Mama ir dukra: aukso vidurio paieškos

Sakoma, kad mamos visus savo vaikus myli vienodai, tačiau jas ir dukras sieja ypatingas ryšys. Prieš kelis dešimtmečius dauguma mamų buvo griežtesnės, linkusios kontroliuoti, dabar jos siekia tapti savo dukterų draugėmis ir labiau jomis pasitiki. Specialistai pataria vengti šių kraštutinumų ir ieškoti pusiausvyros.

Geriau viena kitą jaučia Ar iš tikrųjų motinas ir dukras sieja nematomi, tvirti prigimtiniai ryšiai, o jeigu taip, kodėl? Psichologė, psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė Roma Jusienė tikina, kad tai ne iš piršto laužta. „Jų tarpusavio santykis paremtas emociniu ryšiu, tai patvirtina tyrimai, o kadangi moterys yra emocingesnės negu vyrai, dėl to jos geriau viena kitą jaučia, supranta. Be to, jos labiau vertina bendravimą, linksta tarpusavyje dalytis emocijomis, tai jas ir sieja“, – aiškina specialistė. Tačiau toks emociškai artimas santykis turi ir trūkumų. Su sūnumi ar marčia taip nepasikalbėsi, kad ir kaip gerai sutari. Bet mama dažniausiai ir neturi tokių vilčių, todėl jei su sūnumi, jo antrąja puse neranda bendros kalbos, tai ne taip skaudu negu prasti santykiai su dukra. Suaugusios, ypač susilaukusios savo vaikų, dukros dažnai pradeda suprasti mamas. Tarsi išnyksta praeities nuoskaudos, dukros pateisina mamas, nors anksčiau manė, kad jos vienoje ar kitoje situacijoje buvo neteisios, jų santykiai tampa ypač geri.

Augdamos nori būti panašios Mergaitėms augant kiekviena nori būti panaši į savo mamą. Ima rastis bendrų interesų, abi domina „moteriški dalykėliai“. Tačiau jei ryšys komplikuotas, užuot mėgdžiojusi mamą dukra, ypač paaug­lystėje, stengiasi elgtis taip, kad būtų kuo mažiau į ją panaši. Paradoksalu, bet dažniausiai dukros tampa labai panašios į savo mamas, nors ir kaip stengėsi paneigti tai savo elgesiu. Tik suvokus, kas labiausiai skaudino bendraujant su mama ar ko labiausiai trūko, galima sąmoningai rinktis kitokį elgesį, kitokį kelią. Mama savo dukrai – būsimai moteriai – labai svarbus žmogus. Norom nenorom ji tampa moters, motinos, žmonos modeliu. Būtent mama padeda pažinti ir priimti savo seksualumą, fizinį patrauklumą. Moterys, kurios turi pasitikinčias, save mylinčias ir gerbiančias motinas, o ryšys su jomis buvo geras, būna labiau patenkintos santykiais su vyrais, jaučia didesnį pasitenkinimą savo kūnu. Svarbu, kad mama leistų dukrai brendimo metu būti ir jaustis moterimi, kalbėtųsi apie jai rūpimus dalykus, padėtų priimti besikeičiantį, moteriškėjantį kūną.

Reikia leisti atsiskirti „Paauglystėje vyksta galutinis atsiskyrimas, kai jauna mergina tampa – ar bent jau siekia tapti – savimi, tokia, kokia ji yra, kokia norėtų būti, kokią save įsivaizduoja. Dukra tarsi gimsta antrą kartą, išsivadavusi iš artimo ryšio su savo motina tampa tikrąja savimi“, – tikina R. Jusienė. Viskas gerai, jei mama šioje situacijoje sugeba išlikti rami, per daug nesikiša, bet yra šalia, pasirengusi padėti, patarti, leidžia dukrai manyti, kad ji pati atrado tam tikras gyvenimo tiesas, vertybes. Ir per didelė kontrolė, suvaržymai, nenoras paleisti dukters, ir per didelė laisvė, visiška nepriežiūra ar atsiribojimas vienodai baugina, kelia nerimą. Šie kraštutinumai gali paskatinti didelius konfliktus arba baimę gyventi savo gyvenimą, besąlygišką priėmimą to, ką primeta mama, o paskui ir kiti žmonės.

