Kol perkūnas netrenks, nesižegnosime!

Dėl žemės ūkio produkcijos kainų svyravimų rinkose, dėl stichinių gamtos reiškinių padarytų nuostolių pasėliams žemdirbių praradimams atlyginti šiandien esamų priemonių yra aiškiai per mažai. Reikalingi papildomi instrumentai. Susitikimuose su žemdirbiais ministras Bronius Markauskas ne kartą pabrėžė jų reikšmę, paaiškindamas, kad įmokas į specialų fondą mokėtų žemdirbiai, perdirbėjai, prekybininkai, be to, būtų panaudojamos nacionalinio biudžeto ir Europos Sąjungos (ES) lėšos. Pasak žemės ūkio ministro, įsteigti žemės ūkio rizikos valdymo fondą – strategiškai svarbus Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) uždavinys.

Tiki, kad pavyks Pasak žemės ūkio ministro Broniaus Markausko, mintis nėra nauja ir jau daugiau nei dešimtmetį apie tai kalbama. „Bet, reikia pripažinti, mūsų žemdirbiai nėra labai aktyvūs dėl šios idėjos įgyvendinimo. Matyt, vis neateina diena, kai taps aišku, jog to reikia mums patiems, o ne kam nors kitam. Kiekviename žemės ūkio sektoriuje įvykus išskirtiniam ekonomiškai nuostolingam įvykiui, pasigirsta kalbų apie tam tikro fondo steigimą. Tačiau praktika rodo, kad vis dar randama iš kur kompensuoti patirtus nuostolius. Pavyzdžiui, kai pieno sektorių supurtė krizė, jam paremti buvo skirta nemažai ES lėšų. Bet mes vis gyvename tik šia diena, tačiau gali būti, kad nebus kieno pagalbos prašyti. Tam tikros krizinės situacijos žemės ūkyje neišvengiamai kartosis ir ateityje“, – įsitikinęs žemės ūkio ministras. Jo teigimu, Lietuva įsteigdama žemės ūkio rizikos valdymo fondą nebūtų pionierė, šia tema labai daug kalbama ES institucijose. „Tačiau mums jau šiandien reikėtų nebelaukti, kad atėjus naujajam finansiniam laikotarpiui po 2020 m. turėtume aiškų planą. Manau, kad vertėtų nedelsiant bandyti sukurti bent vieno žemės ūkio sektoriaus rizikos valdymo fondą. Iki šiol dažniausiai buvo kalbama apie vieną bendrą sistemą, apimančią pienininkystę, gyvulininkystę, augalininkystę ir kitus sektorius, bet aš šiandien labiau linkstu prie šakinių fondų, nes labai skiriasi pati veikla. Pavyzdžiui, augalininkystėje, palyginti su pienininkyste, gerokai mažiau produkcijos perdirbimo. O gal augalininkai visai nenorėtų remti pienininkų, juolab kad pieno sektoriuje krizės kartojasi beveik kas kelerius metus. Tikėtina, kad atskirus fondus būtų paprasčiau administruoti ir mokėti paramos išmokas, – „ŪP“ sakė B. Markauskas. – Pagal kokius kriterijus į galimus rizikos valdymo fondus ar vieną bendrą būtų renkamos lėšos, be bendro žemdirbių susitarimo kol kas numatyti neįmanoma. Tačiau galiu pasakyti, kad būtų panaudojamos ir nacionalinio biudžeto, ir ES lėšos.“ B. Markauskas sakė, kad niekas per prievartą fondo neįsteigs, o žemdirbiams radus bendrą sutarimą neabejotinai reikės ir naujo įstatymo, ypač jeigu planuojama įtraukti perdirbėjus bei prekybininkus. „Galimi įmokų dydžiai – būsimų diskusijų klausimas. Mąstome apie modelį, panašų į veikiantį JAV, jis pagrįstas fermerių pajamų draudimu. Be abejo, pati sistema ten kitokia, nes nėra tiesioginių išmokų, bet valstybė remia tam tikrą fermerių pajamų dydį. Jeigu produkcijos kaina rinkoje nukrinta žemiau negu numatytas dydis, valstybė dengia dalį ūkininkų patirtų nuostolių. Tad gal ir mums reikėtų sutarti, kokios turėtų būti minimalios atskirų sektorių žemdirbių pajamos už produkciją, t. y. kad ūkininkai liktų „ant nulio“, bet nepatirtų nuostolių. Tačiau šiandien visa tai – tik pamąstymai, – kalbėjo B. Markauskas. – Pirmiausia turime iš esmės apsispręsti dėl paties fondo ar fondų steigimo, o vėliau įsijungtų specialistai, kaip sakoma, spręsti techninius klausimus. Žemdirbiams susitarti paprasta nebus, nes galima sistema tikrai nebus alternatyva draudimui, kai žala ir nuostoliai skaičiuojami konkrečiai kiekvienam ūkyje. Nuostoliai iš fondo galėtų būti kompensuojami didžiąja dalimi remiantis solidarumo principu – pagal tam tikrus kriterijus dalijama tuo metu fonde esanti suma. Žodžiu, klausimas rimtas. Kadangi žemės ūkio rizikos valdymo fondo įsteigimas įtrauktas į Vyriausybės programos įgyvendinimo plano projektą, tikiuosi, jį išspręsti pavyks.“

