Informatikai gyvenimo džiaugsmą ir veiklą atrado kaime

Informatikams Reginai ir Romualdui Kranauskams ūkininkavimas tapo gyvenimo būdu.

Kartais gyvenimas žmogui pateikia netikėtų džiaugsmų ir atradimų. Druskininkų savivaldybėje gyvenantiems senjorams, diplomuotiems taikomosios matematikos specialistams, vieniems pirmųjų šalies informatikų Reginai ir Romualdui Kranauskams tai buvo sugrįžimas į kaimą ir ūkininkavimas, tapęs gyvenimo būdu.

Mieste trūko erdvės

„Gyvenau Vilniuje ne prievarta, bet nepritapau. Tikriausiai todėl, kad esu kilęs iš kaimo ir mane visada traukė erdvė, laisvė“, – bene svarbiausias priežastis, kodėl iškeitė miesto gyvenimą į kaimo, įvardijo R. Kranauskas.

Anot Reginos, jie su vyru nuo žemės niekada nebuvo atitrūkę. Dzūkijoje, Paseirės kaime, gyveno moters tėvai. Abu sutuoktiniai laisvalaikiu važiuodavo jiems padėti, o ir pačiam Romualdui, gimusiam ir užaugusiam Kėdainių rajone, kaimo gyvenimas nebuvo svetimas. Todėl mintis, net nesulaukus pensinio amžiaus, bet įgijus reikiamą darbo stažą pensijai gauti, persikelti į kaimą, palikus gerus darbus ir aukštas pareigas sostinėje, nebuvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.

R. Kranauskienės nuomone, svarbiausia, kad žmogus turėtų jam patinkančią veiklą, tada ir sveikata bus gera, ir jausis laimingas. Visa tai Dzūkijos vienkiemyje ir surado, įkūrę galovėjų ūkį.

„Mes buvome tikri lietuviai – viena koja mieste, kita – ant žemės“, – apie tuometį gyvenimą Vilniuje juokavo R. Kranauskienė. Pirmiausia kaime apsigyveno vyras, o po kelerių metų – ir žmona.

Vietoj žoliapjovės – galovėjai

Galovėjai ir ūkininkavimas Kranauskų šeimoje atsirado tarsi savaime, tarsi natūralus gyvenimo vingis.

„Su mišku turėjome 40 hektarų žemės, reikėjo ją kažkaip panaudoti, prižiūrėti, nes nesinorėjo, kad apaugtų krūmynais, virstų šabakštynais ir dilgėlynais, kuriuose gyvena erkės. Iš pradžių bandžiau pievas nušienauti benzininiu pjūklu, tačiau greitai supratau, kad toks darbas neduos laukiamų rezultatų. Tuo metu Gamtos paveldo fondas kaip tik įgyvendino europinių fondų finansuojamą biologinės įvairovės išsaugojimo šalies pelkėse projektą ir Žuvinto biosferos rezervatui nupirko mėsinių galvijų – herefordų, kad jie nuganytų Žuvinto ežero pakrantes, kurios svarbios perintiems paukščiams. Nusprendėme ir mes pasinaudoti šia idėja, įsigyti galvijų, kurie natūraliai padėtų nušienauti pievas“, – pasakojo R. Kranauskas.

Pradėjęs ieškoti, kur įsigyti herefordų, R. Kranauskas atsitiktinai sužinojo apie galovėjus, kurie puikiausiai tiko jo sumanymui įgyvendinti. Nieko nelaukdami Kranauskai iš ūkininko, gyvenančio Marijampolės savivaldybėje, nusipirko pirmuosius tris galovėjus ir nuo 2009 m. pradėjo ūkininkauti – juos auginti bei veisti.

Galovėjai savo darbą atliko – šiltuoju metų laiku nuėsdavo žolę. Tačiau pašarais žiemai reikėdavo pasirūpinti šeimininkams. „Iš pradžių neturėjome technikos, todėl pašarus ruošdavome rankomis. Vėliau, augant bandai, įsigijome technikos ir šie darbai palengvėjo. Kai ką nusipirkome savo lėšomis, kai ką – už gautą paramą“, – prisiminimais dalijosi R. Kranauskas.

18 galovėjų bandai Karanauskai sudarė puikias gyvenimo sąlygas – jie laisvai ganėsi tarp miškų plytinčiose 12 hektarų pievose, o nakčiai ir esant blogam orui grįždavo į netoli namų įrengtas stogines. Tam, kad augintiniai nenuklystų į aplink besidriekiančius miškus ir jiems kas nors nenutiktų, ūkininkai erdvias ganyklas aptvėrė.

Galovėjus Kranauskai augino, siekdami veisti, kurie netikdavo veislei, parduodavo mėsai. Tačiau galovėjų parduoti mėsai ūkininkams neapsimokėjo – nors jų mėsa dėl didelio marmuringumo ir laikoma elitine, didieji perdirbėjai į tai neatsižvelgdavo ir mokėdavo žemą kainą. Patys prekiauti skerdiena sutuoktiniai nenorėjo.

Ne vienas ūkininkas ar šiaip Lietuvos kaimo puoselėtojas iš Kranauskų nedidelius, gražius gyvulius pirkdavo kraštovaizdžiui paįvairinti. Be ūkininkavimo, sutuoktiniai užsiėmė ir edukacija. Iki COVID-19 pandemijos į atokų jų ūkį važiuodavo mokinių ir suaugusiųjų ekskursijos pasižiūrėti galovėjų, susipažinti su jų gyvenimu.

