Ir avis sveika, ir …, jei pilkis maitinasi miške

„ŪKININKO PATARĖJO“ AKCIJA „VILKININKYSTĖ AR AVININKYSTĖ?“

Posakis „Ir avis sveika, ir vilkas sotus“ dažniausiai vartojamas norint perkeltine prasme apibūdinti gerai nusisekusį veiksmą, kai po jo abi pusės lieka patenkintos, tačiau visi supranta, kad realiame gyvenime tai sunkiai įgyvendinamas dalykas. „Ūkininko patarėjo“ redakcija jau ne kartą įrodė, kad gali padėti žemdirbiams išspręsti net ir sudėtingiausias problemas, todėl inicijuoja naują požiūrį į vilkų populiacijos reguliavimą.

vilkų populiacijos reguliavimas, „Ūkininko patarėjo“ akcija „vilkininkystė ar avininkystė?Smulkieji – bėga nuo vilkų

Apie ūkiniams gyvūnams vilkų daromą žalą jau kalbėta dešimtis, o gal net šimtus kartų. Gyvulių augintojai, pamiškėse esančių vienkiemių gyventojai jau pavargo nuo plėšrūnų keliamos įtampos ir laukia sprendimų, kurie leistų lengviau atsikvėpti.

Dalis žmonių, nesulaukusių dėmesio dėl jiems vilkų keliamų baimių, iš vienkiemių jau persikėlė gyventi į didesnes gyvenvietes, pasitraukė iš avių ar ožkų auginimo verslo.

Lietuvos avių augintojų asociacijos (LAAA) vadovė Gintarė Kisielienė „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad jai teko girdėti apie atvejus, kai dėl vilkų išpuolių smulkesnieji avių augintojai traukiasi iš šio verslo. „Lietuvoje yra beveik 9 tūkst. avių laikytojų, o vidutinės bandos dydis tėra 15 avių, todėl suprantama, kad kai išpjaunama apie pusė ūkininko bandos, jis, nebenorėdamas to patirti dar kartą, atsisako šio amato“, – situaciją komentavo G. Kisielienė.

Norėdami sužinoti tikslesnį vilkų papjautų avių skaičių, kreipėmės į VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centrą. Jo Gyvūnų ir pašarų subjektų apskaitos skyriaus vadovas Rolandas Mikaliūnas patikino, kad 2020 m. buvo papjauta 1 614 avių, 2021 m. – 1 555, o iki šių metų rugpjūčio vilkai sudraskė 782 avis. Tikslios informacijos apie padarytos žalos piniginę išraišką gauti nepavyko, tačiau įvertinus R. Mikaliūno pateiktą biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvinių kainų sąrašą, galima daryti prielaidą, kad šiemet vilkai papjovė avių už 50–60 tūkst. Eur.

Atkreiptinas dėmesys, kad šie skaičiai byloja tik apie užregistruotų atvejų skaičius, o kiek pilkiai avių sudraskė ir žmonės dėl to niekur nesikreipė, informacijos nėra. „Sunku pasakyti, kiek yra neregistruotų atvejų, nes LAAA iš 9 tūkst. laikytojų priklauso tik 300 ūkininkų“, – ŪP sakė G. Kisielienė, tikindama, kad tik asociacijos nariai apie tokius įvykius visada informuoja reikiamas tarnybas.

Galimybė telefonu išsikviesti „vilkų brigadą“?

Kalbant apie informacijos dėl vilkų išpuolių stygių ima aiškėti ir kita problema. „Kai taip nutinka, žmonės dažniausiai pasimeta, nebežino, kur kreiptis, viskuo nusivilia ir niekam nepraneša apie papjautus gyvulius“, – patirtimi dalijosi LAAA vadovė. Pasak ŪP pašnekovės, būtų gerai, jei žmogus iš karto galėtų kažkam paskambinti ir jam būtų suteikta kvalifikuota pagalba. „Kažkas panašaus į 112, juk žmogų apima didžiulis stresas, jam būtina operatyvi pagalba“, – mintį plėtojo G. Kisielienė.

Probleminių vilkų sumedžiojimo klausimu LAAA vadovės ir ŪP redakcijos nuomonės sutampa: leidimai pilkiams išimti iš gamtos turi būti išduodami kuo greičiau, gal net per 2 darbo valandas nuo signalo pateikimo Aplinkos ministerijos (AM) Aplinkos apsaugos departamentui.

