Kaimas – tarp gražių pažadų ir realybės

Viena kitą keičiančios valdžios teigia atsisukančios į kaimą ir siekiančios jį atgaivinti. Tačiau realybė yra visiškai kitokia – kaimas pamirštas, o partijų ir valdžių pažadai neretai taip ir lieka deklaracijomis.

Laukė tris dešimtmečius

Sausą vasarą automobilių keliamos dulkės sėda ant gražiai sutvarkytų Barzdžių sodybų.

Kretingos r. Barzdžių k. gyventojas, Kalnalio seniūnaitis Kazys Vyšniauskas sako per tris dešimtis nepriklausomybės metų šiam kaimui pavyko išplėšti svarbią pergalę – buvo išasfaltuoti keli šimtai metrų siaurutės gatvelės. Tačiau pagrindinis pro Barzdžius einantis kelias – duobėtas dulkantis žvyrkelis.

Prieš kurį laiką iš Imbarės seniūnijai skirtų kelių ir gatvių tvarkymo lėšų Barzdžiuose buvo išasfaltuota dalis Liepų gatvelės. K. Vyšniauskas pasakojo, kad kaimo gyventojai seniai  tikėjosi, kad kas nors pamatys dulkėse kasmet skendintį kaimą ir jį sutvarkys. Tačiau tik po atkaklaus savivaldybės ir seniūnijos durų varstymo pagaliau buvo pradėtas šis civilizuotai valstybei deramas darbas.

Dulka ir kelias, ir projektas

„Išasfaltavo dalį gatvelės, įrengė apšvietimą, bet likusioji asfalto nesulaukė. Vis dėlto, šiemet iš kitų seniūnaitijų skirta lėšų tai gatvelei užbaigti. O kelias į Barzdžius ir pro juos – Kalno gatvė tebėra duobėtas žvyrkelis, neaišku, kada bus imtasi jo tvarkymo. Ir prieš tapdamas seniūnaičiu lankydavau valdžios įstaigas, norėjau, kad Kalno gatvę sutvarkytų. Projektas parengtas, bet jis jau dulkėmis apneštas, valdininkai paima jį, pavarto ir vėl padeda į stalčių“, – nuogąstavo K. Vyšniauskas.

Gatvės asfaltavimas buvo tik įžanga į pokalbį su seniūnaičiu, kuriam svarbūs ir kiti kaimiški reikalai. Pašnekovas tikino gerai pažįstantis bent penkių kaimų gyventojus, žinantis jų rūpesčius ir problemas, todėl gali apie tai kalbėti.

Jaunimui nėra vietos kurtis

„Seime ir per visas informacines laidas kalbama, kad reikia išlaikyti kaimus, tačiau  viskas daroma taip, kad žmonės iš kaimų išbėgtų. Sako, padedame įsikurti. Pažįstu kelias jaunas šeimas, kurios norėtų atsikelti į Barzdžius ir čia statytis namus. Bet visa žemės ūkio paskirties žemė yra privatizuota, ne tik pas mus, bet ir visoje Lietuvoje, – kalbėjo K. Vyšniauskas. – Tokiam atvykusiam žmogui iš ūkininkų nupirkti gabalėlį žemės savo būsimai sodybai yra neįmanoma. Prieš porą metų asmeniškai susidūriau su dviem jaunais žmonėmis, norėjusiais įsikurti Barzdžiuose. Sakė, vietos gražios, labai norėtų čia gyventi. Neseniai vieną vėl sutikau, klausiau, ar jau rado, kur kurtis. Ne, sakė, tebeieško. Net sodybų laisvų nėra, visos užimtos. Galima suprasti ir ūkininkus, kurie nenorėtų, kad jo žemėje kas nors kurtųsi.“

Seniūnaitis sakė besistebintis teiginiais, kad jauni žmonės į kaimą nenori. Labai nori, bet galimybės – labai menkos. „Seniau buvo klijuojamas epitetas, kad kaime – vien prasigėrusieji gyvena. Pažįstu penkis kaimus aplinkui, juose nėra tokių, kurie degraduotų ar neturėtų darbo. Kas ūkininkauja, kas važinėja į darbą kitose vietovėse, dirba statybininkais, baldžiais, mokytojais“, – teigė pašnekovas.

