Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

„Kaip namų sąlygomis pasigaminti ūkinio muilo?“ – su prašymu į redakciją kreipėsi skaitytojas A. M. Linksmakalnyje, Kauno rajone, gyvenanti Aida Žvirblienė mielai sutiko parodyti, kaip gaminamas ir ūkinis, ir prausiamasis muilas. Jos patarimai pravers norintiesiems skalbti ir praustis natūraliu muilu – kuris odos nesausina, nealergizuoja, ją maitina. „Negaila... Tik tegu žmonės sveikai prausiasi, skalbia, užuot pirkę chemizuotą muilą“, – šypsojosi Aida Žvirblienė, paklausta, kodėl jai, priešingai nei stambiesiems bei smulkiesiems muilo virėjams, nebuvo gaila pasidalyti žiniomis.

Seniau naudojo pelenus Vis dėlto žodis „virti“ labiau tinka kalbant apie senąjį muilo gaminimo būdą – kai naudojami riebalai ir pelenų šarmas. „Mano močiutė, gyvenusi Žiūronyse, netoli Balbieriškio, Prienų rajone, pasakojo, jog seniau muilą iš riebalų ir pelenų šarmo virdavo vos ne visą dieną. Dažniausiai naudodavo kritusių gyvulių riebalus. Į juos, lydytus, dėdavo pelenų šarmo ir labai ilgai virdavo. Šarmui netinka spyg­liuočių medžių pelenai“, – sakė A. Žvirblienė. Ji parodė, kaip, vietoje pelenų šarmo naudojant natrio šarmą, galima greičiau pasigaminti natūralaus muilo. Bet įspėjo, jog toks muilo gaminimo būdas labai pavojingas. Juk natrio šarmas, kitaip tariant kaustinė soda, – nuodingas: jungdamasis su kitomis medžiagomis, gali nuplikyti, pakenkti akims ir kvėpavimo organams. Todėl gaminant muilą būtinos apsaugos priemonės – guminės pirštinės, apsauginiai akiniai, nosies bei burnos danga. „Natrio šarmas suriša riebalus. Jis išnyksta, kai muilas subręsta“, – nuramino A. Žvirblienė, pridurdama, jog iš pelenų šarmo pagamintą muilą galima naudoti, kai tik jis sustingsta. Tačiau kai sustingsta iš natrio šarmo pagamintas muilas, juo galima praustis arba skalbti tik po 4-6 savaičių – kai gaminys subręsta, t. y. kai natrio šarmas, atlikęs savo pareigą – surišęs riebalus į vientisą masę, – pasišalina.

Verta vargti, jei taukai ekologiški „Natrio šarmą perku bitininkų parduotuvėse. Nelengva dabar įsigyti gerų kiaulinių taukų – išlydytų iš natūraliai užaugintos kiaulės riebalų. Kam vargti muilą gaminant iš chemiškai apdorotų medžiagų – iš nežinia kaip auginto gyvulio, tarkime, lenkiškos kiaulės?! Tada geriau muilą pirkti! Muilą darydama iš kaime senoviškai užaugintos kiaulės taukų, žinau, kad toks odai nekenks“, – rodė A. Žvirb­lienė puodą su lydytais kiaulės taukais, įsigytais iš patikimų Rad­viliškio rajono ūkininkų. Moteris šaukštu iš puodo kabina taukus ir krečia į metalinį dubenį. Jį deda ant elektroninių svarstyklių. Atmetus dubens svorį, svarstyklės turi rodyti 0,5 kg. „Recepte, pagal kurį verdu muilą, nurodyta imti šiek tiek mažiau taukų – 454 g, tačiau aš imu daugiau, kad būtų kuo daugiau natūralios medžiagos. Vis tiek muilas sustings“, – patirtimi dalijasi Aida. Tada ant svarstyklių deda tuščią puslitrinį stiklainį. Į jį šaukštu priberia 57 g natrio šarmo granulyčių. Paėmusi kitą tokio pat dydžio stiklainį, pripila į jį 142 g šaltinio vandens. Tinka ir šulinio vanduo, svarbu, kad būtų be chloro. Tada dar plačiau atveria langą, ant lauko palangės deda stiklainį su 142 g vandens ir jį beria kito stiklainio turinį – 57 g natrio šarmo. Šiukštu daryti atvirkščiai – vandenį pilti į šarmą: gali sproginėti!

Saugiausia gaminti lauke Subėrus natrio šarmą į vandenį, šis užverda iki 100 °C. Užtikš tokio skiedinio ant odos, akių – gero nelauk. Į stiklainį su verdančiu natrio šarmo skiediniu moteris deda specialų termomet­rą – rodantį 100 °C temperatūrą ir aukštesnę - ir palieka vėsti ant lauko palangės. „Kadangi natrio šarmo skiedi­nio garai nuodingi, jį būtina vėsinti lauke! Apskritai ge­riau­sia muilą gaminti lauke. Jei gamini patalpoje, ji turi būti labai gerai vėdinama“, – įspėja A. Žvirblienė. Tada dubenį su taukais deda ant viryklės silpnos ugnies. Šaukštu maišo taukus, kol ištirps. Įdėjusi į juos tokį pat termometrą, palieka aušti. Laukia, kol abiejuose induo­se suvienodės temperatūra. „Ir taukų, ir natrio šarmo skiedinio temperatūros turi būti beveik vienodos – 54-64 °C. Geriausia, kai jos – 64 °C“, – aiškina A. Žvirblienė. Kai abu termometrai rodo 55 °C, ji dubenį su taukais stato ant palangės ir į jį pila natrio šarmo skiedinį. Vėlgi: negalima daryti atvirkščiai – į natrio šarmą pilti taukus!