„Facebook“ grupės „STOP vilkų veisimui Lietuvoje“ aktyvistas Žydrūnas Juozapavičius.

Redakcijai pavyko susisiekti su vilkų elgsenos stebėtoju, „Facebook“ grupės „STOP vilkų veisimui Lietuvoje“ aktyvistu Žydrūnu Juozapavičiumi, kuris papasakojo ir pademonstravo vaizdo įrašą apie vadinamąsias „vilkų brigadas“. „Prancūzijoje, Lenkijoje veikia vadinamosios „vilkų brigados“, kurių darbas – operatyviai šalinti probleminius vilkus“, – teigė Ž. Juozapavičius, siūlydamas tokiu pavyzdžiu pasinaudoti ir Lietuvoje.

Pašnekovas teigė matąs du kompleksinius situacijos valdymo būdus: probleminių vilkų sisteminis išėmimas ir vilkų populiacijos valdymas. Pasak jo, probleminiai vilkai – tai vienišiai, galintys susirasti maisto tik arti gyvenviečių, vilkų šeimos, kurių palikuonys savu laiku neišmoko medžioklės miške įgūdžių, pvz., buvo nušauti jų tėvai, ir dabar tiek patys parazituoja, tiek savo vaikus to moko. „Kitas dalykas yra artyn prie žmonių neinančios vilkų gaujos – taip, jos gausės, jei nebus valdoma jų populiacija, todėl Lietuvai anksčiau ar vėliau teks priimti politinį sprendimą, kiek mums tų vilkų gaujų pakanka ir kaip prižiūrėti esamas“, – savo poziciją pateikė Ž. Juozapavičius.

Aplinkos ministerija lyg ir sutinka derėtis

ŪP kreipėsi į AM su klausimu: „Ar ministerijos specia­listai imtųsi svarstyti vilkų tradicinės medžioklės tvarkos pakeitimus?“ Klausėme, gal nebeverta nustatinėti bendrų limitų visai Lietuvai, nes vilkai sumedžiojami ne ten, kur jie kelia daugiausia problemų, gal verta keisti medžioklės laiką, nes dabar vilkai medžiojami, kai avys ir kitas jų grobis tvartuose?

Į tai AM Gamtos apsaugos politikos grupės vyresnysis patarėjas Vilmantas Graičiūnas atsakė, kad ministerija palaikys visas iniciatyvas, kuriomis siekiama sumažinti žalą ūkiniams gyvūnams, išsaugant palankią vilko populiacijos apsaugos būklę.

Vilkai yra saugoma rūšis ES ir daugelyje kitų valstybių, tačiau Lietuva išsiderėjo teisines galimybes reguliuoti šių plėšrūnų gausą juos medžiojant. Nors mūsų šalis ir išsiderėjo išlygų, tačiau pagal tarptautinius įsipareigojimus privalo užtikrinti palankią vilkų apsaugos būklę.

Kalbėdamas apie vilkų sumedžiojimo limitus V. Graičiūnas sakė: „2018–2019 metų medžioklės sezono metu buvo taikomas vilkų limito rajonavimas, kuris nedavė apčiuopiamų rezultatų, nes rajonas yra per didelė teritorija, tikintis sumedžioti nepageidaujamo elgesio vilkus.“ Pasak ministerijos specialisto, vilkų šeima užima 100–300 kv. km plotą, todėl žiemos metu vilkai gali laikytis ne ten, kur buvo daroma žala.

Ministerijos specialistas sutiko, kad probleminius vilkus, puolančius gyvulius, reikėtų medžioti nedelsiant po žalos padarymo, jos padarymo vietoje arba ne toliau nei 7 km nuo jos.

V. Graičiūno teigimu, pilkių medžioklės terminus keisti sudėtinga, nes vilkų ruja trunka nuo sausio pabaigos iki kovo vidurio, o jauniklius jie veda balandžio–gegužės mėn. „Vaikingų ar ką tik jauniklius atsivedusių vilko patelių medžiok­lė nesuderinama su saugomų rūšių naudojimu ir medžioklės etika. ŪP iniciatyva tikrai gera, tad galime diskutuoti, ieškoti geriausių būdų, kaip padaryti, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus.“

Kolegą dar papildė aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis: „Ministerija yra davusi pažadą supaprastinti leidimų probleminiams vilkams išimti tvarką, bet iki šio sezono nespėjome to padaryti dėl didelio kitų darbų krūvio.“ Jis pridūrė, kad mato bendradarbiavimo galimybę ūkininkų švietimo srityje. „Kalbantis su specialistais, kurie tiria vilkų išpuolių prieš naminius gyvūnus atvejus, aiškėja viena tendencija: daugeliu atveju avis būtų sveika, jei būtų imtasi tam priemonių arba jos būtų įrengtos teisingai“, – savos poziciją dėstė M. Čepulis.

