Monopolis žaidžia rinką

COVID-19 Lietuvoje siaučia jau pusantrų metų. Iš visų pusių trimituojama, kaip kenčia griežtų karantino apribojimų, veiklos sustabdymų suvaržytas verslas: vieni sustoja, nutraukia veiklą, bet valstybės parama dalijama tiems, kurie „nukentėję labiausiai“. Žemdirbiai didžiuojasi karantino sąlygomis tapę pagrindiniu Lietuvos ekonomikos varikliu, vertės augintojais, eksportuotojais. Ir, žinoma, vieninteliais pagrindinio kiekvienos visuomenės vartojamo produkto – maisto – tiekėjais.

Yra nustatyta, kad žmogus be vandens gali tverti savaitę, o be maisto – 40 dienų. Be visų kitų dalykų – interneto, transporto, net be elektros, ugnies ir, žinoma, valdžios – jis ištvers ir metus ar dešimtmečius, jei neišprotės. O valstybė per keletą metų išnyks be žmogaus. Kuriam laikui liks tik vieta žemėlapyje. Valdžios vyrai ir moterys svarsto priešingai: bus tų žmonių, kad pinigus valstybės biudžetui neštų.

Tai jau kone apokaliptinės mintys, bet kitokių nekyla, žvelgiant į naujausius valstybės valdžios sprendimus. Aktualiausias žmonėms, t. y. visuomenei, – Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) sprendimas pritarti monopolinių valstybinės AB „Ignitis“ ir AB ESO prašymams nuo liepos 1 d. padidinti energijos išteklių kainas buitiniams vartotojams, t. y. gyventojams: elektros energijos – apie 10 proc., gamtinių dujų – beveik 50 proc. Tie, kurie naudoja daugiau dujų, rudenį, kai orai atvės, tikrai beviltiškai griebsis už galvų, jei ne imsis už širdies.

Svarbiausia yra tai, kad nematyti priežasčių valstybei taip drastiškai didinti pagrindinių naudojamų energijos išteklių kainų. Juk ir pačios minėtos bendrovės dar šių metų pavasarį skelbėsi uždirbusios keleriopai didesnį pelną, jau ir įprastai skaičiuojamą ne milijonais, o šimtais milijonų eurų. Antai elektros energijos skirstymo operatorė „Ignitis grupė“ pasiskelbė 2020 m. uždirbusi 169,3 mln. pelno, arba 2,9 karto daugiau nei užpernai (59 mln. eurų). Dujų skirstytojos ESO grynasis pelnas pernai siekė 69,5 mln. eurų, arba dvigubai daugiau nei 2019 m. Toji pati „Ignitis“ savo akcininkų dividendams už 2020 m. skiria 85 mln. eurų. Didžiausia akcininkų dalis – juk ne žemdirbiai, o valstybė, įmonės vadovai ir, žinoma, tie, kurie turi daugiausiai pinigų. Paprastas žemdirbys akcijų žaidimų nežaidžia, nes turi svarbesnių darbų – auginti, gaminti ir… pusvelčiui parduoti maistą. Tad ir kyla pagrįstų abejonių, kodėl „Ignitis“ prireikė dar dešimtadaliu padidinti elektros energijos kainas buitiniams vartotojams. Pinigai pinigines plėšo?

Dėl gamtinių dujų tarsi aiškiau, nes juk reikia toliau nuomotis terminalą „Independence“, nors išpirkti šį abejotinai reikalingą daiktą valstybei būtų keleriopai pigiau. O paskui, jam atitarnavus, – į „žiedinę ekonomiką“? Šiandien jis veikiausiai tarnauja ne tiek energetinei nepriklausomybei, kiek kažkieno kišenėms. Be įrodymų dokumentais, kurie stebėtinai neafišuojami (gal komercinė paslaptis?), tai pavadinti korupcija būtų per drąsu, bet velniukas kužda.

VERT energijos kainų augimą aiškina pakilusiomis žaliavų kainomis tarptautinėje rinkoje, tačiau žaliavų kainos nėra pagrindinė energijos kainos dedamoji dalis. Jau ir viešai ne kartą skelbta, kad žaliavų kaina sudaro iki 20 proc. galutinės energijos kainos. Tad iš kur tas elektros energijos ir gamtinių dujų brangimas dešimtadaliu ar perpus? Žemės ūkio subjektai retai kada naudojasi gerokai mažesniais elektros ir dujų tarifais, numatytais stambioms įmonėms, o tik pramaišiui: dalis kaip įmonei, kita – kaip „buitiniam vartotojui“, kuriam įprastai nekompensuojamas sumokamas sunaudotai energijai nustatytas PVM.

Kol vasara, dar nežinia, kiek jau šiemet pabrangs ne tik maisto, bet ir kitos prekės dėl energijos kainų kėlimo. Taip tikrai bus, nes ko nepadarys gamybininkas, tą padarys prekybininkas, juolab pridėjęs 21 proc. PVM, patį ciniškiausią mokestį silpniausiai ekonomikos grandžiai – galutiniam vartotojui, t. y. paprastam žmogui.

Kainų kėlimą teoriškai galima aiškinti žaliavų brangimu ir kitu aspektu – Lietuvos jau net nepadoriai aktyviu įsitraukimu į ES žaliąją politiką. Juk jeigu jau neišgali sumokėti už energiją, statykis savo vėjo, saulės, biodujų gamybos, tekančio vandens jėgaines. Tai brangios investicijos, kurių atsipirkimas gal ir sutrumpės metais kitais, pabrangus energijai. Bet jeigu jau dabar trūks lėšų už valdišką energiją mokėti…

Virš žemės ūkio sektoriaus pakilo tamsesni debesys ir be žinios apie energijos kainų augimą. Perdirbėjai žemės ūkio produktų brangiau neperka ir jau skleidžia nemalonią žinią – sparčiai menksta eksportas. Antai sūrio, pagrindinio eksportuojamo lietuviško pieno produkto, eksportas, jo pardavimas sumenko penktadaliu, nes dėl karantino užsienio rinkos lietuviškam sūriui užsivėrė, vis dar liko apribota restoranų ir viešbučių veikla, į kuriuos keliauja reikšminga mūsų produkcijos dalis. Pagrindiniai lietuviškų sūrių pirkėjai yra Italija, Latvija, JAV ir Kazachstanas – per pirmąjį šių metų ketvirtį eksportas vien į šias svarbiausias mūsų rinkas susitraukė trečdaliu, o į JAV – beveik perpus. Peršasi mintis, kad lietuviškus maisto produktus iš monopolizuotos mūsų mažmeninės prekybos rinkos vis labiau išstums atsivežti pigiausiai nuperkami nežinia kokios kokybės produktai iš užsienio, juolab kad vis daugiau mūsiškių ūkininkų traukiasi iš sau įprastos veiklos.

Kazimieras Šliužas

2021-06-13

 

 

 

 

 

dujos, energija, kaina