Rengiamasi antrajam rungtynių dėl Pieno įstatymo kėliniui

Vaikučiai susirinko į mokyklas, o paskui juos jau po savaitės į posėdžių salę susirinks Seimo nariai. Melžiamų karvių dar neatsisakę pieno ūkių šeimininkai svarsto, ar ras politikai raktą, kaip sukurti palankesnes sąlygas veik­lai pieno sektoriuje. Kada gali būti priimtos skandalingojo Pieno įstatymo (Dėl ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo) pataisos ir kokios jos bus? Siūlymų ir nuomonių dėl šio projekto buvo ir yra įvairių – nesutaikomų. Kokie vėjai pučia į siūlomų keisti nuostatų bures?

Vasara su iš dalies negaliojančiu įstatymu

Pieno įstatymo nuostatų tobulinimas užtruko ir kainavo nervų, kėlė rūpesčių visiems šios kadencijos žemės ūkio ministrams, jų politinio pasitikėjimo komandoms. Postūmį suteikė Konstitucinis Teismas, galiojančių nuostatų nesupeikęs, tačiau pareiškęs, kad įstatymas 2015-aisiais buvo priimtas ypatingos skubos tvarka ir pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijai. Vasario 6-ąją priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas įsigaliojo liepos 1-ąją.

Visgi Seimo pavasario sesija baigėsi, o pieno sektorius liko su iš dalies negaliojančiu įstatymu. Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) rengtos pataisos nespėjo iki derinimo procedūrų meto. Grupės parlamentarų iniciatyva užregistruoti projektą su minimaliomis pataisomis ir taip išgelbėti situaciją padėties nepakeitė, vis tiek svarstymas nukeltas rudeniui.

Laikina pagalba atėjo iš pieno perdirbėjų. Demonstruodami supratingumą jie įsipareigojo laikytis ligšiolinių, formaliai nebegaliojančių Pieno įstatymo nuostatų.

Padėtis įdomi. Vasara su iš dalies negaliojančiu įstatymu baigėsi. Kas per tą laiką įvyko?

Lauks nepriklausomo eksperto išvadų

Peržiūrint valstybės institucijų (ir ne tik jų) pastabas dėl siūlomų keisti Pieno įstatymo nuostatų akivaizdu: daugeliui užkliūva tai, kad nėra atliktas vertinimas, kokį poveikį turėjo sektoriui rinkos reguliavimo priemonės, kurios pagal Pieno įstatymą taikomos jau penkerius metus.

ŽŪM į panašius priekaištus atkerta, kad atliekama stebėsena, už įstatymo kontrolę ir priežiūrą atsakinga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra (KVRPA) kasmet teikia ataskaitas. Taip ir yra, tačiau tai nėra nepriklausoma institucija, jos savininko teises ir pareigas įgyvendina ŽŪM.

Seimo Kaimo reikalų komitetas (KRK) vis dėl to pripažino nepriklausomos ekspertizės poreikį. Seimo valdyba pritarė siūlymui. Ekspertinė išvada turės būti paruošta per mėnesį, geriausiu atveju rugsėjo pabaigoje.

Nepriklausomi ekspertai turės pateikti atsakymus į konkrečius klausimus dėl taikomų rinkos reguliavimo priemonių: kiek jos buvo veiksmingos ir ar prisidėjo prie pieno gamintojų konkurencingumo; ar buvo teigiama įtaka Lietuvoje registruotiems žalio pieno pirkėjams; koks poveikis vertinant 5 metų patirtį; kokia tiesioginė ar netiesioginė įtaka Lietuvos ūkių ir ūkininkų kooperacijos plėtrai bei derybinei galiai. Taip pat nepriklausoma ekspertinė išvada turėtų įvertinti siūlomas rinkos reguliavimo priemones: ar skatintų pieno sektoriaus dalyvius veikti kuo efektyviau, gerinti žalio pieno tiekimo ir pirkimo sąlygas; koks tikėtinas poveikis žalio pieno supirkimo kainoms.

Koks bus Vyriausybės verdiktas?

Seimas taip pat laukia Vyriausybės išvados. Vyriausybės nutarimo projektą parengusi ŽŪM siūlo įstatymo projektą papildyti esminiais pakeitimais. Žemdirbiams siūlomos nuostatos nėra staigmena, tačiau dabar, jas dar kartą siekiant paleisti į gyvenimą, svarbiausias priminsime.

Siūloma atsisakyti žalio pieno pardavėjų grupavimo pagal parduodamo pieno kiekį. Daroma prielaida, kad toks skirstymas prisidėjo prie pieno sektoriaus traukimosi. Nurodoma, kad nuo 2015 metų rugpjūčio, kai įsigaliojo Pieno įstatymas, pieninių karvių laikytojų skaičius sumažėjo 48 proc. Kartu tikimasi teigiamos įtakos pieno kokybei, nes dingtų paskata ūkyje dėl didesnio pieno kiekio laikyti sergančias karves.

Žalio pieno pardavėjus siūloma skirstytis į tris grupes pagal pristatymo būdą: žalias pienas pristatomas į supirkimo punktą, paimamas iš ūkio ar pristatomas tiesiogiai į perdirbimo įmonę. Į žalio pieno kainą būtų įtraukti tiekimo kaštai. Pagal sertifikuotas kokybės sistemas pagamintam žaliam pienui būtų nustatoma atskira kaina.

Siūloma apriboti priemokas ir priedus: ne daugiau kaip 20 proc. žalio pieno pirkimo kainos. Įstatymo nuostatos priedų ir priemokų dydžio nereguliavo, šiuo metu ši dalis sudaro apie 40 proc. visos išmokamos sumos už perkamą–parduodamą žalią pieną.

Dar vienas svarbus (bet ne paskutinis) siūlomas pakeitimas – kartelė, nuo kurios žalio pieno pirkėjas turėtų pagrįsi KVRPA, kodėl mažina žalio pieno kainą. Pasak Vyriausybės nutarimo projekto, 3 proc. kainos mažinimas per mėnesį vidutiniškai buvo fiksuotas 0–4 kartus per metus, didžiąja dalimi dėl sezoninio pieno gamybos augimo. Padidinus kainos mažinimo ribą nuo 3 iki 5 proc., manoma, pieno pirkėjams būtų sumažinta administracinė našta.

Tačiau dėl projekto kyla nesklandumų. Derinimo metu siūlomos nuostatos užkliuvo visoms valstybės institucijoms: Teisingumo ministerijai, Ekonomikos ir inovacijų ministerijai, Konkurencijos tarybai (KT). Argumentuotą raštą atsiuntė Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) kartu su Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“, savo pastabas pateikė ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA). Vyriausybės nutarimo projektas raudonas nuo pastabų, tačiau ŽŪM jas visas atmeta.

Kodėl kliūva siūlomos nuostatos

Kodėl abejonių kelia siūlomos naujos nuostatos? Jų daug, paminėsime tik vieną kitą.

Sumanymas supirkimo kainą vertinti pagal žalio pieno pristatymo būdą, į kainą įtraukiant visas tiekimo išlaidas, Konkurencijos tarybai kelia abejonių tiek dėl praktinio įgyvendinimo, tiek ir dėl to, kad nuo pirkėjo labiau nutolusiems ūkiams žalio pieno pirkimo kaina galėtų sumažėti (ŽŪM tai paneigia akcentuodama, kad individualaus išlaidų, susijusių su žalio pieno tiekimu, įvertinimo nėra ir negali būti, pardavėjų grupei pagal žalio pieno pristatymo būdą kaina būtų vienoda).

