Marguose stikluose blogo oro nebūna

Kai daugiau nei pusę metų tenka laukti šilumos ir spalvų, niūrią nuotaiką, žvelgiant pro langą, gali praskaidrinti menininkai. Iš Šilalės krašto kilusi, daug metų Molėtuose gyvenanti Dalia Stalauskienė vieną iš savo darbų parodų yra pavadinusi „Šviesi diena abipus lango“. Jos kūryba: piešiniai ant stiklo, popieriaus karpiniai, atvirukai, ekslibrisai, tapyba ant šilko, indų dekoravimas. Šį kartą menininkė pasakoja apie kūrybą ant stiklo.

Nijolė BARONIENĖ

 

Dovanoja kitiems savo pasaulį

Jau aštuoniolika metų dailininkė autorine technika kuria paveikslus, kuriuos vadina piešiniais ant stiklo. Pasižvalgius po „Margų stiklų“ puslapį feisbuke, akivaizdu, kad Dalia naudoja visą spalvų paletę. Ryškias spalvas lemia ir naudojami vitražiniai dažai. Jos darbuose vyrauja gamtos motyvai, simbolika, mitologiniai vaizdiniai, kuriuos autorė komponuoja apgalvotai arba, kaip pati teigia, intuityviai, „lengva ranka“.

„Paskutinė rugpjūčio saulė“.

Dalia Stalauskienė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

„Tai maži ir kuklūs mano sielos langai, kuriuos aplinkiniams atveriu retoje parodoje ar internetinėje erdvėje. Juose nėra blogo oro, tai – pasaulis, kokį norėčiau ne tik atverti, bet ir dovanoti kitiems kartu su pilnatve, kurioje gyvenu pati“, – taip apie savo kūrybą sako D. Stalauskienė.

Jai pačiai mieliausi etnografinių motyvų turintys darbai. O žiemos pilkumos nukamuoti žmonės dažniausiai renkasi spalvingus gėlių paveikslus. Ypač populiarus aguonų motyvas. Įkurdinus tokį dailininkės darbą namuose, žiemos pilkuma išgaruos vos tik į jį užmetus akį. Ne veltui spalvų terapija pripažįstama kaip gydymo būdas kenčiantiesiems nuo depresijos ir nerimo.

Įkvėpimas iš gamtos

„Du sodai“.

Sakoma, kad gamta – tobula ir vargu ar žmogus, jo talentas gali sukurti kažką tobuliau už gėlės žiedą. Tačiau žmogus gali padaryti kitaip. Tą kitaip lemia jo pasaulėjauta, tai, kuo kūrėjas gyvena, kas jam svarbu ir brangu. Dalia įkvėpimo semiasi iš tautos praeities. Sudėliotas ne vienas darbų ciklas, kuriuose panaudoti skrynių raštų, verpsčių, siuvinių motyvai, iliustruotos liaudies dainos.

Ne mažiau svarbi gamta su pievų žolynais, sodų obuoliais, vyšnių ar šermukšnių uogomis. „Pailsėti nuo sėdimo darbo ir dažų kvapo keliauju į mišką, prie ežero, su vyru esame aplankę nemažai piliakalnių. Man patinka visokia gamta, ji visada gyva, net žiemą, – sako pašnekovė. – Žavi paukščiai, medžiai, gėlės, žolės ir viskas, kas jose knibžda. Lietuvos gamta turtinga keturiais metų laikais. Be galo mėgstu fotografuoti. Esu tik mėgėja, bet pakalbinta ryžausi surengti peizažų parodą.“

Pasak Dalios, visa tai padeda kurti pasaulio vaizdinius, kuriuose erdvė ir laikas kartais prasilenkia su realybe. Paveikslai tampa lyg atsiminimų pasakojimai, kur laikas neegzistuoja. Čia pat žydi gėlės, pavirstančios į snaiges ar audimo raštų elementą, čia pat saulė, mėnulis ir lietus, ruduo ir pavasaris. Žuvys vaikšto po medžius, o žalčiukai glaudžiasi po debesiu. Taip nebūna. Bet jeigu telpa mintyse, kodėl negali nugulti ant stiklo lakšto?

Tiesa, Dalios darbuose nerasi svetimų kraštų motyvų. Nėra nei džiunglių, nei dykumų. Menininkei užtenka savo krašto ir atradimų jame. Deja, ne visada šie atradimai būna malonūs. Ieškodama gražaus kadro, ji renka paežerėse paliktas žvejų šiukšles ir prisikrovusi pilną bagažinę išveža ten, kur joms ir dera būti. O žvejams per feisbuką siunčia linkėjimus.

„Auštantis rytas“.

„Žydintys obuoliukai“.

„Kaspinėlis laimei“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Svajonė išsipildė

Dalia kuria ne namuose. „Maža mano dirbtuvėlė, bet labai smagu, kad galiu išeiti iš namų. Didelis privalumas palikti pradėtą darbą, o ryte negaišti laiko priemonėms susiruošti. Apie priemones: paveikslams naudojamas pats paprasčiausias langų stiklas, stiklui skirti dažai ir teptukai“, – pasakoja menininkė.

Paveikslų kūrimo techniką dailininkė vadina autorine: „Vitražinių dažų gali įsigyti visi. Stiklo taip pat. Tačiau jų panaudojimo būdas yra susigalvotas ir savitas. Dažus, skirtus skaidriam žiūrėjimui, iš kitos piešinio pusės uždengiu spalvotu fonu – vitražo nelieka, bet spalviniai deriniai gaunasi įdomūs ir netikėti. Kūrybinis procesas nenuobodus. Žaidžiu žaidimą – tinka, netinka, tinka… Dar labiau netikėta tai, kad paveikslas tokiu būdu tampa dvisluoksnis.“

Studijų metais Dalia yra bandžiusi tapyti ant drobės, ilgus metus yra kūrusi karpinius, tačiau daugiausia širdies ir minties sugula ant stiklo. Poilsiui retkarčiais dekoruoja šilką. Paklausta, ar daug jos darbų puošia buto Molėtuose sienas, sakė, kad pora karpinių ir pora stiklo paveikslų. Kiti kūriniai – kitų autorių.

„Vestuvinis“.

„Pažadėta diena virš debesies“.

„Buvo laikas, kai namuose ant sienų talpindavau beveik viską, ką sukurdavau, kad neužimtų vietos kambariuose. Užsukusieji į svečius sakydavo, kad gyvenu tarsi galerijoje“, – prisiminė pašnekovė. Šiuolaikinės technologijos leidžia autorių darbus pamatyti neiškėlus kojos iš namų. Juolab kad Dalia labai originaliai juos pristato. „Vis pasvajodavau apie darbų parodą miške, sodyboje, parke ar gatvėje. Iš Utenos parsiveždama paveikslus, nežinau iš ko pasiskolinau pievą skrynių ciklui. Tai svajonė kaip ir išsipildė“, – pernai liepą  feisbuko paskyroje rašė dailininkė. Net 5 000 sekėjų vis užmeta akį, ką Dalia daro, kuo dar nustebins. O tai ji tikrai moka.

Dalios Stalauskienės nuotraukos

2021-05-28