LŪS vairas – ūkininkų lyderio rankose

LŪS pirmininkas Raimundas Juknevičius.

Aktyvus Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas, ryžtingas protesto akcijų organizatorius, žemės ūkio kooperatyvo „Šiaulių aruodas“ įkūrėjas, ūkininkas Raimundas Juknevičius išrinktas Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininku. Nuo šiol naujajam lyderiui, puikiam oratoriui ir sumaniam derybininkui teks spręsti visos Lietuvos ūkininkams aktualius klausimus, kibti valdžiai į atlapus, jei ji priims ydingus ir neapgalvotus sprendimus. LŪS pirmininką Raimundą JUKNEVIČIŲ kalbino „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Aldona SIREIKIENĖ.

– Pokalbį pradėkime nuo labai aktualaus klausimo – susidaro įspūdis, kad, kai sprendžiami žemės ūkiui esminiai klausimai, ministerijų specialistai, politikai ne visada nori išgirsti žemdirbių nuomonę. Šiuo metu iš Žemės ūkio (ŽŪM) ir Aplinkos (AM) ministerijų bei joms pavaldžių įstaigų atstovų sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė renka medžiagą, kurios pagrindu bus rengiamas strateginis planas ir jo priemonių aprašai, pats planas Europos Komisijai turi būti pateiktas iki šių metų pabaigos. Ar rengiant šį planą buvo pakviesta ūkininkų savivaldos atstovų?

– Jau anksčiau ūkininkai kėlė mintį, kad šias ministerijas vertėtų sujungti, būtų sutaupyta lėšų, o žemdirbiams bent būtų aišku, kad jiems nėra jokios užuovėjos politikos skersvėjuose. Tikiu, kad žemės ūkio ministras ir visa komanda suvoks, kad pabaigti sugriauti jau ir taip ne pačius geriausius laikus išgyvenantį žemės ūkio sektorių yra labai paprasta. Tam, kad reikalai imtų gerėti, neužtenka gražiai pakalbėti.

Reikia įkvėpti tūkstančius šio sektoriaus darbuotojų patikėti ambicingais politikų tikslais. Tik trumpam galima minią apgauti tuščiais pažadais. Ilgainiui atsiras vis daugiau susivokusiųjų, nes gyvenimas viską surikiuoja į savo vietas.

Negalėčiau teigti, kad valdžia nesikalba su žemdirbiais. Bėda ta, kad žemdirbiams kyla tiek daug svarbių klausimų, o konkrečių ir aiškių atsakymų jie sulaukia retai. Girdime daug valdžios pažadų, tačiau jie nevirsta darbais, yra neįgyvendinami.

Manau, rengiant minėtą planą, bus elgiamasi taip: kai bus baigiamas rengti šis svarbus dokumentas, kai diskusijoms laiko bus per mažai, abejonių keliančių sprendimų patikrinti mokslininkų išvadomis ir praktikoje taikytų bandymų rezultatais nebegalėsime. Paskelbs viešą teisės akto svarstymą, surinks daug pastabų, bet nieko nebekeis. Norėčiau, kad šį kartą būtų kitaip.

– Plačiai nuskambėjo žemės ūkio ministro viešai pareikšti žodžiai, jog jam įtaką bando daryti įvairios „lobistinės organizacijos“. Kokias organizacijas ministras turėjo omenyje, galima tik spėlioti. Visiems aišku, kad ŽŪM turėtų glaudžiai bendradarbiauti su žemdirbių savivaldos organizacijomis, nes tik konstruktyvus dialogas gali būti abiem pusėms naudingas. Kokius bendradarbiavimo santykius LŪS norėtų plėtoti su ŽŪM?

– Lobizmo esmę galima apibūdinti taip: tai yra veikla „po kilimu“, kai siauri verslo interesai suderinami su valdžios atstovais pažeidžiant visuomenės interesus, be abejo, stengiamasi, kad visuomenė kuo ilgiau nesuvoktų, kaip ir dėl ko visa tai daroma. Jei tos schemos veikėjai būna pagaunami ir įrodoma, kad šioje veikloje buvo slapta atsiskaitoma už valdžios suteiktas paslaugas, tada išgirstame apie išaiškintus korupcijos atvejus.

