Lietuviškai vilnai – tik agroverslo paribys

Algirdas Pupšys neabejoja, kad dirbant modernia įranga rankų darbo būtų gerokai mažiau.

Laikomų avių skaičius mūsų šalyje pastaraisiais metais pastebimai didėja, aviena pamažu taip pat populiarėja, tad, atrodytų, būtų dėsninga, jog kartu šalyje augtų ir vilnos perdirbimo verslas. Tačiau įmonių, žaliavai naudojančių vietoje auginamų gyvulių, o ne importuojamą vilną, tebėra vienetai. Ukmergės r. Inkilų kaime veikiančios UAB „Litwool“ vadovas Algirdas Pupšys teigia, kad tokia situacija neturėtų stebinti, nes stambesnėms, dažniausiai užsienio kapitalo įmonėms, lietuvius naudojančioms tik kaip pigesnę nei Vakaruose darbo jėgą, labiau apsimoka įsivežti žaliavą iš Australijos ar Naujosios Zelandijos, o smulkiesiems verslininkams įsukti verslo „varikliuką“ trukdo ir nepalanki šalies teisinė bazė, ir „žirklės“ tarp vietos avių augintojų ir vilnos perdirbėjų lūkesčių.

Verslui tarnauja muziejinė įranga
Į Ukmergės pakraštyje įsikūrusią įmonę „Litwool“ šiandien, ko gero, būtų naudinga vežioti moksleivių ekskursijas iš visos Lietuvos. Ir ne vien todėl, kad parodytum, kaip kuokštas natūralios kaimiškos avies vilnos virsta lygutėliu siūlu. Jauni žmonės visų pirma čia turėtų galimybę pamatyti, kokiomis sąlygomis sovietmečiu buvo priversti dirbti tie, kurie patys norėjo pasirūpinti savimi, nelaukdami valdžios malonės. Mat „pogrindinę“ vilnos karšyklą įsirengė dar dabartinių jos savininkų Giedrės ir Gedimino Pupšių tėvukas bei uošvis. O 2009-aisiais porai kilo mintis seną šeimos verslą atgaivinti. Netrukus prie jo prisijungė ir inžinieriaus išsilavinimą turintis Gedimino brolis Algirdas.
Taigi pereini prie sovietinio gyvenamojo mūrinuko „priklijuotą“ ūkinį priestatą, leidiesi laiptais į gilų betoninį rūsį ir patenki į cechą, kuriame šiandien vėl ūžia 1955–1975 metų SSSR gamybos vilnos perdirbimo mašinos.
Į klausimą, kaip sovietinė valdžia „nesuuodė“ nelegalaus „fabrikėlio“, Algirdas Pupšys tik šypsosi.
Pašnekovas neslepia, kad bent dalį įrengimų šiandien jau labai norėtųsi pakeisti į modernesnius, tačiau šie yra nepaprastai brangūs.
Pasinaudodama ES parama įmonė yra įsigijusi tik automobilį. „Modernus karštuvas šiandien kainuoja milijonus. Be to, blogai tai, kad pasinaudodamas parama gali pirkti tik naują įrangą. O naujas net mažutis karštuvėlis, kurio našumas 2–3 kg vilnos per valandą, kainuoja 70 tūkst. Eur. Nuėjus į banką pirmas klausimas, be abejo, būtų, ką užstatysime? O užstatyti galime nebent dabar veikiančią muziejinę įrangą“, – šypteli Algirdas.