Ir kuo nepasidalija? Kartais susiklosto situacija, kai mama ir dukra tampa konkurentėmis. Būna mamų, kurios žūtbūt stengiasi atrodyti jaunat­viškos, šaunios, gerai suprantančios dukras ir jų draugus, didžiuojasi, kad sulaukia vyrų dėmesio, o nepažįstamieji jas netgi palaiko seserimis. Tačiau kai kurios mamos nueina taip toli, kad netgi ima koketuoti su dukterų vaikinais. „Taip gali elgtis mama, kuri jaučiasi vieniša, kuri nepatyrė paprastos, besąlygiškos savo mamos meilės, kuriai trūko tėvo, o vėliau ir vyro dėmesio“, – sako R. Jusienė. Maždaug ketvirtais penktais gyvenimo metais visos mergaitės galutinai patiria, kad jos skiriasi nuo berniukų, kad tarp moterų ir vyrų, tarp motinos ir tėčio, yra ypatingas ryšys. Jos irgi trokšta tokio ryšio, net vaikiškai fantazuoja, kad užaugusios taps savo tėčių žmonomis ar susilauks nuo jų vaikučių. Paprastai tokio amžiaus mergaitės tampa kiek priešiškesnės savo mamoms (jos savotiškos konkurentės), joms staiga tampa svarbu, kad pasaką prieš miegą skaitytų ar į darželį jas palydėtų būtent tėtis, o ne mama. Toks ypatingas ryšys ir šiokia tokia konkurencija su mama – psichologų vadinama edipine situa­cija – natūralus raidos etapas. Jei mamos ir tėčio santykiai šilti, paremti supratimu ir meile, jei į dukros „atradimus“ jie reaguoja ir paaiškina, kad abu ją mylės, kaip mylėję, o užaugusi ji turės savo vyrą, mergaitė nusprendžia būti panaši į mamą. Tai tampa jos moteriškumo pradžia ir pavyzdžiu savo pačios santykiams su vyrais ateityje. Tačiau tik tais atvejais, kai šeimoje normalūs tarpusavio santykiai.

Įtraukiamos į tėvų konfliktus Kai mama su tėčiu nesutaria arba tėčio nėra ir mama jaučia pyktį, priešiškumą visiems vyrams, gali kilti problemų. Gana dažnai dukros įtraukiamos į tėvų tarpusavio konfliktus. Vos tik kyla eilinis konfliktas, dukra tampa priedanga savo motinai, stoja ją ginti, ramina įsiutusį tėvą, vėliau guodžia verkiančią mamą… Nė vienas iš tėvų net nepagalvoja, kaip smarkiai jie traumuoja augančią mergaitę. Net jei vėliau ir pavyksta jai sukurti šeimą, ji gyvena kupina vidinio nerimo, baimių, kaltės, o širdyje slypi pyktis tėvams, ypač mamai. Nes ji ne tik neapsaugojo, bet dargi naudojosi savo dukra. Yra daug kitų atvejų, kai edipinė situacija ne išaugama, o tampa kompleksu. Pavyzdžiui, mama, kuri jaučiasi per mažai savo vyro mylima ar negauna iš jo, ko nori, nejučia gali naudotis tuo, kad vyras labai lengvai tenkina dukros įgeidžius: „Paprašyk tėčio, kad šią vasarą nuvežtų mus prie jūros“ arba „Gal tėtis mums leis paišlaidauti prekybos centre...“ Neretai mama – kartais pati to nesuvokdama – ima jausti priešiškumą dukrai, jei tėvas su ja elgiasi meiliau, rodo gerokai daugiau dėmesio. Kaip kitaip jaustis žmonai, kai grįžęs iš darbo vyras pabučiuoja dukrą, paklausia, kaip sekasi, pasidalija įspūdžiais, o jai tik burbtelėja: „Labas“, „Kas šiandien valgyti?“ Protinga ir brandu būtų su vyru išsiaiškinti santykius ir ieškoti būdų, kaip juos sustiprinti. Čia labai svarbus, be jokios abejonės, ir tėvo – vyro požiūris. Jei jis nepamirš pabrėžti, kad be mažosios princesės dar turi ir savo karalienę, viskas bus gerai.

