Kas paneš žemės ūkio ministro portfelį?

Kazys Starkevičius.

Viktoras Pranckietis.

Po Seimo rinkimų partijų politinės koalicijos dar nesudarytos, besiformuojančios valdančiosios koalicijos nariams ministerijos nepaskirstytos, tačiau potencialūs kandidatai gauti ministrų portfelius jau aptarinėjami. Du asmenys, dažniausiai minimi kaip potencialūs Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) vadovai, tokių pasiūlymų dar negavo, bet gali jų ir nesulaukti arba atsisakyti.

Potencialiausios kandidatūros

Daugiausia balsų parlamente turės į koaliciją susijungę rinkimus laimėjusių dešiniosios pakraipos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos Liberalų sąjūdžio ir liberalios Laisvės partijos atstovai. Prie jų dar gali prisijungti kai kurių smulkesnių partijų atstovai ar vienmandatėse apygardose savo kandidatūras iškėlę patys ir rinkimus laimėję Seimo nariai. Didžiausia tikimybė, kad ŽŪM globa teks arba konservatoriams, arba liberalams, o jauna Laisvės partija į šią ministeriją, ko gero, nepretenduos. Bent jau iki šiol tokių požymių nėra.

Tarp galimų kandidatų gauti ŽŪM vadovo portfelį dažniausiai minimi konservatorius Kazys Starkevičius, taip pat dabartinis Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. Jie „Ūkininko patarėjui“ tvirtino dar negavę pasiūlymų kandidatuoti į ministro postą, todėl išsamiau to komentuoti negalį.

Su liberalais dalyvavęs, bet Liberalų sąjūdžiui nepriklausantis V. Pranckietis „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad, sudarant sąjūdžio rinkimų programą, buvo parengtas ir žemės ūkio skyrius. Liberalai anksčiau šiai sričiai skyrė mažai dėmesio, tačiau, sudarant šešėlinę partijos vyriausybę, buvo prabilta ir apie poreikį labiau gilintis į žemės ūkį ir net apie galimybę imtis ŽŪM globos.

Konservatoriams žemės ūkis nėra naujiena. Savo ministrą – K. Starkevičių – jie jau turėjo 2008–2012 m.

Visada su kaimu

„Ūkininko patarėjo“ kalbintas V. Pranckietis teigė nenorįs, kad ŽŪM vadovu taptų žmogus iš šalies, kuriam ši sritis yra svetima. „Tik suinteresuoti šakos plėtra žmonės gali tam ryžtis. Norėčiau, kad ministras turėtų patirties ir dėl to galėtų imtis atsakomybės“, – savo poziciją aiškino kadenciją baigiantis Seimo Pirmininkas.

Jis pats teigė esąs agronomijos specialistas, mokslininkas, du dešimtmečius turėjęs šeimos sodininkystės ūkį, tačiau prieš dešimtmetį jo atsisakęs, kai pastebėjo, kad visko gerai atlikti nebespėja. „Taigi, tuo pačiu metu esu ir mokslininkas, ir verslininkas, ir to verslo teoretikas“, – juokavo pašnekovas.

V. Pranckiečio įsitikinimu, kaimas, miestas, žemės ūkis, pramonė yra labai susiję, todėl nėra prasmės aiškintis, kas yra verslas mieste ar kaime. Jo nuomone, būtų prasminga vienai partijai imtis atsakomybės ir už aplinkosaugos, ir už žemės ūkio veiklą, nes šios sritys ne tik susijusios, bet dažnai ir supriešinamos. „Daug kas įsivaizduoja, jog teršia tas, kas naudoja trąšas. Iš tikrųjų juk teršiama, kai naudojamas trąšų perteklius, kurio augalai negali paimti. Tam reikia ir išmanančių žmonių, nepriešinti visuomenės. Tokie dalykai turėtų būti vienoje politinėje erdvėje“, – tikino pašnekovas.

Dabar, anot jo, apie kaimo reikalus, žemės ūkį kalbama su patosu, kad atrodytų, jog dangus griūva. Pasirodo, ne. Yra didelės grupės žmonių, kurie daug dirba, imasi verslų, juos plečia, eksportuoja produkciją. V. Pranckiečio įsitikinimu, žemės ūkio ministras turėtų būti ir vadybininkas, ir patyręs specialistas. „Lietuvoje turime labai daug žemės ūkio vadybos specialistų. Vadyba ir politika neturi būti padrikos, atsietos nuo realybės, todėl ministras turėtų turėti daugiau kompetencijų negu vadybos gebėjimų“, – svarstė jis.

