A. Bartkus. Apie maisto kainas ir jų reguliavimą

Žvelgiant į diagramą, galima pastebėti, kad sparčiau maisto kainos augo tik prieš 2008 m. finansų krizę ir energinių išteklių krizės metu. Visais kitais laikotarpiais maisto kainų augimas buvo nuosaikus ir didesnių problemų vartotojams nekėlė. Žvelgiant į netolimą Lietuvos praeitį galima pasakyti, kad maisto kainos piką pasiekė 2023 m. pradžioje ir tada jų lygis stabilizavosi. Panašiai nutiko Latvijoje ir Estijoje, tik ten pikas pasiektas keliais mėnesiais vėliau ir patys prieaugiai truputį menkesni. Lyginant vidutines 2024 m. maisto kainas su vidutinėmis 2023 m. kainomis, galima teigti, kad maistas Estijoje pabrango 2,4 proc., Latvijoje pabrango 2,5 proc., o Lietuvoje atpigo 0,2 proc. Bendras kainų prieaugis nuo pasirinkto taško toli praeityje visose Baltijos šalyse yra beveik vienodas. Lietuvoje jos labiau ūgtelėjo energinių išteklių krizės metu, o vėliau nebeaugo, tuo tarpu mūsų šiaurinėse kaimynėse pirminis prieaugis buvo vos menkesnis, tačiau dabar buvo stebimas didesnis sujudimas. Jeigu lyginamos 2024 m. gruodžio mėn. kainos su 2023 m. gruodžio mėn. kainomis, matyti, kad Estijoje jos pakilo 3,9 proc., Latvijoje 5 proc., o Lietuvoje tik 1 proc.

Valstybės duomenų agentūra nuolat stebi ir skelbia populiariausių 100 einamojo vartojimo prekių kainas. Per šį laiko tarpą Lietuvoje labiausiai pabrango apelsinų sultys, jų kainos prieaugis – net 52,7 proc. Antra pagal kainos prieaugį prekė buvo ilgagrūdžiai baltieji ryžiai, kurių kainos prieaugis – 24,7 proc., o štai jų stebimo konkretaus sviesto kaina pakilo 14,8 proc. Kitos prekės šiuo laikotarpiu pigo. Grikiai atpigo 21,4 proc., bulvės – 20,6 proc., o kvietiniai miltai – 13,2 proc. Įvertinus bendrą vartotojo krepšelio kainą, 2024 m. gruodį jis kainavo 1 proc. daugiau nei 2023 m. gruodį, o vidutiniškai 2024 m. buvo 0,2 proc. pigesnis nei 2023 m. Esama sankloda nesuteikia jokio pagrindo kainų kontrolės, reguliavimo ar koordinavimo veiksmams.

Brangstant žaliavai brangsta ir iš jos pagaminama produkcija

Noras sukurti Maisto tarybą jos iniciatorių ne kartą buvo grindžiamas pateikiant pavyzdžių iš pieno rinkos. Todėl dabar dirstelkime į pieno žaliavos supirkimo kainą.

2024 m. lapkričio mėn. aukščiausia vidutinė pieno supirkimo kaina Europos Bendrijoje buvo Kipre, tada Airijoje, Maltoje, o tada Lietuvoje, kur už 100 kg vidutiniškai buvo mokama 56,66 Eur. Tą patį mėnesį vidutinės pieno supirkimo kainos Lietuvoje aplenkė pieno supirkimo kainas Vokietijoje ir Austrijoje (2 pav.), t. y. Lietuvos pieno gamintojai tapo geriau atlyginami už pieną nei jų amato broliai ir sesės iš Vokietijos ar Austrijos, kur bendras pajamų lygis yra kartais aukštesnis nei Lietuvoje. Brangstant žaliavai brangsta ir pagaminama produkcija, tad dalis sąnaudų prieaugio visada labai greitai atsispindės ir kainoje. Kokia ta dalis, priklauso nuo rinkos sąlygų: konkurencijos tarp gamintojų, vartotojų lojalumo, padėties pasaulinėse rinkose ir pan. 2024 m. lapkritį pieno supirkimo kaina Vokietijoje buvo 22,9 proc., Austrijoje 10,4 proc., Estijoje 10,8 proc., Latvijoje 24,2 proc., o Lietuvoje net 35 proc. aukštesnė nei tą patį 2023 m. mėnesį. Per tą patį laiko tarpą, 2024 m. lapkričio–gruodžio mėn., lyginant su 2023 m. tais pačiais mėnesiais, sviestas Vokietijoje pabrango 39 proc., Austrijoje 26 proc., Estijoje 21 proc., Latvijoje 29 proc., o Lietuvoje tik 9 proc. Lietuvoje, šalyje, kurioje pieno žaliava iš minėtų penkių šalių pabrango labiausiai, sviesto kainos prieaugis buvo mažiausias. Bet šviežio pieno kainos keitėsi kitaip: Vokietijoje per tą patį laiko tarpą jis pabrango 4 proc., Austrijoje 1 proc., o Lietuvoje 5 proc. Pieno gamintojai gamina labai plačią prekių paletę ir susidūrę su sąnaudų prieaugiais jas paskirsto nebūtinai tolygiai visoms prekėms ir nebūtinai visas sąnaudas iš karto perkelia vartotojams ant pečių. Geras to pavyzdys yra Lietuva, kur, pieno supirkimo kainai ūgtelėjus 35 proc., sviestas pabrango 9 proc., o šviežias pienas tik 5 proc. Konkurencija tarp pagrindinių Lietuvos pieno koncernų, keleto mažesnių gamintojų ir importinės produkcijos iš Lenkijos nulemia tai, kad gamintojai negali visų išaugusių sąnaudų perkelti vartotojams, nes baiminasi, kad, pabrangus jų gaminiams, vartotojas rinksis pigesnius konkurentų gaminius.