Kvies diskutuoti Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas ne mažiau ryžtingai nei žemės ūkio ministras nusiteikęs idėją įgyvendinti. „Toks fondas šalyje būtinas. Turime ilgai neatidėliodami kviesti žemdirbių savivaldos ir verslo atstovus šiuo klausimu išsakyti nuomones ir teikti siūlymus. Kad fondas būtų veiksmingas, jis privalo būti solidus, jo veikloje turi dalyvauti visi maisto gamybos ir prekybos grandinės dalyviai: žemdirbiai, perdirbėjai ir prekybininkai. Nuolat dalyvaujame Briuselyje vykstančiose diskusijose dėl naujosios Bendrosios žemės ūkio politikos programos (BŽŪP). Šioje programoje, be tiesioginių išmokų bei paramos pagal Kaimo plėt­ros programą, turi būti nuspręsta ir dėl rizikos valdymo fondų. Tada atsirastų galimybė pasinaudoti ES lėšomis. Artimiausiu laiku Baltijos šalių žemdirbių savivalda rengiasi bendru sprendimu raginti Briuselį priimti konkrečius spendimus dėl BŽŪP ir vienas svarbiausių klausimų yra būtent rizikos valdymo fondų steigimas. Mes savo ruožtu nedelsdami rengsime susitikimus su šalies žemdirbiškos visuomenės, perdirbėjų bei prekybininkų atstovais ir tarsimės dėl priimtiniausių būsimo fondo formų ir idėjos įgyvendinimo būdų“, – „ŪP“ tvirtino politikas.