Galutinę kainą išaugina įdedami kaštai
„Sovietmečiu cechelio apyvarta buvo netgi didesnė nei mūsiškė, nes aukštaičiai ir tuomet sugebėjo laikyti avių, o vilna žmonėms buvo labai reikalinga. Dabar parduotuvėse pilna visko įvežtinio, tad vietos smulkiojo verslo produktui rasti savo nišą yra sunku“, – pastebi Algirdas.
Anot jo, smulkiajam verslininkui šiandien taip pat niekas nedraudžia nusipirkti užsieninės vilnos iš Australijos ar Naujosios Zelandijos po 5 Eur/kg, ją karšti ir verpti pramoninius siūlus. „Bet, deja, kai nuvažiuoji į įmonę ir paprašai 8 Eur/kg, sau už darbą pasilikdamas 3 Eur, iš tavęs juokiasi, nes stambios gamyklos pramoninius siūlus iš importinės vilnos gamina pigiau“, – kalba jaunas vyras. Todėl alternatyva smulkiesiems, jo nuomone, galėtų būti lietuviškos vilnos perdirbimas.
Panašios kokybės kaip lietuviška pasaulio rinkose yra laikoma ispaniška, tunisietiška vilna, kurių išplautų kaina siekia apie 2,35 Eur/kg.
„Deja, mūsų, lietuviškos, vilnos savikaina į šią sumą sunkiai telpa. Kita vertus, perkant užsieninę reikia pridėti transportavimo kaštus. Taigi kilogramo kaina mums būtų jau 2,8 Eur. Be to, tarkime, ispaniška vilna yra prastesnės kokybės nei mūsiškė, nes joje daug daugiau riebalų“, – pastebi pašnekovas, neabejojantis, kad iš lietuviškos avių vilnos šiuo atveju galima pagaminti gerokai kokybiškesnį siūlą.
A. Pupšys teigia girdintis šalies avių augintojų priekaištų, kad jiems esą vilnos pardavimas perdirbėjui šiuo metu net nepadengia gyvulių kirpimo kaštų. Tačiau „Litwool“ vadovas šiuo klausimu turi ir savų argumentų.
„Mes ūkininkams mokame iki 58 ct už kilogramą. Tiesa, yra tokių, kurie važinėja po ūkius ir siūlo iki 1,5 Eur/kg. Bet ar šie pirkėjai vėliau su žmonėmis atsiskaito? Kiek girdžiu, deja, ne.
Bet perrinkdami vilną, apie šiaudus šiuo atveju net nekalbame, randame ir tuščių cigarečių pakelių, ir gyvulių ekskrementų, ir butelių nuo degtinės. Tad patiriame mažiausiai 10 proc. nuostolį ir kaina jau pasiekia
64 ct. Dar yra toks parametras kaip vilnos drėgnumas. Standartinis jis turėtų būti 20–25 proc. Bet kartais iš maišų net vanduo varva. Dar reikia nepamiršti, kad apie 10 proc. vilnos svorio sudaro riebalai, kurie vėliau išplaunami. Vilną dažnai gauname tokią susivėlusią, kad turime plėšyti rankomis, nes karštuvai jos neįveikia“, – darbo realijomis dalijasi Algirdas.
Ir skaičiuoja, kad darbuotojas (įmonėje jų dirba 7–8) vidutiniškai per dieną gali perrinkti 100 kg vilnos. Tai įmonei atsieina po 35 Eur. Taigi įvertinus jų darbą ir visus mokesčius žaliavos kilogramo kaina jau pasiekia 1 Eur.
Paruoštą vilną įmonė „Litwool“ plauna užsienyje. Anot Algirdo, taupydami kaštus prieš kurį laiką bandė tai daryti patys, tačiau paskaičiavo, kad pirkti plovimo paslaugą vis dėlto pigiau.
Vienos tonos vilnos transportavimas į vieną pusę kainuoja apie 200 Eur (20 ct/kg). Dar kainuoja pats plovimas. Viską sudėjus, už 58 ct pirkto kilogramo kaina taip pasiekia jau apie 1,8 Eur. „Negalima pamiršti dar vieno svarbaus dalyko – plovyklai pridavę kilogramą vilnos, išplovus riebalus, purvą, jos atgauname tik 600 g. Taigi kaip ūkininkai ir mes patys benorėtume kitaip, žaliavos kilogramas mums atsieina apie 3 Eur. Tad ir kyla klausimas, ar ne labiau apsimokėtų pirkti užsieninę?“ – retoriškai klausia  A. Pupšys.

