Levretė – puiki kelionių draugė

„Mano Kopa būtų laiminga, jei apsigyvenčiau Ispanijoje. Jai šilumos niekada nebūna per daug, neskuba į pavėsį net tada, kai kiti šunys leipsta nuo karščio“, – sako dviejų žavių levrečių šeimininkė Živilė Bilotaitė. Ji su savo kompanionėmis kartu keliauja, poilsiauja prie jūros, apsigyvena viešbučiuose, užsuka į restoranus, nusiveda jas į darbą ar į madų pristatymus.

Pasisekė kaip aklai vištai Dar prieš šešerius metus Živilė apie levretes nieko nežinojo. Ši veislė labai seniai išvesta iš italų kurtų: iki 2009 metų Lietuvoje buvo įregistruoti tik kiek daugiau kaip 100 šios veislės šunų, o šiemet – jau 200. Sklido gandai, kad šie šunys labai brangūs, gal teks taupyti ne vienus metus. Živilė tam buvo pasiryžusi – norėjo būtent tokio šuns: temperamentingo, bet ne isteriško, gražaus ir elegantiško, sportiško ir lengvai prisitaikančio kelionėse. Be to, buvo svarbu, kad neskleistų specifinio kvapo ir nesišertų. „Įsigijau kalytę Kopą – visiškai atsitiktinai, kaip aklai vištai grūdas man papuolė aukščiausios kategorijos levretė. Pasirodo, jai nėra lygių Lietuvoje. Kai pirmą kartą nuvažiavau į parodą, man pasakė, kokį pavadėlį nusipirkti ir kaip vesti šunį. Nieko apie tai neišmaniau. Jaudinosi ir mano Kopa, jos žvilgsnyje perskaičiau – greičiau namo. Prasidėjo parodos, rinkome apdovanojimus vieną po kito, nors neplanavau tokios veiklos. Aš norėjau įsigyti šeimos draugą, gerą kompanioną. Nustebau, kokia ji entuziastinga ir gyvybinga“, – pasakoja Kauno kūrybinės grožio meistrų komandos vadove dirbanti Ž. Bilotaitė. Levretės gerai sutaria tarpusavyje, gražiai atrodo dviese ar trise. Živilė greitai suprato, kad vieno šuns jai neužteks. Lietuvoje įsigyti antrą levretę – tokią, apie kokią svajojo ir kaip ją įsivaizdavo, galimybės nebuvo. Užsienyje gero šuns irgi niekas neparduoda, o atsitiktinumu antrą kartą pasikliauti nenorėjo. „Nutariau veisti, kad vieną šuniuką iš vados pasilikčiau sau. Veisimas – brangus pomėgis. Nors levretė Lietuvoje kainuoja apie tūkstantį eurų, vis dėlto tenka daugiau investuoti negu gauti“, – sako levrečių veislyno „Kopos namai“ savininkė Ž. Bilotaitė.

Kartu plaukė baidare Kopai labai patinka vasara. „Ji nepakenčia žiemos, drėgmės ir purvo, kaip ir aš. Žiemą miega šiltame maiše ir dar susisuka į pledą. Jei vasarą šlapia žolė – parauko nosį ir grįžta į namus. Žinoma, viskas priklauso nuo auklėjimo. Mano levretės visą laiką su manimi keliauja, kartu plaukėme baidare Ūla. Kopa sėdėjo valtyje šlapiu užpakaliu, bet buvo laiminga, kad tik kartu su šeimininke“, – pasakoja kaunietė. Su Kopa ir jos jau trimete palikuone Aša Živilė bėga krosą – kelis kartus per savaitę po 5 kilometrus. Pasiima kartu ir kai važiuoja dviračiu. Ilgakojės levretės nuo šeimininkės neatsilieka – panorėjusios jos gali skrieti iki 45 kilometrų per valandą greičiu. Keliaujant automobiliu su levretėmis irgi nekyla jokių problemų. Net jei viešbutis neapgyvendina svečių su gyvūnais, pasikalbėjus su savininkais, jų požiūris pasikeičia. Bene daugiausia su gyvūnais nepriimančių viešbučių yra Latvijoje, kiek mažiau jų Lietuvoje. Paprasčiausiai į šį reikalą žiūri estai, tiesa, jie dažniau negu kiti kaimynai ima papildomą mokestis už gyvūną. Pavyzdžiui, žmogui viešbutis kainuoja 60 eurų, o už šunį papildomai reikia sumokėti 15 eurų. Jei keliauji su dviem levretėmis – moki 30 eurų. „Sutinku su šiuo mokesčiu, savininkai nori apsidrausti, gal reikės papildomai valyti. Juk kol nueisiu į dušą, šuo gali įsikuisti į patalus. Namie neleidžiu joms miegoti savo lovoje ne dėl higienos – man trukdo, kuičiasi, lenda po antklode“, – sako kaunietė. Ž. Bilotaitė prisimena, kaip kartą Nidoje viešbučio balkone tarp lentų pamatė šuns plaukų kuokštus. Pasirodo, prieš metus buvo apsistoję žmonės su Aliaskos malamutu – visur liko pilna plaukų, neįmanoma išvalyti. Savininkai daugiau nenori nieko girdėti apie poilsiautojus su gyvūnais. Pasak Živilės, šunų šeimininkai patys turėtų atsakingai žiūrėti į savo augintinį: gal jis skleidžia nemalonų kvapą, gal šeriasi ar triukšmauja? Neturėtų kilti klausimų: ką mums daryti, kur palikti šunį? Apie tai reikėjo galvoti prieš įsigyjant gyvūną.