KT taip pat išreiškia abejonę dėl siūlomo priemokų ir priedų dydžių ribojimo (20 proc. žalio pieno kainos). Tai lemtų supirkimo kainos suvienodėjimą, tačiau KT pasigenda paaiškinimo, kodėl pasirinkta būtent tokia riba, kodėl toks kainų reguliavimas yra būtinas ir kaip tai padės spręsti prob­lemas pieno sektoriuje (ŽŪM nurodo, kad taip siekiama išvengti piktnaudžiavimo, kuomet žalio pieno kaina nustatoma žema, o pagrindinė išmokama suma už perkamą pieną yra išmokama kaip priemokos ar priedai; šiuo metu žalio pieno vidutinė kaina tarp pirmosios ir dešimtosios žalio pieno pardavėjų grupių skiriasi apie 35 proc., tarp ketvirtosios ir dešimtosios grupių – apie 20 proc.).

Ekonomikos ir inovacijų ministerija (EIM) primena, kad Pieno įstatymas pagal jo priėmimo tvarką Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams, todėl teikiant projektą ypač svarbu laikytis teisėkūros principų ir poveikio vertinimo procedūrų. Pasigendama išsamios informacijos apie atliktą poveikio vertinimą ir konsultacijas su visuomene. Pasak EIM, siūlomas reguliavimas gali iškreipti konkurencijos sąlygas tarp žaliavinio pieno supirkimo rinkoje ir susijusiose rinkose veikiančių ūkio subjektų, todėl turėtų būti atliktas projekto numatomo teisinio reguliavimo poveikio konkurencijai vertinimas. Reguliavimas yra taikomas žalio pieno pirkimui–pardavimui tarp Lietuvoje veiklą vykdančių ūkio subjektų, tačiau netaikomas ne Lietuvoje registruotiems žalio pieno pirkėjams, o tai gali iškreipti sąžiningos konkurencijos ir ūkinės veiklos laisvės principus, sukurti nevienodas ūkinės veiklos sąlygas.

Kaip projekto nuostatos atsilieptų konkurencijai, išsamaus poveikio vertinimo taip pat pasigenda LPK ir „Pieno centras“. Jų žodžiais, siūlomas reguliavimas dėl žalio pieno pardavėjų skirstymo į grupes (pagal tai nustatant vienodą žalio pieno supirkimo kainą), priedų ir priemokų dydžio ribojimas pažeidžia ūkinės veiklos laisvę bei vartotojų interesus, yra netikslingas ir net žalingas pieno sektoriaus vystymuisi Lietuvoje, neatitinka Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimų. Numatyti ribojimai ir suvaržymai būtų taikomi tik Lietuvoje registruotiems ūkio subjektams, todėl įstatymo projekto nuostatos yra diskriminacinės, lemia konkurencijos iškraipymus žalio pieno supirkimo rinkoje.

LŽŪBA atkreipia dėmesį, kad siūlomomis nuostatomis žalio pieno kainą siekiama priverstinai suvienodinti, neatsižvelgiant į gamybos kaštus, pieno kokybę, ūkių socialinę atsakomybę ir kt. Tai neigiamai paveiktų mišrius prekinius ūkius, kurie dabar laikosi ant išlikimo ribos. Vienas iš labiausiai problemiškų šio įstatymo aspektų, pasak LŽŪBA, yra bazinės kainos ir priedų dydžio reglamentavimas. Patvirtinus siūlomą redakciją, pavyzdžiui, minimaliai kainai esant 20 ct/kg, didžiausia suma už pieną su visais priedais būtų 24 ct/kg, pajamos nekompensuotų prekinių ūkių gamybos savikainos. Pieno perdirbimo įmonės turėtų kelis pasirinkimus: nesupirkti pieno iš smulkiausių ūkių; mokėti prekiniams ūkiams žemą kainą ir taip subsidijuoti mažesnius; ieškoti įstatymo nuostatų apėjimo. „Visi trys variantai yra blogi. Kainos, priedai turi būti reglamentuoti taip, kad neskriaustų silpnesniųjų, tačiau tuo pat metu turėtų atsižvelgti į kokybę, logistikos kaštus ir kitus savikainą lemiančius pieno kainos elementus“, – nurodo LŽŪBA.

Taigi aplink Pieno įstatymą judesio daug, o padėtis toliau išlieka neaiški. Išganingus atsakymus turėtų pateikti nepriklausomi ekspertai.

Irma DUBOVIČIENĖ

ŪP korespondentė