Muziejinis karštuvas sėkmingai dūzgia ir šiandien.

Tarp valdžios deklaracijų ir teisinės bazės – takoskyra
„Litwool“ vadovas teigia nesuprantantis ir garsių valdžios deklaracijų apie „žalią šviesą“ smulkiajam verslui, sukuriančiam darbo vietas. „Štai analogišką kaip mūsų karšyklą turintis žmogus, išsiėmęs verslo liudijimą, praktiškai jokių mokesčių valstybei daugiau nemoka. O mes mokame atlyginimus, „Sodros“, gyventojų pajamų, taršos, pakuotės mokesčius bei PVM. Todėl kai klientas, prašantis suverpti siūlus, išgirsta, kad į paslaugos kainą bus įskaičiuotas ir PVM, jis mieliau renkasi karšyklą, kurios savininkas dirba su verslo liudijimu“, – atvirai kalba pašnekovas, įsitikinęs, kad tokia nelygybė neturėtų būti toleruojama, ir kartu besidžiaugiantis, kad į šią problemą galiausiai dėmesį jau atkreipė bent šalies finansų analitikai.

Svarbiausias uždavinys – parduoti
Nepaisant sunkumų, bent kol kas įmonės „Litwool“ jaunieji šeimininkai vis dėlto nėra linkę nuleisti rankų. Jie nuolat ieško naujų verslo nišų ir stengiasi išnaudoti tas, kuriose jau yra spėję pelnyti partnerių pasitikėjimą.
„Didžiausią pridėtinę vertę, kaip bebūtų keista, mums sukuria ne siūlai, o vilnos užpildo, skirto rąstinių namų statybai, populiarėjančiam vėlimo verslui skirto pusfabrikačio ir antklodžių užpildo gamyba. O jei žmogus mums parduoda iki 100 kg vilnos, ją dažniausiai tiesiog keičiame į siūlus“, – pasakoja Algirdas.
Vilniaus senamiestyje, bendradarbiaudama su tekstilininkais menininkais ir amatininkais, „Litwool“ yra įkūrusi ir vilnonių gaminių bei siūlų parduotuvę. Ji save išlaiko, nors joje parduodami dirbiniai ir nėra pigūs. „Jie ir negali būti pigūs suskaičiavus, kiek kaštų yra įdėta, tarkime, į veltinę rankinę ar netgi mažą niekutį“, – pastebi jis.
Algirdo žodžiais, šiandien gali gaminti ir aukso kiaušinius, bet naudos iš to nebus, jeigu jų neparduosi, todėl bene daugiausia dėmesio įmonė šiuo metu skiria rinkodarai bei naujų verslo partnerių paieškoms.

Stinga bendravimo ir bendradarbiavimo
Kalbėdamas apie savo kaip vilnos perdirbimo įmonės vadovo ir avių augintojų santykius Algirdas pripažįsta, kad šiuo atveju, deja, stinga ir bendravimo, ir bendradarbiavimo. „Esu išgirdęs netgi nuostatų, kad vilnos realizacija ūkiams jokia problema, todėl ją esą galima užkasti ir į žemę, jei perdirbėjas nesugeba pasiūlyti geros kainos. Iš tiesų gaila, nes modernių pasaulio šalių praktika rodo, kad ten, kur yra išvystyta avių augintojų kooperacija, vilna kooperatyvuose yra perrenkama, supresuojama ir parduodama aukcionuose. Deja, pas mus tiek kažkodėl norima gauti už kaltūną“, – teigia A. Pup­šys, apgailestaujantis, kad grandinėje „nuo lauko iki vartotojo“ vietos lietuviškai vilnai iki šiol nėra numatę ir šalies žemės ūkio politikos strategai.
Autorės nuotraukos

Rasa PRASCEVIČIENĖ
„ŪP“ korespondentė

UP Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.