LŪS veikia viešai, ūkininkų nuomonė skelbiama taip pat viešai, dalyvaujame valdžios surengtose diskusijose, svarstome žemės ūkio politikos klausimus. Kai kreipiamės į valdžios institucijas, rašome oficialius raštus, kurie yra registruojami. Viešumas nėra suderinamas su nelegaliu lobizmu. LŪS yra visų valdžių socialinis partneris, talkinome visiems žemės ūkio ministrams, kad jų priimami sprendimai būtų brandesni, svarūs, viešinome ir aiškinome valdžios sprendimų prasmę, padėjome ūkininkams prisitaikyti prie pasikeitusių reikalavimų.

Kyla įtarimų dėl ŽŪM vadovybės viešai skelbiamų pareiškimų apie atsiribojimą nuo lobistinių organizacijų. Tai noras išvengti nepatogių klausimų, raginimo priimti jau seniai žadėtus ir ūkininkams gyvybiškai svarbius sprendimus. Kartu greičiausiai bandoma sukelti visuomenei abejonių, ar visi žemdirbių organizacijų veiksmai yra teisėti, bandoma sumenkinti šių organizacijų įgytą autoritetą.

Manau, Lobizmo įstatymas yra taisytinas, o gal jo taikymo praktika yra ydinga, nes tokie valdžios pasisakymai nedera su atviros demokratinės visuomenės puoselėjimu ir primena visai nesenas kovas, kai buvo bandoma užčiaupti valdžiai neįtinkančius žurnalistus. Puikiai žinome: jei tarp valdžios ir visuomenės nėra diskusijos, anksčiau ar vėliau tokiai valdžiai baigiasi prastai. Tikiuosi, kad ŽŪM neklijuoja LŪS lobistinės organizacijos etiketės, nes esame kviečiami ir aktyviai dalyvaujame formuojant žemės ūkio politiką.

– Daug diskusijų žemdirbių bendruomenėje sukėlė 2020 m. gruodžio 9 d. aplinkos ir žemės ūkio ministrų patvirtintas įsakymas „Dėl mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“. Gyvulininkystės sektoriaus atstovus neramina pakeitimas, kuris įsigalios nuo 2021 m. lapkričio 15 d., kai laukuose mėšlas negalės būti laikomas draudžiamuoju tręšti laikotarpiu – nuo lapkričio 15 d. iki kovo 20 d. Ūkininkai įsitikino ir savo kailiu patyrė, kaip ŽŪM „gina“ jų interesus – mėšlo tvarkymo reikalavimai buvo ne atšaukti, o tik atidėti. Ar LŪS ketina taikstytis su tokia ŽŪM pozicija? Kokia turi būti LŪS strategija?

– LŪS vienija daug skirtingų žemės ūkio šakų ūkininkų, dėl to mums žinomos visos jų problemos. LŪS veiklos tikslas – visais teisėtais būdais siekti išspręsti ūkininkams kylančias problemas. Kai tik pasirodė dviejų ministerijų parengtas įsakymas, ūkininkai ėmė griaudėti, jie teisėtai reiškė pretenzijas, nes įsakymo nuostatų pakeitimas buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus, buvusios valdžios „dovanėlė“ naujajai valdžiai. Ūkininkai pasipiktinę, kodėl kitose ES šalyse keliami paprastesni mėšlo tvarkymo reikalavimai, o pas mus viskas daroma griežtai. Beje, ši problema turi seną pradžią – ji prasideda nuo Lietuvos valdžios iniciatyvos savanoriškai imtis įgyvendinti Nitratų direktyvą, nes už tos direktyvos įgyvendinimą Lietuvai buvo pasiūlyta ES pinigų. Tie pinigai panaudoti, todėl Lietuva įsipareigojo laikytis griežtesnių mėšlo tvarkymo reikalavimų. Vieni ūkininkai pasinaudojo ES parama ir įrengė mėšlides, kiti pavėlavo, dar kitiems pritrūko pinigų, todėl dabar visiems ūkininkams taikomi griežtesni mėšlo tvarkymo reikalavimai. Ministrų pasirašytas įsakymas pakoreguotas, atidėtas įgyvendinimo terminas, tad ūkininkai aprims.Tačiau ši tema sugrįš į politinę darbotvarkę – dar ilgai „smirdės“.

– Lietuvoje nuotekų valymo įrenginiuose kasmet susikaupia šimtai tūkstančių tono dumblo. Yra žinoma, kad kai kurie ūkininkai jį naudoja laukams tręšti. Vejami taupumo ir siekdami neva didesnio pelno, ūkininkai sudaro dumblo tvarkymo sutartis ir leidžia įmonėms pavojingą valymo įrenginių dumblą išpilti savo laukuose. Taip teršiama gamta, kyla pavojus ekosistemai, žmonių sveikatai. Ar pateisinamas toks „taupumas“?