Atvirumas – su saiku Anksčiau buvo įprasta išlaikyti tam tikrą atstumą tarp mamos ir dukros, mama viską kontroliuodavo, viskam vadovavo, buvo griežta, o dukra turėjo paklusti. Tokių mamų yra ir dabar. Jos geriausiai „žino“, ko reikia dukrai, ką ji turi veikti, kas jai turi patikti ir tikti, pagaliau, kokį gyvenimą ji turėtų gyventi. Mamos kartais re­guliuoja ne tik mažų mergaičių, merginų, bet ir suaugusių dukrų gyvenimą. Kodėl jos taip elgiasi? „Galbūt tos mamos pačios nesugebėjo, neišdrįso, neleido sau – ar jų motinos neleido joms gyventi taip, kaip norėtų“, – aiškina psichologė. Gal tai mamos, kurios jaučiasi labai nusivylusios savimi, savo gyvenimu, arba mamos, kurios pačios buvo apleistos ir įsivaizduoja, kad geriausia, ką gali duoti savo dukroms – tai begalinė globa. O gal tai mamos, kurios jaučiasi vienišos ir niekam nereikalingos, nebent savo dukroms. Kartais mamos turi pasąmoningą norą dukras apsaugoti nuo klaidų, kurias pačios padarė. Paradoksas, kuo labiau mama stengiasi apsaugoti, tuo dažniau taip ir atsitinka. Kitas kraštutinumas – kai mama per daug pasitiki dukra, ne tik jos nekontroliuoja, bet ir apskritai nežino, kuo ji užsiima, kuo gyvena. Taip gali elgtis mama, kuriai sunku artimai bendrauti su dukra, prisiimti atsakomybę arba kuri tiesiog nesugeba pasirūpinti.

Draugės iki ribos Neretai paplitęs mamų ir dukrų santykių modelis – draugės. Jos dalijasi ne tik drabužiais, kosmetika, bet ir intymiomis paslaptimis. „Sveiko proto ribose draugystė sveikintina, tačiau net būdama labai artima su dukra motina neturi užmiršti, kad pirmiausia ji yra mama, atsakinga už dukrą, turi pasirūpinti jos saugumu, emocijomis“, – atkreipia dėmesį R. Jusienė. Mama turi būti atvira, bet nesakyti visko iki galo, abi turi gerbti viena kitos vertybes, nubrėžti ribas, kiek gali kištis į kitos gyvenimą. Pavyzdžiui, mama turėtų domėtis paauglės brendimu, jos išgyvenimais, bet jokiu būdu neturėtų aptarinėti savo intymių santykių su vyrais. Savo problemas ir nuoskaudas reikia spręsti su suaugusiais žmonėmis, su savo draugėmis ar specialistais, bet nekrauti jų dukrai. Svarbu neprimesti savo nuostatų ar požiūrio. Didelė klaida būtų sakyti ar savo kasdieniniu gyvenimu parodyti: „Matai, kokie tie vyrai niekšai, niekada su jais nebūsi laiminga“ ir pan. Geriau jau perduoti žinią: „Man buvo blogai, nepasisekė, bet tai nereiškia, kad ir tau taip bus, tikiu, tau pavyks geriau“, – pataria specialistė. Giedrė Budvytienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.