Mažas – vadinasi, nepastebimas

K. Vyšniauskas ir pernai, ir šiemet susidūrė su situacija, kuri išryškino prarają ne tik tarp kaimo ir miesto, bet ir tarp pačių kaimų. Vieni didesni, vadinasi, lygesni, o mažųjų likimas, matyt, esantis nulemtas.

„Iš mūsų kaimo kilęs garsus kalbininkas Pranas Kniūkšta, jis ir knygą apie savo gimtąjį kaimą parašė. Joje detaliai išdėstyta, kiek čia žmonių seniau gyveno. Buvo laikai, kai Barzdžiuose gyveno ir pustrečio šimto žmonių, o dabar jų tėra iki šimto – tai mažiausias jų skaičius per pastarąjį šimtmetį. Gali būti, kad tas mažas žmonių skaičius labai lemia ir kaimo galimybes“, – pripažino K. Vyšniauskas.

Laimi didesnieji

Jis prisiminė rajono gyventojų iniciatyvų sumanymą, kuriame dalyvavo ir projektas iš Barzdžių. „Pernai pateikėme projektą, siūlydami finansuoti žaidimų zonos įrengimą Barzdžiuose. Tačiau laimėjo kitos seniūnijos projektas. Matematika elementari – jei Vydmantuose gyvena 2 tūkst. žmonių, o Barzdžiuose – šimtas, ir galimybė laimėti projektą, už kuriuos balsuoja gyventojai, 20 kartų mažesnė. Pakoreguotas projektas buvo pateiktas ir šiais metais. Nors buvo žadėta, kad kartą laimėjęs konkurse dalyvauti nebegalės, ir vėl laimėjo Vydmantai“, – nusivylimo gyventojų iniciatyvų rezultatais neslėpė K. Vyšniauskas.

Paklaustas, ar dalyvaus iniciatyvų konkurse trečią kartą, K. Vyšniauskas sakė, kad rankos svyra. „Tokio abejingumo nesu matęs. Nieko nedaroma, nors ir kalbama, kad kaimą reikia išlaikyti. Man lengva skaičiuoti metus. Vienas meras baigė kadenciją, dabar kitas. Kiek vaikštau į savivaldybės administraciją ko nors išprašyti, nieko tai nepadeda“, – atviravo pašnekovas.

Požiūrį suformavo gyvenimas

K. Vyšniauskas sakė Barzdžiuose gimęs, nors yra tekę ir po pasaulį pakeliauti. Geri keturi dešimtmečiai gyvenimo namie ir svetur suformavo požiūrį į žmones ir visuomenę.

„Tėvai įskiepijo meilę darbui, žmonėms, savo kaimui, Lietuvai. Prie to požiūrio prisidėjo ir gyvenimas bei darbas užsienyje. Dabar su tokia iniciatyva ir vaikštau po valdžios institucijas, kad dalį savo gyvenimo galėčiau atiduoti žmonėms“, – savo viziją atskleidė seniūnaitis.

Problemos problemomis, tačiau kaimas turi ir savo džiaugsmų. Barzdžiuose rengiamasi kaimo šventei, į kurią, tikimasi, atvažiuos ir jį seniau palikę žmonės, čia gimę, gyvenę ar dirbę.

Šventę susikuria patys

„Mokame dirbti, bet ir švęsti mokame. Ir susivienyti galime. Kai socialinio tinklo paskyroje parašoma, kad reikia lėšų vienam ar kitam bendram reikalui, žmonės nedvejodami skiria pagal savo galimybes – kas 10, kas 20, o kas ir 100 eurų. Kas vyksta kaime, – tai vyksta tarp žmonių dėl jų dvasios, jėgų ir pajamų. Manau, kad panašiai yra daugelyje Lietuvos kaimų. Jei gauni paramą iš savivaldybės administracijos ar seniūnijos, būna labai didelė šventė, bet tokios šventės itin retos. Todėl žmonės stengiasi patys susikurti šventę ir susimesti, jei reikia, pinigų. Tačiau kilometro ilgio gatvei išasfaltuoti šimtas žmonių nesusidės“, – darė išvadą K. Vyšniauskas.

Barzdžių kaimas nepastebimas ne tik todėl, kad nėra didelis. Važiuojant keliu Salantai–Kretinga matyti vien gyvenvietę žymintis kelio ženklas, o pats kaimas pasimato pakilus duobėtu žvyrkeliu iš Salanto slėnio ir pasukus už statų šlaitą dengiančių medžių.

Juozas SKRIPKAUSKAS

Autoriaus nuotrauka

2021-07-10