Visada egzistuoja galimybė išaugusias vieno tipo sąnaudas atsverti kito tipo sąnaudų sumažėjimu, pvz., išaugusias žaliavų kainas galima atsverti mažesnėmis darbo ar energijos sąnaudomis. Minėtu laikotarpiu darbo sąnaudos įmonėse tikrai ūgtelėjo, o elektra ir dujos atpigo (elektra 2024 m. lapkričio–gruodžio mėn. buvo 11 proc. pigesnė nei tais pačiais 2023 m. mėnesiais, o dujos 18 proc. pigesnės), tačiau šilumos energija kainavo 8,5 proc. daugiau, tad pieno gaminių kainų į aukštumas neiškėlė iš dalies pigesnė energetika ir nenoras prarasti pirkėjų. Norint mėgautis augančiais darbo užmokesčiais, augančiomis žemdirbių pajamomis ir ne itin augančiomis kainomis, būtina apsirūpinti pigiais energiniais ištekliais. Tai, kad visi gamintojai neperkėlė viso žaliavos kainos prieaugio į galutinę prekės kainą, yra įrodymas, kad gamintojai konkuruoja gaminių kainomis ir kad rinka geriausiai jas sureguliuoja.

Prekybos centrų pelnas

Lietuvoje nemenkas kiekis politikų ir aktyvistų tiki pasakojimu, kad pagrindinis aukštų kainų kaltininkas yra didieji prekybos tinklai. Pasižiūrėkime, kaip keitėsi jų pardavimų grąžos rodiklis, parodantis, kiek centų grynojo pelno yra viename eure, kurį pirkėjas palieka parduotuvės kasoje.

Šis paveikslas, kuriam panaudoti paskutiniai prieinami duomenys, demonstruoja du itin svarbius dalykus. Prekybos tinklų pelningumas nėra labai didelis ir ne visi tinklai jį sugeba išlaikyti stabilaus lygio. Stabiliausius rezultatus demonstruoja „Norfos“ tinklas, o štai „Lidl“ pelningumas buvo itin nepastovus. 2023 m. vienas į „Maximos“ kasą patekęs euras atnešdavo 5,45 cento grynojo pelno. „Norfoje“ 2023 m. vienas į jos kasą patekęs euras atnešdavo 2,3 cento grynojo pelno, o „Iki“ galėjo pasidžiaugti 1,74 cento grynuoju pelnu viename apyvartos eure. „Lidl“ apyvartos pelningumas sudarė 1,87 cento viename eure, o „Rimi“ buvo nuostolingas. Šie tinklai uždirba didelius pelnus žemų antkainių sąskaita. Pritraukdami milžiniškus pirkėjų srautus, jie su mažu apyvartos pelningumu uždirba labai daug. Mažas pelningumas ir dalies jų rezultatų nepastovumas nesuteikia pagrindo antkainių kontrolei. Bet kokia intervencija, apribojant ir taip nedidelius antkainius, gali smarkiai komplikuoti tinklo finansinę būklę. Prastos finansinės būklės tinklas jau yra – tai „Rimi“, kuris būdamas nuostolingas nesukuria šaliai tos naudos, kurią galėtų sukurti, jeigu veiktų pelningai. Prekybos tinklai, realizuodami bet kokią produkciją, žemės ūkio ar kitą, didžiąją dalį gautų lėšų skiria sąnaudoms padengti. Iš surinktų pinigų yra mokami atlyginimai darbuotojams, samdomi įvairūs rangovai, mokama nuoma, remiama įvairi visuomeninė veikla ir pan. Tai kainomis dėl pirkėjo prielankumo konkuruojančios įmonės, o konkurencijos kainomis vyravimas garantuoja antkainio smukdymą iki priimtino vartotojui ir pardavėjui lygio.

Ar reikalingas kainų reguliavimas?

Nepaisant čia išdėstytų faktų, Lietuvoje yra nuspręsta steigti maisto kainas stebinčią, o gal ir jas veikiančią instituciją. Jeigu ši institucija tiktai stebės kainas, tai, žinoma, jokios žalos ji nepadarys. Galbūt surinks ir pateiks kokius nors įdomesnius duomenų rinkinius, organizuos vieną kitą diskusiją, galbūt užsakys ar atliks ir kokį nors naudingą tyrimą. Jos išlaikymas daug kainuoti neturėtų. Bet jeigu ji imsis aktyvių kainodarą veikiančių veiksmų, tai greičiausiai padarys blogiau, nei dabar yra.

Antkainio reguliavimas, jei tai leidžiama teisės aktais, galiotų tik vietos gamintojams, tad tai būtų vietos gamintojus diskriminuojanti priemonė. Užsienio gamintojų kainodarai ji negalėtų daryti įtakos, o jei darys, užsienio gaminių Lietuvos parduotuvių lentynose neliks ir vartotojai susidurs su mažesniu asortimentu. Tai nulems mažesnę konkurenciją ir mažesnį pasirinkimą. Gamintojo ar importuotojo taikomo antkainio reguliavimas lems prekių trūkumą ar jų kokybės suprastėjimą.

Prekybininkų kainų reguliavimas irgi neturi perspektyvos. Neleidžiant tinklams taikyti dabar taikomų antkainių, jie taikys juos žemesnius, tačiau padidins kitų kategorijų prekių antkainius – tų prekių, kurių antkainiai nereguliuojami. Tokių neigiamų padarinių gali būti ir dar daugiau.

Šaltinis: VU