Užsimiršti neleidžia baubimas

K. Starkevičių jau galima laikyti politikos vilku – jis tampa ketvirtos iš eilės kadencijos Seimo nariu. Save jis laiko ir tikru ūkininku, nes turi pieno ūkį, pamiršti kaimo ir žemės ūkio jam neleidžia ne tik karvių baubimas kaime, bet ir pareigos Seime, jis yra Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas. Šiame komitete jis tikisi likti ir per naująją kadenciją.

„Apie pasiūlymus užimti vieno ar kito ministro postą kalbėti dar anksti, – tvirtino jis. – Manau, žemės ūkio ministras pirmiausia turėtų mažinti miesto ir kaimo priešpriešą. Jis taip pat turėtų siekti, kad būtų plėtojamas ir stiprinamas kaimo gamybinis potencialas. Jam turėtų rūpėti, kad kiekvienas euras, investuotas į žemės ūkį, kaimą, duotų grąžą, nes dabar pagal uždirbamą pridedamąją vertę esame Europos Sąjungos (ES) gale. Dabartinė Vyriausybė buvo užsibrėžusi pridedamąją vertę žemės ūkyje, tenkančią hektarui, padidinti nuo buvusių vidutiniškai 800 eurų iki bent 1 100 eurų, tačiau šis rodiklis dabar nesiekia nė 800 eurų. Vadinasi, kai kurios kryptys turi būti peržiūrėtos.“

K. Starkevičiaus teigimu, dabar laukiama ES gamtosaugos programos iššūkių. Tai kartu ir galimybė mūsų ūkiui sustiprėti. Tam reikia lėšų, jos numatytos ES bendrosios žemės ūkio politikos programoje, bet jas reikės tinkamai investuoti.

„Laukia sudėtingas laikotarpis ne tik dėl to, kad nuo 2021-ųjų smarkiai keičiasi ES finansinės paramos mechanizmai, bet ir todėl, kad nežinia kuo baigsis COVID-19 pandemija. Taigi, būsimam ministrui bus labai sunku nešti ir pinigų, ir problemų portfelį“, – svarstė jis.

Ministerijai K. Starkevičius vadovavo per pačią pasaulinę ekonomikos krizę. Kai 2009 m. Lietuvos ekonomika krito 15 proc., žemės ūkis paaugo beveik 2 proc.

Galimas kandidatas į ŽŪM vadovus tikino, jog reikėtų plačiau įgyvendinti žemės ūkio produkcijos tiekimo trumpąsias grandines, kurias per pavasarinį COVID-19 protrūkį kai kurios valstybės jau taikė aktyviau. „Tokiu būdu galima geriau apsaugoti savo vidaus rinką, kad sveiki lietuviški žemės ūkio produktai lengviau patektų mūsų pirkėjams. Pavyzdžiu ir mums buvo pavasarį paskelbtas karantinas, kai vietinės mėsos vartojimas augo po 6–7 tūkst. tonų per mėnesį. Atitinkamai daugiau sumokėta ir mokesčių“, – aiškino K. Starkevičius.

Jo įsitikinimu, nuo 2021 m. reikėtų labiau remti ūkius, kurie kuria pridedamąją vertę, o ne gauna pašalpas. Jei smulkusis, vidutinis ūkis turi potencialo ir nori augti, jam reikėtų sudaryti visapusiškas galimybes didėti, modernizuotis, juolab kad aplinkosaugos reikalavimai auga.

Ganėtinai sudėtingas, anot K. Starkevičiaus, yra miškininkystės valdymas, dėl kurio ne visada susitaria Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijos. „Miškai dabar priklauso Aplinkos ministerijai, o naujų sodinimą kuruoja ŽŪM. Turėtume žmonėms, kurių menko derlingumo žemė yra užaugusi savaiminiais miškais ir krūmynais, aiškinti, kad tokioje žemėje pelningai dirbti neįmanoma ir ją verčiau užsodinti vertingų medžių miškais“, – aiškino K. Starkevičius.