– Čia tiktų posakis: „Kas nemato dramblio, pastebi krislą akyje.“ Net nėra ką kalbėti, kad neva teisėta skleisti valymo įrenginių dumblą laukuose prieš tai atlikus laboratorinius tyrimus, o gal tik gavus atitinkamus popierius apie sunkiųjų metalų koncentraciją dumble. Tai yra dar viena iš daugelio gamtosaugos temų, kai grobstomi atliekoms tvarkyti skirti pinigai neatliekant tvarkymo paslaugos, arba, kaip yra šiuo atveju, valymo įrenginių dumblo civilizuotam tvarkymui pritrūkus lėšų, užsimerkiama ir leidžiama už grašius atlikti neva pigesnę tvarkymo paslaugą, atsikratoma pavojingomis atliekomis. Taip teršiama aplinka ne tik visais įmanomais cheminiais elementais ir jų junginiais, bet ir gyvais ligų sukėlėjais. Bet gamtosaugos specialistų deramo dėmesio ši veikla nesulaukia. Tikiu, kad ūkininkai, įsileidę į savo laukus tokios taršos skleidėjus, buvo apgauti, jiems aiškinta, kad dumblas neterš jų laukų, o bus tik trąša. Bijau, kad, šiems faktams paaiškėjus, labiausiai gali nukentėti į savo laukus teršėjus įsileidę ūkininkai. Stambios žuvys į valdžios pastatytus tinklus retai įsipainioja, o smulkios žuvelės – visada.

– LŪS stovi po Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) „skėčiu“, yra šios tarybos steigėja ir narė. Kaip turėtų vystytis LŽŪT veikla, kad žemdirbių problemos valdžios viršūnėse būtų ne tik girdimos, bet ir sprendžiamos, juolab iš biudžeto taryba negauna nei cento, verčiasi savo narių lėšomis…

– LŽŪT balsas tvirtėja, ši organizacija auga. Dirbome LŽŪT kartu derindami pozicijas žemdirbiams rūpimais klausimais. Apie LŽŪT veiklos aktyvinimą bus kalbama ne pirmose LŪS darbotvarkėse, nes pirmiausia reikia susitvarkyti savo kieme.

Mums reikia gerinti komunikaciją su rajoninių skyrių nariais (jų yra daugiau nei 5 tūkst.), kad jų klausimai kuo greičiau pasiektų centrinę būstinę, o iš jos ūkininkams reikalinga informacija pakeliui neišsibarstytų. Interesų daug, jie įvairūs, tad turime rasti būdų, kaip juos suderinti. Tik po diskusijų galima modeliuoti galimus sprendimo būdus, o paskui nuspręsti, kuris yra geriausias. Sprendimų kelias ilgas, bet tik taip galime išvengti klaidų. Svarbu žinoti, kokios norime žemės ūkio politikos ir kaip spręsti kylančias problemas. Tuomet LŪS bus dar paprasčiau bendrauti su visomis žemdirbius vienijančiomis organizacijomis ir valdžios atstovais, nes tvirtai žinosime, kokios žemės ūkio politikos norime, turėsime parengę atsakymus į kylančius klausimus.

– Iš įvairių tribūnų girdime susirūpinimo balsus: žemės ūkio sektoriuje trūksta kvalifikuotų specialistų, miestiečiai žemės ūkio specialybes renkasi tik dėl aukštojo mokslo diplomo, bet įsidarbina kitose įmonėse arba išlekia į užsienį. Kaimo mokyklų abiturientų žinios silpnos, dėl prastų balų jie į aukštąsias mokyklas neįstoja. Kur rasti išeitį? Gal dideli ūkiai, žemės ūkio bendrovės, maisto perdirbimo įmonės galėtų skirti savo vardines stipendijas? Tada parengti specialistai sugrįžtų dirbti pas mecenatą.

– Tenka apgailestauti, kad šiai valdžiai, kaip ir buvusioms, vis reikia kurti naują švietimo reformą. Kaip ir daugelyje kitų sričių, dėl nesibaigiančių švietimo reformų labiausiai nukentėjęs yra Lietuvos kaimas. Sodžiaus vaikams aukštųjų mokyklų durys būna užtrenktos, nes jų egzaminų rezultatai prastesni nei miesto moksleivių. Jie būtų motyvuoti studijuoti aukštojoje mokykloje ir įgyti žemdirbiškas specialybes, bet koją jiems pakiša žemi balai. Miestiečiai, gavę diplomus, juos deda į stalčius ir eina dirbti kitur, į kaimą nevažiuoja. Uždaryta daug žemės ūkio ir profesinio rengimo mokyklų. Kvalifikuotų specialistų trūksta. Kas valdys modernią žemės ūkio techniką? Kyla sunkumų dėl tolesnio žemės ūkio sektoriaus modernizavimo ir skaitmeninimo.

