Atrodo, psichologiškai kariuomenės vadovybė nepajėgė persitvarkyti, perimti vakarietiško požiūrio, kad kiekvienas karys yra žmogus su įvairiausiais pomėgiais ir polinkiais, asmenybė, daug vertingesnė net už milijonus eurų kainuojantį šarvuotį, o ne patrankų mėsa, statistinis vienetas, kuriam virtus „negrįžtamu praradimu“ arba „200-uoju, 300-uoju kroviniu“, tiesiog mobilizuojamas kitas rekrūtas. „Ūkininko patarėjas“ teiraujasi pašnekovų, ar šaukiamojo amžiaus jaunuolius ir jų tėvus verčiantys nerimauti pranešimai apie neatsargių kariuomenės medikų sužalotą šauktinį, po pratybų nakties miške erkėmis apkibusį dragūną ir, tragiškiausia, nuo paslaptingos infekcijos mirusį jauną karį nesumažins nuo Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios smarkiai padidėjusio Lietuvos visuomenės pasitikėjimo savo kariuomene. Ar visiškai suprantamai rūpindamasi nauja ginkluote kariuomenės vadovybė neužmiršo šauktinių buities dalykų: gero maisto, tinkamo poilsio, šiuolaikinės medicininės priežiūros?
Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas ŽUKAS: „Jaunesniojo eilinio Martyno Jurkaus mirtis yra skaudi netektis visai Lietuvos karių bendruomenei. Nuoširdžiai užjaučiu tėvus ir artimuosius. Diagnozė aiški, tačiau pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymą mirties priežastį viešai skelbti galima tik tėvams raštiškai sutikus. Kaip informavo Kauno klinikinės ligoninės atstovai, tokio leidimo negauta. Kauno klinikinės ligoninės ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Kauno skyriaus užkrečiamųjų ligų specialistai paaiškins Ruklos įgulos kariams, kaip apsisaugoti nuo infekcinių susirgimų, primins vakcinacijos svarbą. Karių sveikatai skiriame labai didelį dėmesį: visi besiskundžiantys bloga savijauta (net ir dėl gerklės skausmo) stebimi stacionariai. Jeigu reikia, kariai atleidžiami nuo fizinių krūvių, prižiūrimi. Iš LDK Butigeidžio dragūnų batalione tarnaujančio kario kūno apie 100 erkių ištraukta tuoj pat, kai jos pastebėtos. Iš karto buvo suleisti priešalerginiai vaistai. Karys buvo skiepytas nuo erkinio encefalito, visą laiką jautėsi gerai, gydymo kursas baigtas, paciento savijauta puiki. Karys vykdo jam skirtas užduotis. Kariniuose poligonuose visiškai apsisaugoti nuo kraujasiurbių mašalų net ir naudojant repelentus nepavyksta, tačiau imamasi visų atsargumo priemonių. Plačiai visuomenės aptariamas nelaimingas atsitikimas karo medikams amoniaku gaivinant sąmonę praradusį karį dabar tiriamas, liudininkai apklausiami, tiesą tikrai sužinosime ir ji nebus slepiama. Kasdien žmonėms įsisega erkių, niekas nepasaugotas nuo nelaimių ar net, kad ir kaip tai būtų skaudu, netikėtų mirčių. Kariuomenėje tarnaujantys vyrai ir moterys fiziškai aktyvesni nei statistiniai piliečiai, kasdien naudoja ginklus. Dėl to padidėja įvairios rizikos, tačiau kariai net ir sunkiausiomis sąlygomis rengiasi ginti šalį. Prireikus jiems suteikiama kvalifikuota medicininė pagalba. Pirminės priežiūros medicininiai centrai yra visuose daliniuose, medikai budi 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę. Apmokyti kiekvieno kovinio vieneto paramedikai iškart gali suteikti pirmąją pagalbą ir transportuoti į artimiausią (esant būtinybei – į aukštesnio lygio) gydymo įstaigą. Kariai skiepijami nuo pavojingų ligų, kasmet profilaktiškai tikrinama jų sveikata, nuodugni sveikatos apžiūra – kas 3–5 metai. Dėl dabartinės regiono, Europos, pasaulio saugumo ir geopolitinės situacijos privalomoji karinė tarnyba būtina. Visada pasisakiau už mišrią (profesinės karo tarnybos karių ir šauktinių – red. past.) kariuomenę. Visuomenė palankiai vertina atnaujintą nuolatinę pradinę privalomąją karo tarnybą.