Viskas priešingai

Kol koalicijos partneriai ministerijų nepasidalijo, politologai procesą stebi iš šalies, teikia pastabų. „Norėtųsi, kad ministro portfelis būtų matuojamas ne pagal asmenybę ir ne pagal vieną ar kitą sugalvotą kandidatą, o kandidatas būtų pasirenkamas pagal portfelio turinį, t. y. priešingai, negu dabar Lietuvoje įprasta, kai pirmiausia turimas asmuo, o paskui svarstoma, kokį portfelį jam pasiūlyti „pagal spalvą“. Pirmiausia turi būti turinys ir tik paskui žiūrima, koks žmogus galėtų tokį portfelį panešti“, – teigė Mykolo Romerio universiteto dėstytoja, politologė Rima Urbonaitė.

Jos nuomone, pirmiausia turi būti susitarta koalicijoje dėl ministerijų vizijos bent per artimiausius ketverius metus. Bet iš viešojoje erdvėje vykstančių debatų galima daryti išvadą, kad ŽŪM yra šešėlyje. „Jame ji lindi ilgokai, nors turėjo būti gana ryški. Norint sprendimų, reikia, kad visuomenė girdėtų, kad prisidėtų ir ekspertai, kuruojamos srities specialistai“, – svarstė politologė.

Jos teigimu, iš dabar plačiau aptariamų kandidatų, K. Starkevičius jau turi patirties, o V. Pranckietis gal labiau tiktų ministro, ne Seimo Pirmininko pozicijai, nes labiau patyręs profesinėje mokslinėje veikloje. „Tačiau dar sunku pasakyti, koks yra jo įdirbis, ar jis galėtų spręsti viso šalies žemės ūkio sektoriaus problemas“, – pridūrė ji.

R. Urbonaitės įsitikinimu, jei ministras neturės geros savo komandos, gali visiškai „pasiklysti“. „Svarbu, kas ką kontroliuos: ar ministras savo biurokratus, ar jie ministrą. Tokių klaidų ankstesnėse vyriausybėse būdavo. Norėtųsi jų išvengti“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė pašnekovė.

Reikia platesnio požiūrio

Panašiai svarstė ir Generolo Jono Žemaičio karo akademijos profesorė, politologė Jūratė Novagrockienė. Anot jos, žvelgiant į ministrų parinkimo praktiką kitose valstybėse, matyti dominuojantis požiūris, kad ministerijai turi vadovauti nebūtinai kuruojamos srities specialistas, o žmogus, kuris plačiau mato ministerijos problematiką. „Tokie ministrai dažnai vadinami generalistais, t. y. tais, kurie mato generalinį vaizdą, o specialistai galėtų užimti kertines pozicijas ministerijose, pavyzdžiui, vadovauti departamentams, specializuotis tam tikrose siaurose srityse“, – aiškino ji.

Žvelgiant į aptariamas kandidatūras, anot J. Novagrockienės, K. Starkevičius yra vadovavęs šiai ministerijai, nors yra įgijęs ne žemės ūkio specialybę, tačiau ilgą laiką turi gyvulininkystės ūkį. V. Pranckietis yra baigęs Žemės ūkio akademiją ir joje dirbo, auginęs sodinukus, bet ji abejotų, ar tai didžiulis privalumas. „Kiekvienas ministras, kuris imasi tvarkyti vieną ar kitą sritį, turi turėti ir valdymo patirties, ir sugebėti matyti, kaip viskas turėtų atrodyti kompleksiškai“, – sakė ji.

J. Novagrockienės nuomone, ŽŪM vadovas galėtų būti ir žemės ūkio specialistas, tačiau mąstantis strategiškai, gebantis matyti ne tik tai, kada reikia arti, tręšti, pjauti, bet ir sugebantis matyti žemės ūkį kaip visumą. „Mes matome, kas dedasi su klimatu. Kurie sugeba anksčiau reaguoti į iššūkius, laimi daugiau, palyginti su tais, kurie bando kabintis vien į tradicinę žemdirbystę. Žmogus turėtų suprasti, kiek reikia skatinti augalininkystę, kiek gyvulininkystę, kiek gali laimėti tarptautinėje rinkoje“, – tikino ji.

Kazimieras ŠLIUŽAS

ŪP korespondentas

 

2020-10-29