„Baltijos vilkas“ bet kuriuo atveju nuo vilkų nenusisuks

GAA „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Vaidas Balys.

Gamtos apsaugos asociacija (GAA) „Baltijos vilkas“ pelnytai laikoma stipriausia vilkų teisių gynimo organizacija Lietuvoje, todėl ŪP pasidomėjo, kokią poziciją, svarstant tradicinės vilkų medžioklės pakeitimus, užimtų minėta asociacija.

„Jeigu būtų teikiami siūlymai keisti medžioklės tvarką, įsitrauktume į procesą, nagrinėtume siūlomus pakeitimus ir jų argumentaciją, ir pagal tai suformuotume savo poziciją“, – ŪP sakė GAA „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Vaidas Balys, tikindamas, kad neturint konkrečių siūlymų ir jų pagrindimo, iš anksto neįmanoma pasakyti, kokia ta pozicija būtų.

Pasak pašnekovo, vilkų sumedžiojimo ne tose vietose, kur jie daro daugiausia žalos, problema yra žinoma, tačiau, V. Balio nuomone, efektyvus specialių leidimų sumedžioti probleminį vilką išdavimas ir jų panaudojimas greičiausiai galėtų būti tinkamesnis sprendimas už bandymus perskirstyti limitą reguliariame medžioklės sezone.

Medžioklės laikui keisti taip pat nėra itin didelės laisvės – vilkai nėra medžiojami pavasarį–vasarą dėl etikos sumetimų, nes tuo metu vilkų patelės laukiasi naujos vados arba šeima jau augina jauniklius.

„Dar labai svarbu paminėti, kad jokie medžioklės kaitaliojimai neišspręs ūkininkų patiriamos žalos problemų – žala patiriama visose šalyse be išimties, kur toje pat teritorijoje susiduria vilkai ir ūkiniai gyvūnai“, – neabejojo GAA „Baltijos vilkas“ valdybos pirmininkas. Todėl, pasak pašnekovo, iš ūkininko pozicijos patikimiau taikyti tinkamas apsaugos priemones, nes tada gyvulių augintojas yra kur kas mažiau priklausomas nuo medžioklės tvarkos kaitaliojimų, medžiotojų rezultatyvumo, pačių vilkų judėjimo per teritoriją ir pan. „Šimtaprocentinių apsaugos priemonių nėra, tačiau keletas jų yra statistiškai veiksmingos, gali būti remiamos valstybės ir gerokai sumažintų užpuolimų bei žalos tikimybę“, – teigė V. Balys.

Pašnekovas sutiko, kad leidimų sumedžioti probleminį žvėrį išdavimas yra iš esmės teisinga ir tinkama priemonė spręsti problemą vietoje ir laiku. Tačiau jei leidimo išdavimas užtrunka per ilgai, jis gali būti nelabai prasmingas. Anot V. Balio, leidimų išdavimas galėtų būti ir greitesnis. „Tai klausimas atsakingoms institucijoms – kiek jos galėtų dirbti efektyviau, kartu užtikrindamos, kad situacija būtų tinkamai įvertinta prieš išduodant leidimą“, – konstatavo „Baltijos vilko“ vadovas.

Dabar vilkui ir šovinio gaila

Medžiotojas Bronius Jurgelevičius.

ŪP siekį išmokyti vilkus maitintis miške iškart braukia patyręs jų medžiotojas, varėniškis Bronius Jurgelevičius. „Ar įmanoma vyrus išmokyti žiūrėti tik į savas moteris? Žinoma, ne. Jų žvilgsniai vis tiek krypsta į šalį“, – sakė net 23 vilkus sumedžiojęs ir dabar jų prieglaudą įkūręs dzūkas. Galimai geriausiai Lietuvoje vilkus pažįstantis B. Jurgelevičius pabrėžė, kad prieš inkstintus kovoti beprasmiška: vilkas visada pasiims lengviausią grobį.