“ Lietuvos kareivių motinų sąjungos pirmininkė Vanda TAUJANSKIENĖ: „Kai Seimas padidino lėšas krašto apsaugos sistemai, kariuomenė, deja, jas daugiausia investuoja į karinę techniką, pažangiausias technologijas. O naujokai šauktiniai paliekami už borto. Kario gyvybė nuvertinta. Lietuvos kareivių motinų sąjunga gegužės 28 d. 11 val. Biržų pilies arsenalo konferencijų salėje minės veiklos 25-mečio sukaktį. Išsamiau svarstysime ir šią skaudžią šauktinių kareivėlių tarnybos temą. Kviečiame visas sunerimusias karių mamas. Tikimės, kad atvyks ir kariuomenės atstovai. Anksčiau savo suvažiavimuose jų pasigesdavome... 1991 m., kai susikūrė sąjunga, Lietuvoje savos kariuomenės junginių dar buvo nedaug, mūsų asociacijai priklausė sovietų armijoje tarnavusių ir žuvusių arba sužalotų jaunuolių motinos, artimieji, patys suluošinti buvę sovietų armijos rekrūtai. Dabar prašome, kad su mumis savo rūpesčiais pasidalytų ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje nukentėjusių karių mamos. Kalbėjausi su šauktinio mama. Jai sūnus pasipasakojo, kad eiliniam kareiviui vadų dėmesio trūksta. Dažniausiai nuveža šauktinius į mišką, liepia bristi į ežerą, plaukioti, grūdintis. Vaikinams trūksta veiklos, šaudymo pratybų, net ta naujausia karinė technika šauktiniams patikima retai ir nenoriai. Tenka girdėti, kad ne visi į kariuomenę patenka sveiki ar savo noru. Esą Krašto apsaugos savanorių pajėgų regioniniai karo prievolės ir komplektavimo skyriai įkalbinėja, gundo šaukiamojo amžiaus jaunuolius – neisi savanoriškai (nesvarbu, kad gal dėl sveikatos ar psichologinių priežasčių netinki paimti ginklo), pašauksime pagal karo prievolininkų loterijos sąrašą, bet tada neteksi didžiųjų tarnybos lengvatų, negausi šauktinio išmokos priedų. Panašiai viliojami darbo neturintys kaimų gyventojai. Jeigu tai tik gandai, norėtume, kad kariuomenės vadovybė tas kalbas paneigtų.“ Alšėnų (Kauno r.) seniūnas, atsargos majoras Arūnas STAŠAITIS: „Kariuomenė – ne vaikų darželis. Kariams nuolat tenka būti lauke. Klasėje kautis neišmoksi. Tačiau man nepatinka, kad šauktinis gali atsisakyti skiepytis nuo erkinio encefalito. Tokius reikia iškart demobilizuoti. Negalima neskiepytų leisti į pratybas miškingose vietovėse. Žinoma, kai kariuomenės medikai apdegina kario akis amoniaku – tai jau blogai. Bet ir civilinėse medicinos įstaigose visko atsitinka. Karus laimi žmonės, o ne technika, todėl kariai visada bus kariuomenės stuburas.“ Projekto „Jie laimėjo šauktinių loteriją“ fotografė Neringa REKAŠIŪTĖ: „Labai skaudūs įvykiai. Visuomenė privalo spausti Krašto apsaugos ministeriją ir Jungtinį štabą, kad tai nepasikartotų, nes Lietuvos ginkluotosios pajėgos – visų mūsų kariuomenė. Tik tiek galiu pasakyti. Esu menininkė, ne karybos ekspertė.“ Nepriklausomybės akto signataras Vidmantas POVILIONIS: „Kariuomenės daliniuose lankiausi senokai, prieš dvejus metus. Vis dėlto nė vienas tarnavęs ar tarnaujantis pažįstamas nesiskundė, kad kareivinėse blogai maitina ar per daug vaiko. Bet naujokai fiziškai silpnesni. Jeigu net merginos eina į kariuomenę, tai vyrai šauktiniai negali reikalauti, kad kariuomenės virėjai jiems valgį neštų tiesiai į lovą, o vadai kantriai lauktų, kol šauktinis mobiliuoju telefonu išsiplepės su civiliais draugais. Privalomajai pradinei karo tarnybai galbūt ne visiškai pasiruošta, nes daug metų kariuomenė buvo naikinama. Ir dabar visuomenė kurstoma prieš šauktinių kariuomenę.“
Parengė „ŪP“ korespondentas Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS