Aguonos – tarsi šilkinės skarelės gėlynuose

„Kiekvieną rudenį prisiekiu, kad mažinsiu gėlynus, bet ateina pavasaris ir juos praplečiu, – šypsosis tris dešimtmečius gėlininkystės ūkyje ir Kretingos muziejaus žiemos sode dirbusi agronomė. – Mėgstu viską, kas žydi, kas marga, kas gražu. Vietos turiu, gyvenu vienkiemyje, aplink laukai, šalia upelis, tad kodėl neauginti!“

Kretingiškė prisimena, kad aguonų augo ir mamos gėlių darželyje, natūralu, kad lengvai vėjyje plazdenantys jų žiedai papuošė ir kretingiškės gėlynus. Visa kolekcija kaupėsi per ilgus metus, dalis atkeliavo mainantis augalais su kitais gėlininkais, dalis iš parduotuvės lentynų, bet dabar sėklas R. Klimašauskienė dažniausiai užsisako internetu, nes ten vis dar pavyksta rasti tai, ko dar neturi.

„Vasarą pražysta margaspalvių žiedų jūra, nuo baltų ir šviesių iki tamsių ir ryškių. Tik geltonų aguonų dar neturiu, – apie neįprastos spalvos aguonas užsimena gėlininkė. – Pilnavidurių kol kas turiu tris veisles. Jų rausvi, vyšniniai ir raudoni žiedai nuostabūs, primena puošniuosius bijūnus. Dar labai norėčiau pilnavidurės baltos.“

Ji džiaugiasi iš senų laikų išsaugojusi ir daugiametę aguoną, kuri dauginasi šaknimis ir gana stipriai plečiasi, bet įrėminta tarp akmenukų, pasak gėlininkės, „teritorija nepiktnaudžiauja“. Kitų veislių sėklų atsargai kretingiškė kasmet pasirenka, ypač gražiųjų pilnavidurių aguonų, nes ne visada pasisėjusios po žiemos sudygsta, Lietuvoje jos auga kaip vienmetės gėlės.

Nuskintas galvutes iš pradžių padžiovina, po to sėklas suberia į popierinius maišelius ir sudeda į dėžutę. „Pavasariop vis patikrinu kaip sėklos laikosi. Dėžutę laikau sausame kambaryje, kur temperatūra būna ne aukštesnė nei iki 18 °C. Perdžiūvusios sėklos sunkiau dygsta, todėl nenoriu rizikuoti“, – perspėja R. Klimašauskienė.

Balandžio pabaigoje, į šiltnamio žemę sėdama ridikėlius ir salotas, ji paberia ir dalį aguonų sėklų. Persodintos į gėlyną jos anksčiau pražysta nei pasėtosios lauke. Tik bėda, kad aguonos nemėgsta persodinimo, todėl likusias sėklas gegužę išbarsto gėlyne. Anksčiau nesigauna, nes, pasak pašnekovės, sodybos žemė prastoka, vyrauja molis, pavasarį ilgai užsilaiko drėgmė.

Į nuolatinę vietą persodintus daigelius tenka palepinti: apravėti, kad kiti augalai neužgožtų, prireikus palaistyti. O kai įsitvirtina ir atsigauna, aguonoms nebaisios nei žolės, nei drėgmės stygius. Tik kai užeina didesnė sausra, suprantama, tenka palaistyti, kaip ir kitus augalus.

Aguonos paprastai žydi iki rudens, bet, norėdama prailginti jų žydėjimą, gėlininkė jų pasėja kelis kartus per sezoną: „Vienos nužydi, kitos – pradeda. Tik reikia paieškoti vietos, kur kiti augalai nebūtų per daug suvešėję, kad neužgožtų vos išdygusių daigelių. Taip ir žaidžiu.“

Pasak gėlininkės, vienas augalas užaugina po 5–6 žiedus, kiekvienas jų žydi kelias dienas. Pernai buvo pasodinusi paprastų, įvairiaspalvių aguonų: baltų, švelniai rožinių, ryškesnių. „Man gražu, kai jos gėlyne visą vasarą plevena. Net darže sėklų buvau pabėrusi, ravėdama daržą vis pasidžiaugdavau jų žiedais“, – pasakoja R. Klimašauskienė. – Gėlyne aguonas sodinu prie žemesnių augalų: melsvių, alūnių. Man patinka, kai jos virš kitų augalų iškelia vėjyje siūbuojančias galvas.“

Jolita Norkienė, augalų ūkio „Tinginio sodas“ savininkė

„Vienmečių ir daugiamečių aguonų dauginimas skiriasi. Nužydėjusios vienmetės aguonos subrandina ir išbarsto sėklas, augalo antžeminė dalis nunyksta, o vėliau sunyksta ir požeminė dalis. Kitąmet šiuos augalus reikia sėti iš naujo.

Rytinės aguonos (Papaver orientale) yra daugiametės, labai dekoratyvios, dideliais, viengubais arba pilnaviduriais žiedais. Jas galima dauginti iš sėklų, bet jeigu norime, kad naujas augalas išsaugotų veislės savybes, t. y. būtų identiškas motininiam augalui, reikia dauginti dalijant kerą. Jis paprastai dalijamas vasaros pabaigoje. Dauginant veislines aguonas sėklomis, sėjinukai paprastai būna nepanašūs į motininį augalą nei žiedų dydžiu, nei spalva.

Po žydėjimo rytinių aguonų antžeminė dalis kaip ir vienmečių sunyksta, bet išlieka šaknis, kuri kitais metais atželia ir augalas vėl užaugina didelius, gražius žiedus. Kad augalai atskleistų visą savo grožį, patartina juos sodinti derlingoje, neužmirkstančioje, neutralaus rūgštingumo dirvoje, saulėtoje vietoje.

Rytinės aguonos yra vasaros pranašės, žydi 2–3 savaites nuo pavasario pabaigos iki vasaros pradžios. Jos, kaip bijūnai ar rododendrai, žydi trumpai, bet efektingai. Kadangi antžeminė dalis vėliau nunyksta, visada rekomenduoju jas sodinti prie kitų augalų, galinčių lapais ir žiedais pakeisti nužydėjusias aguonas. Tai gali būti šalavijai, rudbekijos, flioksai, katžolės, soruolės, levandos.

Aguonų yra labai įvairių spalvų ir atspalvių, bet esu pastebėjusi, kad geltonai žydinčius augalus, ne tik aguonas, žmonės renkasi gerokai rečiau. Labai gražūs ir populiarūs persikinių žiedų augalai, tik jų pasirinkimas nėra itin didelis, bet tokio atspalvio aguonų veislių yra ne viena.

Kaip tik spalvų institutas „Pantone“ 2024-ųjų spalva paskelbė „Peach Fuzz“, švelnų ir subtilų persikinį atspalvį. Norintieji koja kojon žengti su mada šiemet savo gėlyną gali praturtinti persikinių atspalvių aguonomis. ‘Mrs Perry‘ yra viena iš tokių veislių.“

Rasos KLIMAŠAUSKIENĖS ir Jolitos NORKIENĖS nuotraukos