Mažieji pieno ūkiai: marinami, bet vis dar gyvi

Prisiminus pastarųjų dešimtmečių žemdirbių bendruomenės diskusijas ir nenuilstamą valdžios žemės ūkio sektoriaus strateginį planavimą, atrodo, kad pienininkystėje turėjo vykti reikšmingi ir pozityvūs pokyčiai. Pieno pagaminama užtektinai ir dar daugiau, pieno ūkiai sustambėję, produktyvumas išaugęs, o mažieji ūkeliai natūraliai sunykę. Viskas tarsi pagal planą, tik mažieji pieno ūkiai rodo didvyrišką tvirtybę, po trijų dešimtmečių laisvo ūkininkavimo jie vis dar gyvi, nenumarinami nei žymiuoju Pieno įstatymu, nei be jo.

pieno ukis

Jeigu Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) skaičiai yra tikslūs, net 75 proc. ūkių laiko 1–5 karves, dar 14 proc. laiko 11 ir daugiau karvučių. Pastarieji keleri visapusių krizių metai pienininkų gretas stipriai išretino. Valdininkų nuomone, taip yra ne tik dėl ekonominių, bet ir dėl socialinių priežasčių. Taigi viskas natūralu, nepakeičiama ir nekeistina. Mažieji pieno ūkiai – nuostabos vertas darinys, prieštaraujantis verslo logikai. Kaip tai įmanoma – nepelninga, neperspektyvu, bet vis nenumarinami? Šįkart „Ūkininko patarėjo“ pašnekovai – mažų ir kiek didesnių pieno ūkių šeimininkai, juos vienijančių organizacijų atstovai.

Diskusijos – neveiklumui pridengti

Neseniai socialiniuose tinkluose žvilgsnį patraukė ūkininkų diskusija apie vadinamąjį Pieno įstatymą ir nuo kitų metų sausio įsigaliosiantį reikalavimą parduoti tik atšaldytą pieną. Siūlomos galimybės gauti paramą šaldymo įrangai pirkti, bet ūkininkų tai nevilioja, jie nepasitiki valdžios sprendimais, o taisykles vadina išsidirbinėjimu. Turi viena karve per daug – tokia parama tau nepriklauso, o kitai paramos priemonei karvių per mažai. Ir tai ne pajuokavimai, o rimti argumentai.

pieno ukisŪkininkų diskusiją paskatinusi Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad mintis virtualiai pasitarti, sekti situaciją kilo natūraliai, nes įvairiuose regionuose yra savitų problemų, reikia žinoti ūkininkų nuotaikas ir turėti argumentų susitikus su valdininkais ar politikais. Anksčiau buvo išplatinta anketa dėl Pieno įstatymo nuostatų. Beveik visi ūkininkai pasisakė už sąžiningą pieno kainą, neskirstant į grupes pagal parduodamą žaliavos kiekį, tokiu atveju daugelis ryžtųsi gausinti savo bandas.

„Kita vertus, kiek galima svarstyti, kalbėti apie tą patį? Pieno įstatymas, jo pataisos aptartos, pasiūlymai suformuluoti, teisėtvarkos įvertinimas ūkininkų naudai, o rezultatų – nulis. Įstrigo, nejuda. Ir tai kam nors naudinga, bet tik ne ūkininkui. Aš jau liūd­nai juokauju: jei valdžia kalba apie kaimo, žemės ūkio prioritetą, ruoškis bėdoms, vargams, apribojimams, taisyklėms, ir visa tai galiausiai uždusins. Geriau jau ramybėje paliktų, gal lengviau atsilaikytume“, – sakė asociacijos vadovė.

Bet tokios nuotaikos neilgam, asociacija ir aktyviausi ūkininkai nenusiteikę nuleisti rankų. Minėtos diskusijos dalyviai iškėlė mintį dėl pieno atšaldymo reikalavimų kooperatyvų nariams. Jie yra kooperatyvų pieno supirkimo punktų, kuriuose už visų lėšas įsigyti šaldytuvai, dalininkai. Pienas ten priimamas dukart per dieną, tiesiai nuo karvutės, iš lauko sunešamas. Taigi apie tai, ar jiems bus taikomas šis reikalavimas, asociacija ketina kalbėtis su ŽŪM.

pieno ukis, pieno kainaPasak R. Vilimienės, šaldytuvas savaime žaliavos kokybės negarantuoja, kainuos jo eksploatavimas ir priežiūra, ūkininkui atsiranda papildomų išlaidų elektrai, cheminėms medžiagoms, privažiavimo aikštelei, aplinkai sutvarkyti ir kitiems dalykams, o iš kur gauti lėšų? Bandoma išlaidas padengti išmokų pinigais, o pats ūkininkas lieka plikas, basas, be atlygio už triūsą. Taigi, dėl kokių kilnių tikslų laikytis smulkiajam pieno ūkeliui?