Siūlymų bus daug ir įvairių Kad apie tokio fondo steigimą metai po metų žemdirbiška visuomenė vis pasvarsto, pritarė pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis. „Tačiau didžiausia bėda, jog esant geroms kainoms žemdirbiai „susidėti“ nemato reikalo, o kai jos mažos – tiesiog nenori, nes nėra iš ko. Mūsų asociacija tokiam fondui pritartų, juolab kad, mano žiniomis, po 2020 m. įsigaliojus naujiems ES reglamentams, jį galėtų įsteigti valstybė savo dalimi, o žemės ūkio sektoriai prisidėti savąja. Apie pieno sektorių pasakyti galiu tiek: jeigu fondo lėšos būtų skiriamos ir žemdirbiams, ir perdirbėjams, pastarieji apie tokią galimybę rimtai svarstytų. Kiek anksčiau skambėjo siūlymas, kad į fondą lėšas turėtų sunešti žemdirbiai, perdirbėjai ir prekybininkai, bet iš jo remiami būtų tik žemdirbiai. Na, toks variantas – visai netinkamas“, – neabejojo pašnekovas. E. Simonio nuomone, tikėtina, kad siūlymų dėl fondo struktūros ir veiklos bus daug ir labai įvairių. „Mano galva, labai svarbus aspektas yra konkurencija, nes, įsijungus bet kokiam paramos ir kompensavimo mechanizmui, labai nesunkiai iškreipiama rinka. Pieno sektoriuje iš esmės viskas gerokai sudėtingiau, nei yra kitose žemės ūkio šakose. Čia yra pieno gamintojai, supirkėjai, perdirbėjai. Ūkininkauja pavieniai asmenys, kooperatyvai, bendrovės, dirba mažos ir didelės pieno perdirbimo įmonės. Kas bus remiami reikalui esant? Visi? Pagal kokius kriterijus? Štai čia ir yra sudėtingiausi klausimai. Taip pat, pavyzdžiui, nuo kokio dydžio pieno gamintojų ūkiai turėtų ar galėtų dalyvauti fondo kaupime? Ar nuo turimų karvių skaičiaus, ar pagaminto pieno kiekio? Taigi, pasikartosiu, nusprendus žemės ūkio rizikos valdymo fondą steigti, laukia labai rimtų sprendimų paieškos. Mes nuo šios idėjos nenusišaliname ir laukiame kvietimo konkrečiai diskutuoti, nes pritariu žemės ūkio ministrui, kad naujos krizės pieno sektoriuje labai ilgai laukti nereikės“, – „ŪP“ teigė E. Simonis.

Svarbu, kad nepabrangtų produkcija Mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius „ŪP“ sakė, kad kol kas tokio fondo steigimo klausimo iš esmės neanalizavo, bet pati mintis – labai svarstytina. „Turėti šalyje tokį fondą krizių žemės ūkio sektoriuose atvejais būtų labai gerai. Bet tikriausiai sudėtingiausias klausimas – iš kokių lėšų jis bus formuojamas? Aiškiai apibrėžus fondo finansavimo šaltinius, jau bus galima ką nors konkrečiau svarstyti. Labai svarbu, kad dalyvavimas savitarpio pagalbos sistemoje nepabrangintų produkcijos, todėl viskas turi būti labai apgalvota. Aišku viena, jog tik žemdirbiai ir perdirbėjai tokio fondo neįsteigs, būtina ir valstybės parama. Žinoma, jeigu visi žemės ūkio sektoriaus dalyviai mokėtų solidarumo mokestį, lėšų į fondą surinktume išties daug. Bet jeigu atsiras, pavyzdžiui, ūkio dydžio ar gamybos apimčių kriterijai, tai tuoj pasireikš nelygybės ir neteisybės veiksnys, – įsitikinęs asociacijos direktorius. – Ar fondas turėtų būti bendras, ar sektorinis, pasvarstyti reikia labai rimtai. Krizės įvairias žemės ūkio šakas krečia tikrai ne vienu metu ir nevienodai dažnai, todėl teoriškai gali būti ir taip, kad, pavyzdžiui, augalininkai ilgai ir nuosekliai pildys savo fondą, nes jų sektoriuje pelningumo ir nuostolingumo svyravimai vyksta ilgesniu intervalu, o pienininkai lėšų kaupti net nespės. Bet pati rizikos valdymo fondo idėja gera, todėl lauksime konkrečių projektų siūlymų ir atvirų diskusijų.“