„Tai mums ne ūkininkavimas, o gyvenimo būdas. Smagu gyventi su gyvūnais. Mes kiek­vieną dieną apžiūrime, kur tos mūsų karvytės, daržą ravi – jos prieina, pamūkia pasisveikindamos“, – meiliai apie galovėjus kalba R. Kranauskienė.

Viena seniausių veislių

Galovėjai – viena seniausių mėsinių galvijų veislių, kilusi iš Škotijos vietinių galvijų. Jie labai nereiklūs pašarams, ištvermingi. „Jiems nereikia tvartų, pakanka stoginių. Net žiemą galovėjai nenori būti uždarose patalpose. Jei gražesnis oras – sugula į pusnis po medžiais ir guli. Namo pareina tik paėsti ir tada, kai užklumpa dargana, nes jos nemėgsta“, – pasakoja R. Kranauskas.

Galovėjų bulius gali sverti iki 750 kg, o karvė – 550 kg. Jų mėsos išeiga gali siekti apie 62 proc., tačiau veislė ekstensyvi, tad jų augintojų Lietuvoje nėra daug. Nors galovėjai ir ištvermingi gyvūnai, Kranauskai visada stengdavosi būti prie besiveršiuojančios karvės. „Kai kurie ūkininkai pasakodavo, kad palieka veršiuotis vieną karvę ir ji pati viską susitvarko. Mano patirtis kitokia – jei palieki vieną, naudos turi tik 50 proc.“, – apie gyvulių priežiūrą kalbėjo buvęs informatikas.

R. Kranauskienė tikina, kad per keliolika galovėjų auginimo metų būtų galima parašyti visą jiems nutikusių istorijų knygą. Kiekvienas augintinis jiems buvo ypatingas, nepaprastas, su savo charakteriu ir sava istorija. Moteriai atmintin įsirėžė ūkininkavimo pradžioje vykęs vienos karvės veršiavimasis. Buvo spalio mėnuo ir augintinė apsiveršiavo ganykloje. Veršelis buvo gana silpnas, ant žemės jam buvo šalta, tad R. Kranauskas, įsupęs jį į striukę, parnešė į tvartą. Karvė, nepamačiusi šio momento, puolė po visą ganyklą ieškoti veršiuko, o šeimininkai – karvės. Dukra Reginą karvės paieškoms parsivežė net iš darbo Vilniuje. Tik šviečiant mėnuliui šeimai pavyko surasti besiblaškančią karvę ir nuvesti pas veršiuką.

Anot R. Kranausko, galovėjai laikomi pusiau laukiniais, tačiau žmogui jie draugiški, pripranta prie šeimininko, bet svetimų nelabai nori. „Nors žmogus žmogui nelygus, – įsitikinęs vyras. – Vienas gali prieiti ir paglostyti, o kitą vos pamatęs gyvulys įniršta.“

Intensyvaus ūkininkavimo atsisakė

„Po keliolikos metų intensyviai ūkininkauti mums pasidarė per sunku, per daug reikia įdėti pastangų, kad būtų nauda, todėl ūkininkavimas dabar mums – kaip gyvenimo būdas, o likę 5 galovėjai – gražus kraštovaizdžio elementas, naudingi, kad nebūtų apleistos pievos. Kaip bus ateityje, nežinau. Dabar apsisprendę neveisti“, – apie gyvenimo pokyčius kalbėjo R. Kranauskas.

Jis išskyrė dvi svarbias priežastis, apsunkinančias galovėjų auginimą vyresniame amžiuje. Remiantis reikalavimais, kai nustatomas sveikos bandos statusas, iš gyvulių kas penkerius metus reikia imti kraujo mėginius. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis ir fizinių jėgų, ir sumanumo.

„Kai artėja šios procedūros laikas, imu nervintis, galvoti, ar pavyks sėkmingai tai padaryti, nes gyvuliai įsiaudrina, tai kelia pavojų veterinarui. Kai stipresni būdavome, įveikdavome, o dabar – per sunku. Kraujo mėginio paėmimas – tikra egzekucija ir gyvuliui. Girdėjau, kad užsienyje jaunam veršeliui segami specialūs įsagai, palengvinantys kraujo paėmimą ir daugiau tokios procedūros atlikti nereikia iki jo gyvenimo pabaigos“, – atviravo R. Kranauskas.

Pasak jo, ne mažiau sudėtinga ir pavojinga procedūra būna ir dedant paprastus įsagus. „Jie labai nekokybiški, gyvuliai dažnai juos praranda. Kartais naujų prireikia kas kelius mėnesius“, – nusivylimo neslėpė ūkininkas.

Anot jo, apsisprendimą trauktis iš intensyvaus ūkininkavimo lėmė tiek subjektyvios, tiek ir objektyvios priežastys. Norint išgyventi iš šių galvijų, reikia iš principo daug ką keisti, daug investuoti – įsigyti galingesnės technikos. „Ūkio neturime kam perduoti. Nors užauginome tris vaikus, tačiau jie turi savas veiklas, nesusijusias su žemės ūkiu. Kaip bus vėliau, nežinia, gal ir jie, kaip ir mes, po kurio laiko sugrįš į kaimą“, – apie ateitį kalbėjo galovėjų augintojas.

Rita KRUŠINSKAITĖ

ŪP korespondentė

Reginos ir Romualdo KRANAUSKŲ asmeninio albumo nuotraukos

2021-05-06

 

 

 

 

 

Romualdas Kranauskas, Druskininkai