R. Vilimienė vardijo argumentus, kurie svarbūs jai, kitiems galbūt aktualu kas kita: „Mane laiko „durnumas“, gyvuliai mums kaip šeimos nariai, negalime jų iš namų išvaryti. Guodžia tai, kad neturime prisiėmę paskolų, paramų, kad vaikai užaugę. Dabar, kai viskas brangsta, dar turime pernykščių atsargų – pašarų, priedų, trąšų, pievos buvo atsėtos anksčiau. Už elektrą vis dar mokame pagal seną sutartį po 16 centų už kilovatvalandę, nuo liepos jau siūloma po 31 centą. Nuo gruodžio mėnesio už parduotą pieną gauname vidutiniškai 10 centų daugiau. Mes laikome 27 melžiamas karvutes, bijau net pagalvoti, kaip reikėtų išgyventi ir kokios matematikos griebtis, jeigu būtų tik 10 piendavių…“ Anot pašnekovės, kaimo žmogui svarbiausias akstinas neatsisakyti paskutinių karvių ir tų menkų pajamų yra savigarba, nenoras tapti išlaikytiniu, našta savo vaikams ir valstybei. Kaimo žmogui gėda būti bedarbiu, tai lyg pažeminimas, orumo sugniuždymas. Mažieji ūkininkai sudaro aktyvų kaimo bendruomenių branduolį, beje, ir pati R. Vilimienė yra Migonių kaimo (Kupiškio r.) bendruomenės pirmininkė.

Reikės išlaukti, stengtis išgyventi

Rudikų kaime (Kupiškio r.) gyvenantys ir 24 melžiamas karves laikantys Sigita ir Mindaugas Stančikai stengiasi nepasiduoti slogioms nuotaikoms. Ryžto pagausėjo praėjusią vasarą, kai pradėjo po truputį augti pieno supirkimo kainos, dar nebuvo rinkos sukrėtimų, didžiojo kainų šuolio, tad jie suspėjo atnaujinti padargus, nusipirkti kai ką naujo.

Sigita ŪP pasakojo: „Galima daug pridejuoti – ir tas blogai, ir tas brangu, bet pasižiūriu, kad kitiems žmonėms dar sunkiau. Padejavo kaimynė, laikanti tris karves, kad už viso mėnesio pieno pajamas įstengė tik papildų savo gyvuliukams nupirkti. Kokia nauda ir pajamos gali būti, kai šitaip nesąžiningai elgiamasi su dirbančiu kaimo žmogumi? Pienas įgauna skirtingą vertę pagal žmogų, pagal kiekį… Valdžios raginimai gausinti bandas, modernizuoti fermas skamba kaip pasityčiojimas. Jeigu supirkėjai mokėtų deramą kainą už pieną, ūkininką pripažintų kaip lygiavertį gamintoją, viskas stotųsi į vėžes.“

Pieną Stančikai parduoda „Pieno putos“ kooperatyvui, patys pristato į netoliese esantį supirkimo punktą. Pabrangus degalams, suskaičiavus kelionėse gaištamą laiką, ūkininkai apsisprendė sodyboje įsirengti šaldymo bloką. Stengsis nepasiduoti, išlaukti, nes dabar pasaulyje vykstantys pokyčiai, rinkos ir ekonomikos sunkumai skatina mąstyti, kas žmogui tikrai svarbu ir vertinga. Jeigu turi galimybę ką nors auginti ir save bei kitus pamaitinti, tai ir reikia daryti. „Tik valdžia galėtų daugiau padėti savo piliečiams, netrukdyti dirbti. Pavyzdžiui, ar darbo saugos reikalavimai didelėje įmonėje ir mažame šeimos ūkyje turi būti tapatūs, gal esama perteklinių reikalavimų, gal įmanomos išlygos? ŽŪM valdininkai galėtų apie tai pagalvoti“, – svarstė Sigita.

„Laikausi dėl mamos“

Taip apsisprendimą laikyti pieno ūkį su 7 melžiamomis karvėmis pagrindžia ir Vilma Sungailaitė, gyvenanti Kandrėnų kaime Kupiškio rajone. „Aš jau seniai būčiau atsisakiusi, dvi moterys ūkyje, koks čia darbas? Sėjai samdyk, šienapjūtei samdyk žmogų ir techniką. Kas žingsnį vis išlaidos, o dabar, kai viskas pabrango, net galvoti apie tai sunku“, – ūkiškų skaudulių neslėpė Vilma.