 Naudoti po šešių savaičių – ne anksčiau

Aida, ant stalo padėjusi dubenį su taukais ir natrio šarmo skiedi­niu, visa tai ima maišyti elektriniu plaktuvu. „Rankomis maišyti iki vientisos tirštos masės truktų pusantros dvi valandas“, – sako ji. Kai maždaug po penkių mi­nučių masė ima tirštėti, moteris į ją šliūkšteli po šaukštą dygminų sėklų ir eterinio aliejaus. Dėl kvapo – kad muilas nedvoktų riebalais. Ir vėl masę plaktuvu maišo iki vientisos. Belieka dubens turinį pilstyti į plastikines formeles ar didesnes formas, pavyzdžiui, kepimo skardeles ir palikti parą stingti. Bet Aida, norėdama, kad muilas būtų akiai mielesnis, formeles, kaip pati sako, patreplena (pašlaksto) mėlynąja mase. Ją pasidaro taip: kabina tris keturis šaukštus dubenyje esančios muilo masės ir krečia į puodelį su žiupsneliu mėlynos spalvos mineralų pigmento. Plaktuvu mėlį išmaišiusi, šaukštu jį kabina ir dėmelėmis drabsto formelių dug­ną, tik tada pila muilo masę. Ir pilnų formelių viršų pagražina mėliu. „Kuo senesni riebalai, tuo greičiau stingsta. Aš muilą formose palieku 2-3 paras, tik tada išimu. Jei muilas kepimo skardelėje, jį išėmusi supjaustau riekelėmis lyg duoną. Muilo gabaliukus reikia brandinti 6 savaites kartas nuo karto juos apverčiant“, – moko A. Žvirblienė, įspėdama: prausiantis ar skalbiant nesubrandintu muilu – iš kurio natrio šarmas „nepaspruko“, – nukentės oda. Mat toks muilas ėdrus. Be to, svarbu muilą brandinti mažiems vaikams neprieinamoje vietoje – kad jie jo nepalaikytų pyragaičiu. Nereikia nustebti, kad gardų kvapą skleidžiantis brandinamas muilas po 6 savaičių beveik nekvepės, o mėlis taps blankesnis: natrio šarmas ėda ir kvapą, ir spalvą. Antai į muilo masę dėl spalvos įdėjus burokėlių sulčių, gaminys bus ne raudonas, o rusvas.

Dingo alergija, sustiprėjo plaukai „Kartą muilą viriau iš stručio taukų. Labai geras! Muilui tinka visi riebalai“, – sako A. Žvirb­lienė. Ji natūralų muilą savo šeimos reikmėms gamina ketverius metus. Kol tokio nenaudojo, nuo alergijos kentėjo jos rankos. Nuo vaikystės lydinčią rankų odos alergiją didino dažnas chemizuoto muilo naudojimas, juk augo keturi vaikai. „Pradėjusi naudoti savos gamybos muilą, išsigydžiau rankų alergiją, – tvirtina Aida, iš profesijos chorvedė. – Net galvą savu ūkiniu muilu plaunu. Išplovusi jos odą įtrinu kaimišku kiaušiniu, paskui perplaunu. Plaukus stiprinu ir dilgėlių fitoliu.“ Moteris prausiamąjį muilą gamina ir iš augalinių riebalų – palmių, kokoso sviesto. Juos bei įvairius savos gamybos natūralius fitolius, vašką telkiasi darydama tepalus veidui, lūpoms, rankoms. Pasak Aidos, fitoliai – jokia naujiena: juos darė mūsų seneliai, proseneliai gydyti žaizdas, sumušimus, ligas. Fitolis – tai gydomųjų savybių turinti aliejinė augalo ištrauka. A. Žvirblienė sudžiovina augalus – šlamučių žiedus, beržų ar pušų pumpurus, pušų spyg­lius (šiuos reikia rinkti žiemą, kai turi daugiausia gerųjų medžiagų), tarkuotus burokėlius, morkas, lipijos (dar vadinamos stevoja, medaus žole, gebenkrūmiu) lapus, kitus augalus – ir kiekvienus, sudėtus į stiklainius, užpila kuo natūralesniu – nerafinuotu, nedezodoruotu, šaltai spaustu – aliejumi: saulėgrąžų, rapsų, alyvuogių. Tamsioje patalpoje augalai maceruojasi 21 dieną. Tada ištrauka nupilama ir užpilama ant kitų tos pačios rūšies džiovintų augalų. Procedūra – užpylimai, 21 d. trunkanti maceracija, nupylimai – kartojama keturis kartus. Kad ištraukoje būtų kuo daugiau gerųjų medžiagų. Fitolį galima laikyti pusę metų. „Šlamutis – dieviška žolė… Lipijos ištrauka sureguliavau mamos cukraus kiekį kraujyje. Nebaisu bus nuryti lūpų tepalą, jei į jį bus įlašinta morkų fitolio“, – augalų spiritinių bei aliejinių ištraukų, natūralių tepalų gerąsias savybes vardija A. Žvirblienė. Verta apsilankyti interneto svetainėje Aidos žolės.lt.

Autorės nuotraukos

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.