Žinoma praktika, kai darbdaviai remia būsimus darbuotojus ir jiems skiria stipendijas. Prie studentų rėmimo prisidės ir ŽŪM. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė pažadėjo suformuoti darbo grupę, kuri nagrinės švietimo sistemos problemas ir pateiks sprendimo variantus. Tikėtina, kad Seimo rudens sesijoje turėtų būti svarstomi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos parengti įstatymų ar jų pataisų projektai.

– Jūs subūrėte nemažą būrį ūkininkų iš kelių rajonų ir sėkmingai įkūrėte žemės ūkio kooperatyvą „Šiaulių aruodas“, pastatėte elevatorių, kuris sėkmingai dirba. Lietuvoje kooperacijos traukinys buksuoja, valdžia žarsto daug pažadų, bet realios veiklos kol kas nedaug.

– Viskas prasideda nuo draugiškų pasikalbėjimų. Vienas su savimi juk nekalbėsi, todėl tenka ieškoti bendraminčių. Taip pradeda formuotis kolektyvas. Po ilgų diskusijų gimsta idėjų ir kryptis, kaip jas įgyvendinti. Bendraminčių kolektyvas ima pasitikėti, o tada jau galima kolegialiai investuoti į būsimą bendrą verslą. Nuo kalbų – prie darbų. Teks dirbti ne tik sau, bet ir dėl kolegų. Svarbu neišbalansuoti sukurto bendro verslo pulso, nenusišalinti priimant sprendimus ir aklai nepasitikėti vadovais, kurie neva yra pasamdyti jūsų problemoms spręsti. Bet kokiu nuosavu daiktu savininko pareiga pasirūpinti, tai galioja ir investavus į bendrą verslą.

– Dainas valstybiniame „Polifonijos“ chore iškeitėte į žemės dirbimą, paskui pasinėrėte į aktyvią visuomeninę veiklą. Kodėl? Kam to reikėjo?

– Mano tėvai pradėjo ūkininkauti, kai kūrėsi pirmieji ūkininkų ūkiai. Laisvalaikiu aš jiems padėdavau dirbti ūkio darbus. Turiu mokytojo, choro artisto, meno vadovo darbo stažą. Teko dainuoti valstybiniame chore „Polifonija“, bažnyčioje dirbau vargonininku. Kai tėvai nebeturėjo jėgų ūkininkauti, aš perėmiau jų valdas. Buvo nedidelis mišrios gamybos ūkis: kiaulės, galvijai ir apie 60 ha pasėlių. Ūkininkauju nuo 2001 m. Taip vis labiau įsitraukiau į ūkininko vaidmenį, kol pagaliau ūkininkavimas tapo pagrindiniu užsiėmimu, o muzika liko tik laisvalaikio pomėgis. Su žmona užauginome tris vaikus, kurie sėkmingai kabinasi į savarankišką gyvenimą.

Plėtoju augalininkystės ūkį, deklaruoju 160 ha. Buvo sunku rūpintis tik savo ūkiu, nes rūpėjo, kaip kitiems ūkininkams sekasi, kaip sprendžia problemas. Taip įsitraukiau į ūkininkų kolektyvą, buvo smagu tverti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungą, vėliau rūpinausi kuriamu kooperatyvu.

Dabar ėmiausi dar vieno iššūkio – lyderystės didžiuliame ūkininkų būryje. Man visuomet buvo svarbu turėti kuopą bendraminčių. Iš jų semiuosi patirties, idėjų ir drąsos sumanymams įgyvendinti. Koks bus LŪS ateities projektas, priklausys nuo rajoninių skyrių lyderių aktyvios veiklos formuojant bendrus tikslus ir juos įgyvendinant. Tikiu savo komanda, turiu net keturis pavaduotojus, pasitikiu LŪS nariais, todėl tikiu ir LŪS sėkme, bet dėl jos dar reikės visiems stipriai pasistengti.

Aldonos SIREIKIENĖS nuotrauka

2021-04-17

 

 

lobizmas