Ūkininkė už ekologišką pieną šį tą atgauna, parduoda jį rokiškėnų kooperatyvui „Ekotikslas“, gauna priedą už kokybę. Tačiau pabrangus elektrai, stengiasi taupyti kiek tik įmanoma. Toks varginantis darbas slegia. „Laikomės iš inercijos, mama neįsivaizduoja gyvenimo kaime be gyvulių, tad taip ir gyvenam. Ieškoti kitokių sprendimų, imtis pieno perdirbimo? Mama gal ir norėtų, bet juk tam reikia didelių lėšų, iš kur jų paimti? Ką nors planuoti, investuoti, skolintis dabar būtų beprotiškai rizikinga“, – įsitikinusi Vilma ir priduria, kad nuo kasdienių rūpesčių atsigauna kartu su aktyviais vietos kultūros darbuotojais dalyvaudama koncertuose, vaidinimuose, vakaronėse. Tokia yra nerimstanti Vilmos prigimtis, prieš gerą dešimtmetį drąsos nestokojanti mergina dalyvavo „Ūkininko patarėjo“ rengtame „Mis ūkininkaitė“  konkurse, taigi, iššūkiai jos negąsdina.

Dienos ir metai – su klaustuku

Vidutinių pieno ūkių asociacijos veikloje aktyviai dalyvaujantis Mindaugas Šukys iš Kretingos rajono ŪP teigė gyvulininkystėje ir pieno sektoriuje visada buvus daugybę problemų ir galvosūkių. „Daug metų galvojau naikinti savo pieno ūkį, buvo akivaizdu, kad valdžiai nesvarbūs tie reikalai, perdirbėjai daro ką ir kaip nori. Maži ūkiai neturi šansų išlikti. Kas mus išlaikė iki šiol? Įdirbis, įprotis, inercija, viltys, kad gal kas pasikeis. Dabar turime 40 melžiamų karvių, sūnus laiko mėsinius galvijus, augina grūdines kultūras. Esame laukimo būsenoje – jeigu valdžia racionaliai pažvelgs į žemės ūkio produkcijos gamintoją, skirs paramas, gal ir plėsimės, modernizuosimės, galvosime apie robotus. Nėra ko pasamdyti ūkyje, žmonės verčiau ieškosi samdomų darbų mieste, sako tik kvailiai gali taip arti kiauras dienas ir skursti be pabaigos. Jie teisūs. Žmogui reikia normalaus gyvenimo, ypač jaunimui, ir reikia įžvelgti perspektyvą. Kur ją dabar pamatyti?“

Anot ūkininko, tokio mąstymo ir požiūrio pasekmės Kretingos rajone matyti kaip ant delno – apylinkėse link Palangos nebeliko gyvulininkystės ūkių, ūkininkai pradėjo auginti grūdus. Su M. Šukiu pakalbėjome ir apie mažesnius ūkelius su 10 ar 20 karvių. Ar galėtų jie egzistuoti produktyvumo siekiančioje šalies pienininkystėje? „Galėtų, jeigu jiems būtų padoriai ir sąžiningai sumokama už pieną. Tada oriai išgyventų, nesijaustų pažeminti, palikti išnykti“, – pasvarstė ūkininkas iš Žemaitijos.

Tokios mintys, išsakytos ūkininkų, kurie pieno sektoriaus strategijoje griežia toli gražu ne pirmaisiais smuikais, paskatino pagalvoti apie valdininkų samprotavimų logiką. Ekonomika, savanaudiškos verslo grupių manipuliacijos, valdininkų pasyvumas jau seniai turėjo išmarinti mažuosius ūkininkus. O jie laikosi, nes jų gyvastį palaiko socialinė atsakomybė, moraliniai įsipareigojimai senstantiems tėvams, kaimynams, bendruomenei. Juose kaimo gyvybingumo šaknys, protingas ir tausojantis požiūris į gamtą ir aplinką, į dirbantį žmogų. O greta – gal ir meilė, prieraišumas kaimiškai gyvensenai. Toks žodynas – ne iš biurokratų raštų, o iš gyvenimo.

 

Redakcijos, Renatos Vilimienės, Sigitos Stančikienės nuotraukos 

2022.04.26

ŪP korespondentė – Virginija JUŠKIENĖ

Susijusios temos – skaitykite: pieno įstatymaspieno ūkisES parama;