Ką gali veikti moteris su 200 keptuvių?

Vita Zykutė iš Bundžių kaimo (Pivašiūnų sen., Alytaus r.) prisipažįsta sukaupusi daugiau nei 200 suvožiamų keptuvių. Įspūdingos kolekcijos savininkė sako, kad jai jau beveik nereikia pačiai ieškoti eksponatų: įdomesnę keptuvę pamatę pažįstami tuoj pat informuoja. Tiesa, Vitą nustebinti jau sunku, tačiau, kaip pati sako, vis dar pasitaiko, kad ima kas ir suranda tokią keptuvę, kokios jos kolekcijoje dar nėra.

keptuves, keptuviu kolekcija

Vitos Zykutės iš Bundžių kaimo kolekcijoje – daugiau nei 200 suvožiamų keptuvių.

Pamilusi metalą

Kodėl keptuvės, nė pati pasakyti negali. „Gal dėl to, jog iš metalo pagamintos? O aš  juk – tėvelio dukrelė“, – svarsto keptuvių kolekcionierė. O ir Vitos mama turėjo grybukų, voveraičių, gaidelių figūrėlių keptuvių ir įprastą „čirvinę“.

„Tėvų daiktai mūsų šeimoje šventi. Mes, trys vaikai, iš tėvų namų keptuvių neimame: vienas pasiims, kitam neliks. Negerai. Tai brangiausios keptuvės, – pasakoja „Ūkininko patarėjo“ pašnekovė. – Tad pradėjau ieškoti keptuvių savo namams. Pamačiau, kad suvožiamų keptuvių yra daug ir skirtingų. Ir man verkiant jų reikia, negaliu atsispirti nenusipirkusi tokios, kurioje galima iškepti net septynis skirtingų formų kepinius. Pamačiusi keptuvę, kurios neturiu, nedvejoju – nusiperku. Vieną, antrą nusipirkau, taip ir prasidėjo.“

Keptuvių kolekcionierė prisipažįsta – „kiekvienam savas kablys“, neslėpdama, kad kai rengia keptuvių parodas ir reikia savo brangųjį metalą susikrauti, nuvežti, iškrauti, tada prireikia ir vyro pagalbos.

Bene didžiausia Europoje

suvožiamos keptuvės, Vita Zykutė, Bundžių kaimas

Viena brangiausių kolekcijos keptuvių įsigyta už 130 eurų. „Tai labai reta keptuvė. Joje gali išsikepti šachmatų figūrų“, – sako kolekcininkė.

Vita negali nei patvirtinti, nei paneigti, tačiau vienoje suvožiamų keptuvių parodoje priėjo moteris ir jai pasakė, kad, tikėtina, ši suvožiamų keptuvių kolekcija – didžiausia Europoje. „Nustebau, bet ji patikino, kad Europą išmaišė skersai išilgai ir tokios gausios kolekcijos niekur nematė“, – sako Vita. Kolekcininkė neslepia, kad tokie žodžiai jai paglostė širdį. Ji ir pati pažįsta keptuvių kolekcininkų, tik, deja, ne visi nori parodyti savo eksponatus, ne visi apie tai atvirai pasipasakoja.

O Vita – priešingai: ji noriai rodo, pasakoja. „Neseniai nusipirkau keptuvę ostijoms kepti“, – prisipažįsta ir priduria, kad tai ganėtinai brangiai atsiėjo – sumokėjo 210 eurų. Nebeveikianti, bet tokią buvo verta įsigyti – tokių itin retai pasitaiko.

„Viena keptuvė sugrįžo iš Sibiro. Buvo „ištremta“ ir grįžo kartu su šeimininkais. Įsivaizduokite, kokia brangi ši keptuvė jiems buvo, kad visur kartu vežėsi. Joje galima iškepti paršiuko, šuniuko, meškiuko, paukščiuko, voverytės formos kepinėlių“, – dėsto pašnekovė.  Viena brangiausių jos kolekcijos keptuvių įsigyta už 130 eurų. „Tai labai reta keptuvė. Joje gali išsikepti šachmatų figūras“, – sako kolekcininkė. Pati seniausia kolekcijos keptuvė – 1917 metų „čirvinė“. „Tokių, ant kurių būtų datos, turiu viso labo tik dvi. Neseniai įsigijau kalvio rankų darbo keptuvių. Gali būti, kad jos dar senesnės nei ši, bet ant jų neparašyti metai“, – svarsto ji.

Eksponatų beieškant

Lietuvos „blusturgiai“ keptuvių kolekcininkės seniai išnaršyti, ten rasti ką nors vertingo praktiškai beveik neįmanoma. „Tačiau kai su vyru nuvažiuoju į automobilininkų turgus, ten galima surasti neįtikėtinų vertybių. Garažuose visokio „velnio“ būna. Kartais randi tokią keptuvę, kad net žagteli“, – prisipažįsta ji.

O ir keptuvių kainos įvairios: kartais gali permokėti, o kartais – pigiai nusipirkti, mat pardavėjai žino, kad be jos vis tiek daugiau niekas tokių keptuvių tikrai nepirks.

Turi keptuvių, kaip pati Vita sako, ir nukentėjusių: iš metalo laužo supirktuvių nupirktos, tad be rankenų. „Tai privirinti, tai prisukti reikia“, – tarsteli ji. O štai suvožiamas formas, jei kepti jose sugalvotų, reikėtų dėti į orkaitę ar krosnį.  Tačiau paklausta, ką savo keptuvėse keps Kalėdoms, sako, kad ji – kolekcininkė, ne kepėja. Vita neslepia, kad tikrai visų savo keptuvių nėra išbandžiusi. Tačiau labai panorėjusi prieš Kūčias galėtų ir kalėdaičių prisikepti. „Turiu keletą keptuvių „plotkelėms“ kepti. Viena jų – elektrinė, jau neveikianti“, – sako kolekcininkė. Kartais žmonės kalba, kad ji, kepdama gardžias grožybes, jas pardavinėdama, galėtų visai neblogą versliuką „prasukti“, bet Vita to tikrai neplanuoja. Nors neslepia – pasitaiko dienų, kai ji pasiima iš savo kolekcijos kokią keptuvę ir, kaip pati sako, „prakepa“. „Man užtenka darbo. Juk pirmiausia įsigytą keptuvę kišu į indaplovę, išplaunu. Nesvarbu, kiek ją šveisčiau, ji vis tiek lieka juoda. Vėliau kaitinu, tepu riebalais ar aliejumi. Ir tik tada kepu žvėriukų formų kepinėlius. Dar reikia juos dažyti. Dažau ekologiškais dažais – burokėlių, špinatų, morkų sultimis. Tris dienas kepu, visą dieną dažau, o paskui griebiame ir suvalgome. Ir dažytus, ir nedažytus“, – kvatoja V. Zykutė, didžiausios keptuvių kolekcijos savininkė Lietuvoje, o gal net ir Europoje.

 

Vitos ZYKUTĖS nuotraukos

Dineta BABARSKIENĖ

ŪP korepondentė

Susijusios temos – skaitykite: suvožiamos keptuvės, Vita Zykutė, Bundžių kaimas

Visa informacija, esanti portale,  yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.