„Akmens veidai“ – iš praeities į dabartį

Jūs žinoma kaip keraminių skulptūrų „Akmens veidai“ kūrėja. Kodėl pasukote į taikomąją skulptūrą?

Studijų metu daug bendravau su savo dėstytoja, skulptore Jadvyga Mozūraite-Klemkiene. Už daug ką jai esu labai dėkinga. Tačiau kūrybos kelias tiesus nebuvo. Laimėjusi konkurse užsakymą didžiuliam pano, jį sėkmingai pagaminau iš molio ir nusivyliau, kai prieš išdegant radau jį sudaužytą į smulkius gabaliukus. Tai ilgiems metams sustabdė norą kurti. Viską metusi su šeima išvažiavau į vienkiemį.

Vėliau, grįžus namo, pamažu vėl prisiliečiau prie kūrybos – pirmiausia dirbdama su vaikais. Organizuodavau jiems darbų pamokas miesto ir Lietuvos mastu. Ilgiems metams veiklą nutraukė artimųjų slauga.

Antrąkart kūrybon grįžau tik 2010-aisiais. Per ketverius metus paruošiau nemažą autorinę parodą „Akmens veidai“. Paskui prasidėjo kitos parodos, užsakymai. Kartą teko daryti didelį lauko pano, o prie jo turėjo būti ir lauko vazų. Vazos? Sakydavau sau – niekada to nedarysiu! Bet... Pagalvojau – juk galiu jas lipdyti taip pat, kaip skulptūras, tik jos dar ir pritaikomos! Taip ir pradėjau. Vėliau teko daryti netgi puodelių projektus, kuriuos irgi išsprendžiau skulptūriškai.

Skulptūras pavadinote „veidais“. Kieno jie? Ką jais išreiškiate?

Tai būtybės, iš praeities besiveržiančios į dabartį. Pavadinau jas „Akmens veidais“, nes manau, kad akmuo – pats seniausias Žemės gyventojas. Per jį praėjo, pratekėjo Žemės istorija, jame ji susigeneravo, o dabar jį palietus (įjungus!) daugybė buvusių vaizdų ir veidų veržiasi į dabartį, norėdami vėl atgyti ir vėl gyventi! Tai pirmiausia pajutau Graikijoje, po kelionės ir brendo ši idėja.

Mano skulptūras įsigyja labai įvairūs žmonės. Vieni sau, kiti – dovanoms, keletas kūrinių išvykę į Italiją, Vokietiją, Olandiją. Bet dauguma su manimi dar keliauja po parodas. Artimiausiu metu vėl pradėsiu kurti naujus „veidus“. Gal ir skulptūrines vazas.

Skulptūroms niekada nepiešiu ir nelipdau eskizo, nes daug įdomiau dirbti, kai nežinai, kuo baigsis. Dažnai pradedu kelias iškart. Dirbu su viena, kol pritrūksta žinojimo, kas toliau? Tada imuosi kitos, dirbu tol, kol suprantu, ko trūksta pirmajai. Tada grįžtu prie jos ir taip toliau... Kartais užtrunku ir pusmetį, jei vis nerandu galutinio sprendimo. O su vazomis kitaip – nusilipdau eskizų ir tuos, kurie man atrodo vykę, išdidinu.

Ką manote apie skulptūras lauko augalų kompozicijose?

Suprantama, tarp želdinių skulptūros gali tapti akcentais, pabrėžiančiais eksterjero ir vietovės ypatumus, sudėliotus pagal šeimininko poreikius, dermę su turimais ir norimais įsigyti augalais.

Išdegtų skulptūrų dydis gali būti labai įvairus: kiekvieną jų galima išskaidyti į dalis, o išdegus, vėl sudėti visumon. Be to, yra labai didelių krosnių – ir dramblys tilptų (juokiasi). Statyti tarp augalų? Kodėl gi ne? Tai priklauso nuo želdinių dydžio, aukščio, ryškumo, užsodinimo plotų ir panašiai... Skulptūros gali būti statomos ir ant žvyro, trumpos žolės, ant stovų, įvairių pakylų.

Kuriate ir labai stilingas vazas. Ar jos skirtos gėlėms?

Tos stilingosios vazos gali būti traktuojamos ir kaip skulptūra, ir kaip floristinių kompozicijų sprendimų vieta. Nebūtina į jas kažką merkti ar sodinti, galima įberti kankorėžių, sraigių namelių, akmenėlių, sudžiūvusių vaisių, šakelių, samanų ir panašiai.

Kokie augalai jose geriausiai jaustųsi, turėtų spręsti specialistas, bet norint galima užsakyti konkrečiam augalui skirtą vazą.

Jūs sukūrėte specialią akmens masę, kuri garantuoja, kad kūrinys stovės ilgus metus. Kaip kilo tokia mintis?

Apie ilgą buvimą lauko sąlygomis pradėjau galvoti, kai teko spręsti kūrinių žiemojimo lauke problemą. Akmens masė nėra mano atrastoji medžiaga. Kadangi mane remia „YIT Kausta“, tiesiog pasirinkau šią medžiagą sėkmingesniam savo idėjų įgyvendinimui. Ji man patinka dar ir tuo, kad gaminama įvairių žemės spalvų, kuriomis išgaunu norimą spalvinį sprendimą nenaudodama glazūros: kažkodėl nesu jos mėgėja, mano akimis, ji vizualiai „išardo“ formą.

Kas Jus įkvepia kurti?

Daug kas! Be kūrybos neįsivaizduoju gyvenimo – neištverčiau tuštumos galvoje, jei joje nuolat nesisuktų naujos idėjos. O jų esti įvairių, kartais ir neįgyvendinamų... Bet mintys visąlaik veiksme. Pagrindinis mokytojas – gamta, kurioje viskas tobula, tereikia tai pastebėti ir savaip interpretuoti. Tarkime, pamačius katalonų architekto Antonijaus Gaudi stebuklus, net nekyla abejonių, kad jis seka gamta!

Nuolatinis kūrybinis veiksmas skleidžiasi ne tik mano skulptūrose, bet ir nuotraukose, eilėse, be to, pradėjau lieti akvareles, tapyti. Taigi kūryba liejasi laisvai.

Kai buvau įkūrusi „Vaikų ir jaunimo dailės centrą“, bandžiau ugdyti jų kūrybiškumą – jis padeda bet kokioje situacijoje, nesvarbu, kokį darbą dirbtume ir kokios profesijos atstovais būtume. Aštuonerius metus savanoriaudama Psichinės sveikatos centre pastebėjau, kokį stiprų gydantį poveikį žmonėms turi kūryba.

„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKYTĖ

Audronės Dambrauskienės-Šiurkienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.