„Jūs tikriausiai cirke matėte liūtų, tigrų, bet tikrai ten neregėjote vilko, nes jis yra neprognozuojamas“, – sakė žvėrinčiaus šeimininkas, išsikėlęs sau tikslą įveisti tiek vilkų, kiek sunaikino. Bronius pasakojo, kad pasitaikė atvejų, kai jo laikomi povai įskrisdavo į vilkų gardus ir iš ten jau niekada negrįždavo. „Vilkai niekada negrąžina savo grobio, mane net tris kartus apkandžiojo, kai bandžiau vaduoti paukščius, bet viskas veltui“, – kalbėjo dabar jau buvęs medžiotojas.

Anot pašnekovo, vilkai labai atsargūs ir protingi. „Seniau vilką pamatyti buvo didelis įvykis, o dabar jie nieko nebijo, įsidrąsino, ypač pasibaigus jų medžioklės sezonui“, – pastebėjimais dalijosi B. Jurgelevičius. Pasak jo, dabar miškai pilni žmonių, technikos, tad ir vilkai prie visko priprato.

Vilkų ir žmonių santykiuose varėniškis pastebi ir kitų dalykų, dėl kurių akmenėliai byra į antrųjų daržą. „Ūkininkai nesistengia, neįsirengia saugių aptvarų, sudaro galimybes vilkams lengvai pasikasti po tvoromis, nesinaudoja kitomis apsaugos priemonėmis“, – kaltinimus gyvulių augintojams bėrė B. Jurgelevičius, tačiau tai buvo niekis prieš tai, ką jis kalbėjo apie medžiotojus. „Dabartiniai medžiotojai – tikri mėsininkai, kurie po miškus klaidžioja tik dėl žvėrienos šmoto“, – emocijoms leido prasiveržti dzūkas. Jis sakė: „Paklauskit bet kurio medžioklio, ar jis turi zuikiniais šratais užtaisytų šovinių, suprantama – ne, nes koks iš kiškio grobis“, – kalbėjo dzūkas, pridurdamas, kad dabar į mišką medžiotojai susirenka ne pasigrožėti gamta, o mėsos namo parsivežti. Suprantama, dėl tos pačios priežasties ir į vilką medžiotojai nešauna – šovinys gi kepsnio neatneš.

Gal tikrai nėra probleminių vilkų?

Medžiotojas Juozas Dainelis.

Prieš keletą dienų kraują stingdančio vilkų staugimo klausęsis Šakių r. legendinis medžiotojas Juozas Dainelis nemato didelės problemos, jei vilkas iš gausios bandos nugvelbia vieną kitą ėriuką. „Suprantu, kas laiko kelias aveles, tai labai skausminga, tačiau žvelgdamas į bendrą statistiką matau, kad kiekvienas vilkas per metus papjauna 3–5 ūkinius gyvūnus, tai nedidelė problema“, – savo poziciją grindė J. Dainelis.

Anot šakiškio, didesnė bėda, kad medžiojamų gyvūnų miškuose labai mažėja. „Matau pamiškėje stirną su jaunikliu ir kyla klausimas: o kodėl jis tik vienas?.. Atsakymas čia pat – kitus jau sudraskė miško plėšrūnai“, – savo mintis dėstė J. Dainelis. Jo nuomone, geriausia, kai pati gamta viską sutvarko, sureguliuoja, bet kai ten įsikiša, jo žodžiais tariant, gauruota žmogaus ranka – lauk nelaimės.

Paklaustas apie probleminius vilkus, J. Dainelis tikino, kad tokių nėra. „Jei kažkurioje vietoje vilkas papjovė vieną ar kelis ūkinius gyvūnus, nereiškia, kad jis netoliese tūno ir laukia, kada medžiotojai ateis pasiimti jo sielos“, – savo požiūrį į vilkus grindė garsus medžiotojas. Pasak jo, vilką kojos peni, todėl jis jau kitą dieną gali būti už 50 km nuo tos vietos, kur gardžiai užkirto naminės mėsos.

 

Pašnekovų asmeninės nuotraukos

2022.08.30

ŪP korespondentas Dainius ŠEPETYS

Susijusios temos – skaitykite: vilkų populiacijos reguliavimas, „Ūkininko patarėjo“ akcija „vilkininkystė ar avininkystė?“, Gintarė Kisielienė, Žydrūnas Juozapavičius, Vaidas Balys, Bronius Jurgelevičius, Juozas Dainelis