Restorane – dubenėlis šunims Živilė, pasiėmusi ant rankų levretę, gali užsukti ir į prekybos centrą – taisyklės to nedraudžia. Vilniuje, Palangoje, Kaune atsiranda šunims draugiškų restoranų. „Pasipiktinau, kai manęs su Kopa kategoriškai neįleido į piceriją, o kai užsukau į aukščiausios klasės restoraną ir slėpiau po stalu šunį, padavėjas maloniai paklausė: gal jūsų šuniukui atnešti vandens? Mačiau ir viename Palangos bare ant grindų dubenėlius vandens šunims palakti“, – sako Živilė. Ji su Kopa buvo ir madų pristatyme. Liekna ir elegantiška moteris kartu su rafinuotų formų šunimi sulaukė fotografų dėmesio ne mažiau kaip modeliai. Živilė Kopą atsiveda ir į darbą grožio salone – kabinete šuo įsitaiso ant kėdės šeimininkei už nugaros ir miega.

Kopose – ant rankšluosčio Ž. Bilotaitė su vyru ir dviem sūnumis kasmet važiuoja atostogauti prie jūros. „Mus su šunimis priima viešbutis, nors oficialiai tai draudžiama. Bet savininkai mus jau pažįsta, žino, kad mūsų levretės nepadarys jokios žalos, nekels problemų aplinkiniams. Kartais vaikai labiau triukšmauja negu šunys“, – teigia kaunietė. Į paplūdimį šunis vesti draudžiama, todėl Živilė su levretėmis eina į nuošalesnę vietą kopose, pririštas pavadėliu paguldo ant rankšluosčio. Į jūrą maudytis levretės neina, nes joms per šaltas vanduo. Užsienyje yra specialių paplūdimių, kur galima ilsėtis su gyvūnais. „Jei einu pasivaikščioti pajūriu, kyla kita problema – mano Kopa labai draugiška, puola prie visų nepažįstamų, straksi, laižo veidus, lenda ir į krepšį, jei užuodžia sumuštinį. Vieni juokiasi, kiti pyksta. Suprantu tuos žmones, juk ne visi myli šunis“, – pasakoja Živilė.

Augintojai kaip giminės „Kopos namų“ veislyne per šešerius metus jau buvo trys vados: Kopos ir jos palikuonės Ašos. Su šuniukų šeimininkais Živilė artimai susidraugavo, bendrauja kaip giminės. „Ši veikla man padėjo susipažinti su tiek daug nuostabių žmonių“, – džiaugiasi „Kopos namų“ savininkė. Jai kilo mintis sukviesti visų vadų šuniukus ir šeimininkus į bendrą susitikimą. Kaune, Nemuno saloje, susirinko 11 levrečių ir dar daugiau jų šeimininkų – tėvai, vaikai, močiutės ir surengė iškylą. Per keliones ir atostogas ji irgi susitinka su Kopos palikuonių augintojais. Šią vasarą važiuos į Palangą – jau susitarė, kad vienos levretės šeimininkai atvyks iš Kaliningrado: jie nori pasimatyti, parodyti, kaip auga šuo. „Paskui važiuosime į Latviją, prie Rygos susitiksime su kitu levretės šeimininku. Tada – į Estiją, ir ten laukia susitikimas“, – pasakoja Živilė. Didžiausia ir dažniausia žmonių problema, su kuria ji susiduria, – godumas ir nesąžiningumas. „Kartą manęs paklausė, ar kompensuosiu nuostolius, jei iš mano veislyno įsigytas šuniukas netaps čempionu. Tokiems apskritai nenoriu parduoti. Auginu levretes, nes nuoširdžiai jomis žaviuosi, bet man pakeliui su tais, kurie yra nusiteikę investuoti į šią veislę, o ne siekia iš jos uždirbti“, – teigia Ž. Bilotaitė.