galimybės laistyti visą vasarą – per kaitras gelbėju tik lepiausius augalus, – apgailestauja pašnekovė. – Šiemet derlių surinkau balandžio 28 d., pernai – gegužės 15 d., o užpernai – gegužės 3 d. Pastebėjau, kad laikas daugmaž sutampa su šilagėlių žydėjimu.“

Briedžiukai gėlynuose pasirodo maždaug vienu metu, ir „pasiauginti“ niekaip nepavyksta. Ankstesniais metais porai dienų kelis jų Neringa buvo palikusi, bet grybus pakando šalna, apgraužė šliužai. Tad šįmet kiek rado – visus ir nurinko.

Kaip ir daugelis lietuvių grybauti mėgstanti N. Ramanauskė sodyboje randa ir kitų miško gėrybių. Birželio pradžioje po sklype augančiomis keliomis pušelėmis „apsigyvena“ kazlėkai, vėliau ten pat pasirodo ir rudmėsės.

Tinka ir užšaldyti

Kadangi tarp gėlių briedžiukų išdygsta gana kukliai, juos pašnekovė naudoja patiekalams pagardinti. Ruošia panašiai kaip voveraites, net nenuverda – tik nuplauna po vandens srove. Jie gana trapūs, tad elgiasi atsargiai, kad išlaikytų jų „garbanotą“ faktūrą.

„Šį pavasarį, tą dieną, kai radau briedžiukų, kaip tik ruošiau makaronus su kepintu faršu, tad smulkintai mėsai apskrudus, pusę jų supjausčiau ir sudėjau kartu kepti, užpyliau grietinėlės, pieno ir padažą sutirštinau kukurūzų krakmolu. Patiekalą pagardinau gėlyne auginamais laiškinio česnako laiškais. Buvo paprasta, bet skanu“, – pasakoja Neringa ir priduria, kad svieste kepti briedžiukai taip pat labai skanūs.

Ji pastebi, kad briedžiukų skonis nėra stiprus ar kažkuo labai išskirtinis: „Galbūt šiek tiek primena voveraites, bet nusakyti žodžiais jį išties sudėtinga. Mano nuomone, jis geriausiai atsiskleidžia švelniame baltame padaže, nepadauginus prieskonių. Tačiau pasaulyje gerai žinomas ir itin vertinamas grybas ruošiamas įvairiai, kartais netgi įdaromas, mat yra tuščiaviduris. Gurmanai pataria jų nemirkyti ir netgi neplauti, kad grybai neprarastų nei kruopelės skonio! Taigi, koks tas briedžiukų skonis? Geriau kartą paragauti – nei šimtą kartų išgirsti!“

Neringos Ramanauskės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.