Nėra iniciatyvos, trūksta kompetencijos Pasak Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininko Aušrio Macijausko, apie tokio pobūdžio fondų reikalingumą jau seniai šnekama ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Komisijoje bei kitose ES institucijose. „Laikas kurti labiau žemdirbių poreikius atitinkančius rinkos valdymo instrumentus, tad vienas tokių galėtų būti rizikos valdymo fondas. Gaila, kad mūsų žemdirbiai vis dar nėra tokie vieningi, kad sutartų dėl bendros gerovės, todėl pirmąjį žingsnį turėtų žengti valstybė ir didžiąją dalį būsimo fondo lėšų turėtų sudaryti nacionalinio biudžeto ir ES paramos pinigai. Be abejo, prisidėtų ir žemdirbiai, – „ŪP“ sakė A. Macijauskas. – Manau, kad pastarųjų įnašai turėtų priklausyti nuo parduodamos produkcijos kiekio, nes kalbame apie rinkos rizikos valdymą ir galimų nuostolių kompensavimą. Tai būtų lyg pajamų draudimas, nes jų drausti jokia privati draudimo kompanija nenori, tad iniciatyvos turėtų imtis ES struktūros ir šalies Vyriausybė, nes mūsų žemdirbių savivalda neturi stiprios kompetentingos administruojančios institucijos, kuri galėtų to imtis. Ir ne tik tai svarbu, klausimas, ką daryti su tokio fondo būsimomis lėšomis? Juk pinigai negali būti tik laikomi sąskaitoje, jie turi „dirbti“, būti kur nors investuojami ir būtų labai gerai, kad pelningai. Tokiame reikale reikalinga profesionali vadyba. Aš tarp mūsų – žemdirbiškų – asociacijų tokio lygio administracinių pajėgumų kol kas nematau, – konstatavo A. Macijauskas. – Laukiame ŽŪM kvietimo diskutuoti. Žemės ūkio rūmai taip galėtų rimtai prisidėti prie pirmųjų svarstymų organizavimo, o gal net pritraukti reikalingos kompetencijos specialistų.“

Yra abejojančiųjų Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius Jonas Sviderskis priminė: „Kai 2014 m. Rusija paskelbė embargą maisto produktų importui iš ES, tada labai garsiai kalbėjome apie tokio fondo būtinybę. Mes praėjusios kadencijos Vyriausybei teikėme konkrečius siūlymus jį steigti panašiu principu kaip Kanadoje ir kitose šalyse. Jau tada teigėme, kad ir prekybininkai turėtų nuo jų parduotų pieno produktų apyvartos sutartą dydį procentų pervesti į fondą. Iš jo pagal pieno ūkiuose turimą galvijų skaičių arba parduoto pieno kiekį, esant krizinei situacijai, gamintojui būtų kompensuojama dalis patirtų nuostolių. Tačiau valdžia bijojo, kad dėl to smarkiai augs pieno produktų kainos, todėl siūlėme sumažinti PVM. Nieko nepadaryta. Gali būti, kad eilinį kartą pasiginčysime, padiskutuosime, nes niekaip nesuprantu, kas trukdė tokį fondą jau turėti“, – be didelio entuziazmo „ŪP“ kalbėjo J. Sviderskis.

Pasigenda argumentų Ypač skeptišką nuomonę dėl fondo kūrimo išsakė Lietuvos prekybos įmonių asociacijos (LPĮA) direktorius Laurynas Vilimas: „Šiuo klausimu esame dalyvavę ne vienoje darbo grupėje prie buvusių Vyriausybių. Savo nuomonę išsakysime ir dabartinei, tai padarysime išanalizavę situaciją ir identifikavę esminius veiksnius. Prekybos grandis, kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, techniškai negalėtų prisidėti prie tokio fondo išlaikymo, nes jis skirtas žemdirbių ir žemės ūkio produkcijos perdirbėjų bei gamintojų patiriamiems nuostoliams kompensuoti, tačiau tikrai ne prekybininkams. Manau, kad rizikos valdymo fondo išmokas gauna tie, kurie į jį lėšas įneša. Bet juk nekalbama, kad, esant krizinei situacijai žemės ūkyje, prekybininkams kas nors bus kompensuojama. Na, nebent bus nuspręsta kitaip, bet tai sunku įsivaizduoti. Diskusijose dalyvauti tikrai neatsisakysime, tačiau kol kas nematau argumentų, kurie įtikintų, kad prekybininkai, nors ir priklauso vadinamajai maisto grandinei, turėtų prisidėti savo dalimi formuojant ir kaupiant būsimą žemės ūkio rizikos valdymo fondą“, – teigė LPĮA direktorius.

Elena RINKEVIČIENĖ „ŪP“ korespondentė

Redakcijos nuotrauka