Mažos, tačiau unikalios įmonės produkcija sklinda po daugelį šalių

Bendrovė „Litwool“, įsikūrusi Ukmergėje, – viena iš nedaugelio įmonių Lietuvoje, perdirbančių vietinių avių vilną, tačiau žaliavų ir importuoja. Smulkaus šeimos verslo klientai – daugiausia medinių pastatų statybos ir nišinės įmonės. Savininkams vilčių išlikti teikia tai, kad jų reikia avių augintojams, produkcija yra išskirtinė ir konkurentus šioje ne itin pelningoje srityje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Trūksta vietinės žaliavos
„Litwool“ perdirba vietinių avių vilną, tačiau net ir šiai mažai šeimos bendrovei, kurioje darbuojasi 7 žmonės, vietinės žaliavos trūksta, todėl dalį atsiveža iš kaimyninių šalių. Bendrovės direktorius Algirdas Pupšys „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad vilną pradėjo karšti senoje iš tėvų paveldėtoje bazėje – senovine mašina požeminiame 40 kv. m ploto garaže.

Algirdas Pupšys.

„Tam įrenginiui jau geras šimtmetis, tačiau veltinės produkcijos paklausos Lietuvoje nėra, tad pabandėme jį parduoti muziejui Vokietijoje. Sulaukėme atsakymo, kad lygiai tokiais pat ten dirbama iki šiol“, – sako bendrovės vadovas.

Tame pačiame garaže nuo 1977 metų stovi ir dvi staklės, kuriomis gali būti gaminami vilnoniai siūlai. Jos veikia ir šiandien. „Nusipirkome staklėms diržus. Kai pradėjome ieškoti vilnos, pasirodė, kad tai nėra paprasta. Mat dauguma dirba su atvežtine vilna, o su vietine – nelabai kas. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių, o jų per vienuoliktus veiklos metus niekaip neišpjauname. Su tobulėjančiomis technologijomis nespėjame, – guodžiasi įmonės vadovas ir savininkas. – Mūsų verslas yra senas, tačiau Lietuvoje neišplitęs, kai kada dviratį bandome išrasti ten, kur jis, kaip paaiškėja, seniai išrastas.“
„Litwool“ didelę dalį žaliavų superka iš Lietuvos avių augintojų. Yra ūkių, su kuriais bendradarbiauja nuolat, bet jie netiekia vilnos tiek, kiek reikia, nors avininkystė šalyje tarsi ir atgyja.
Per pandemiją vilnos žaliavų ir vilnonių prekių paklausa mažėjo, krito ir žaliavos kainos, todėl vilnos tiekėjams už kilogramą mokama tik iki 0,5 Eur, nors būta atvejų, kai 100 kg vilnos žmonės atvežė per visą Lietuvą, iš Šilutės. „Vienas avių augintojas vilnos pasiūlė dykai, bet atsivežti reikėjo mums patiems“, – dalijosi patirtimi A. Pupšys.

Vilna vilnai nelygu
Šio verslo neišmanantis žmogus nepatikėtų, kad iš kilogramo vilnos gali būti pagaminama 300–350 g siūlų. Ne daugiau. Anot A. Pupšio, maždaug pusė svorio dingsta vilną plaunant, o paskui nubyra minkštesni plaukeliai ir dulkės, kuriomis padengtos visos gamybos patalpos.  „Vilną plaunantiems partneriams paliekame pusę paslaugos kainos“. Žmogui, kuris pasveria savo atvežtą vilną, tokios išlaidos neaktualios, – sako jis ir toliau ironizuoja: – Pasitaiko, kad atvežtoje vilnoje aptinkame ir akmenėlių, ir šiaudų, ir tuščios taros gal dėl svorio, nors kartą radau ir pilną butelį, gal kokio pokštininko paliktą.“

Senoviškos staklės veikia iki šiol.

A. Pupšys pasakoja, kad tikras vilnos svoris daug priklauso ir nuo spalvos, ir nuo avių veislės. Iš to nustatomas ir vilnos bei siūlų santykis. Pavyzdžiui, balta vilna yra gerokai lengvesnė už pilką. Pagal tai reikėtų vilną rūšiuoti, tačiau maža įmonė neturi galimybių tai daryti. Priklausomai nuo avių veislių, vilnos ir siūlų svorio santykis gerokai skiriasi. „Yra daug tyrimų, kurių pagrindu vilna turėtų būti skirstoma pagal avių veisles, o jų Lietuvoje yra apie 40, tačiau plovėjai reikalauja didelio kiekio. Turėdami toną vilnos, ją turėtume dalyti į 40 rūšių. Susidarytų vidutiniškai po 25 kg. Niekas pramonėje su tokiu kiekiu neprasidės, todėl vilną skirstome tik pagal spalvas“, – pasakoja bendrovės vadovas.

Gamyba ir eksportas
A. Pupšys svarsto, kad būtent įmonės mažumas ir mobilumas padeda išlikti ir išsilaikyti. Pagrindiniai klientai yra minkštų ekologiškų žaislų, kurie pripildomi vilnoniais siūlais, o ne     porolonu, gamintojai, medinių namų statytojai, vilnoniais siūlais, o ne samanomis apšiltinantys sandūras. Panašių nišų ieškoma nuolat.
„Turime ir kitų produktų, bet siūlas yra baigtinis produktas, skirtas pramonei. Mūsų gamybos įranga, deja, nėra tokia nauja ir moderni, kad galėtume didesniais kiekiais aprūpinti pramonę, todėl esame maži ir unikalūs, – kalba „Litwool“ vadovas. – Deja, ir šiose srityse yra daugybė didelių žaidėjų, todėl negalime pasirinkti kainos.“

Įmonė įkurta buvusiame garaže.

Pasak pašnekovo, modernesni vilnos apdirbimo įrenginiai yra be galo brangūs. „Yra ES Žemės ūkio ir kaimo plėtros programa, kuri padėtų nusipirkti naujų gamybos įrenginių, bet jis vis tiek kainuos nuo 100 tūkst. eurų, o pirkti pigaus įrenginio neverta – tiesiog neatlaikys“, – svarsto A. Pupšys.

Daugiau eksportui
Nemažai gaminių „Litwool“ eksportuoja. Tolimiausia lietuviškos vilnos eksporto šalis, anot A. Pupšio, buvo Australija. Vilnonių siūlų išvežama į Lenkiją, Latviją, Estiją, o tarpininkaujant kitoms įmonėms – ir į Norvegiją, Švediją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę.
Vilnonių siūlų kainos rinkose, anot jo, skiriasi daugiausia dėl mokestinės politikos – priklausomai nuo to, ar įmonė yra PVM mokėtoja. Mat daugumoje ES valstybių vilnai yra taikomas nulinis PVM, o Lietuvoje, kaip įprasta, – 21 proc.
Du mėnesius praėjusių metų pavasarį veiklos nevykdžiusi „Litwool“ buvo pripažinta nukentėjusia nuo pandemijos ir šiek tiek paremta valstybės, o dabar kapstosi vien savomis jėgomis.
Per mėnesį įmonėlė pagamina apie toną verpalų. A. Pupšio teigimu, kol kas darbo užtenka visus metus, o sezoniška – tik paklausa, kuri didžiausia  būna nuo rugpjūčio antros pusės iki kovo.

„ŪP“ korespondentas Kazimieras ŠLIUŽAS

2021-07-24

vietinių avių vilna, Litwool, Algirdas Pupšys