– Kada ir kaip kilo mintis auginti alpakas?
– Alpakų auginimo idėja pirmiausia kilo mano vyrui, sau šių laurų priskirti negaliu. Idėja nekalta ir be didelio tikslo verslui. Iš pradžių norėjome, kad kieme „nušienautų“ žolę, teiktų malonumą, terapiją. Bet po keleto mėnesių supratau, kad šis grožis kieme laisvai vaikščioti negali, nes viskas joms įdomu – kasosi į tujas, užkandžiauja gėlėmis, aplaužo krūmus ir medžius. Greitai augintiniai buvo atskirti nuo pagrindinio kiemo, tapo „kaimynais“, o į kiemą įleidžiami tik su priežiūra.
2020 m. spalį atvyko pirmosios dvi alpakos, o po kelių savaičių – dar dvi. Atrodė, užtenka namų idilei. Bet pavasarį dėl spalvų įvairovės nusipirkome dvi baltas. Pati mintis apie alpakas buvo užmegzta 2020-ųjų vasarą, o vėlyvą rudenį jos jau gyveno pas mus.
– Iš kur atkeliavo pirmosios alpakos, kiek šiuo metu jų turite?
– Pirkome iš Lietuvos veisėjų. Kaip ir kokias pirkti, nežinojome, nors labai rekomenduotina pirmiausia išklausyti kursus, seminarus apie alpakas, jų specifiką ir laikymą. Tad rinkomės pagal grožį ir ką pasiūlė veisėjai. Pirkome 6 alpakas, kurios vėliau mums atvedė mažylių. Mergaites pasilikdavome, o berniukus parduodavome. Jei pavyks verslo plėtra su Europos Sąjungos (ES) parama, tuomet alpakų veisimo programa bus intensyvinama, plečiant bandą, gal net laikant savus patinus. Iki birželio mėnesio turėsime 10 alpakų, kol vėl bus šeimos pagausėjimas.
– Iš kur sėmėtės žinių, kaip auginti ir prižiūrėti šiuos gyvūnus? O gal gyvulininkystė nebuvo jums nauja patirtis?
– Pirmosios žinios buvo iš interneto platybių. Jos suteikė pagrindą, bet tikrai to neužtenka, norint auginti ir veisti alpakas. Kiekvieną dieną mokėmės, domėjomės, ieškojome informacijos, daug bendravome su kitais ūkiais, konsultavomės. Atradome alpakų veterinarę Jurgitą, kuri konsultuodavo ir labai padėdavo alpakoms susirgus. Kai įsiliejome į alpakų augintojų bendruomenę, įstojome į Alpakų ir lamų augintojų asociaciją, tad padaugėjo parodų, seminarų. Taip pat veterinarės teorinių ir praktinių mokymų, kurie kaskart papildo žinių bagažą apie alpakų auginimą, priežiūrą ir dresūrą.
Gyvūnai man – ne naujiena, nes tėvai gyveno ūkiškai, tikrai žinojau, iš kur karvėms bėga pienas ir ko joms reikia, kad būtų sočios, prižiūrėtos. Alpakos – ne tas pats, bet suvokimas apie gyvulininkystę atėjo iš vaikystės.
– Ar daug priežiūros reikia alpakoms? Kaip darbus lemia besikeičiantys metų laikai?
– Kaip ir kiekvienam gyvūnui, alpakoms reikia priežiūros – jas reikia šerti, rūpintis jų švara ir suteikti medicininę pagalbą. Tačiau nereikia pamiršti, jog neužtenka pasirūpinti tik alpakų gerove, reikia duoti ir meilės, kad jaustų ir žinotų, jog jomis rūpinamasi ne iš pareigos, o iš meilės.
Dirbant su alpakomis, sezoniškumas labai jaučiamas. Nors edukacijos vyksta visus metus, daugiau lankytojų sulaukiame šiltuoju metų laiku. Taip pat ir alpakų kirpimas, vilnos tvarkymas, siūlų paruošimas (karšimas, plovimas, valymas ir t. t.). Kadangi mes neturime alpakų „kavalierių“, šiltuoju metų laiku planuojame „pasimatymus“ su patinais kituose ūkiuose. Nuo pavasario iki rudens laukiame jauniklių. Jei žiema parodo nagučius, atsiranda daugiau priežiūros darbų.
– Ar tai yra šeimos verslas? Kas už kokius darbus atsakingas? Kas prižiūri alpakas, kai išvykstate?
– Šeima prisideda prie alpakų priežiūros, bet visa atsakomybė yra mano. Turiu namuose 3 sūnus, iš kurių vyriausiasis pastaruoju metu labai daug padeda, mokosi, siekia užsidirbti. Mažyliai dirba paprašyti, bet visi žino, kad tai yra mamos alpakos.
Viskuo rūpinuosi aš pati. Kai reikia pagalbos, tikrai padeda vaikai, vyras, kaimynai, artimieji. Man išvykus, tiek priežiūra, tiek edukacijomis pasirūpina vyras ir sūnus. Visus ūkio klausimus tvarkau ir styguoju pati, o kai prireikia pagalbos, kreipiuosi į artimuosius, kurie tuo metu gali padėti – parvežti šieno, vaistų ar kitų priemonių, statyti pavėsines ir t. t.
– Kuo ypatingos jūsų alpakos?
– Kiekvienas, kuris augina alpakas, laiko jas išskirtinėmis. Taip yra dėl užmegzto ryšio su jomis ir dėl to, kad kiekviena alpaka turi savo charakterį, dienos nuotaikas, o tai lemia santykį su jomis. Aš sakau, kad mano merginos dažniausiai klauso manęs, bet prie kiekvienos reikia skirtingai prieiti, pasikalbėti. Aš su jomis kartais geriau susitariu filmuotis ir pozuoti nei su vaikais. Mano alpakos yra socialios, moka prieiti, bendrauti su žmonėmis, bet tikrai labai jaučia gerą ir blogą energiją.
Kai kurios yra gudruolės ir taiko savo strategijas edukacijų metu – jau puikiai žinau, kuri ištaikys progą ir nugvelbs maisto davinį iš rankų, mes ant žemės, kad būtų lengviau susirinkti. Yra kelios, kurios žino, kad jos mažos ir savo meilumu išsiprašys maisto.
– Kurios alpakos užima ypatingą vietų jūsų širdyje?
– Turėjau Graciją. Tai buvo alpaka, kurios niekada nepamiršiu. Ji atvyko pirmoji, deja, pirma ir paliko mūsų ūkį dėl ligos. Ji buvo bandos alfa ir nuo pirmosios dienos nenorėjo manęs, kaip šeimininkės, pripažinti. Jei kas nepatikdavo, nuolat spjaudydavosi, pavyzdžiui, jei reikia suleisti vaistus, vitaminus, ne taip į namelį įeinu ar jos vaiką apsikabinu. Mūsų santykiai pagerėjo, kai, netekusi kantrybės, spjoviau atgal. Žinoma, gavau dar vieną spjūvį, o alpakos spjaudosi ne seilėmis, bet skrandžio turiniu, tačiau po šio apsispjaudymo mūsų santykiai pagerėjo, aš ją apsikabinti, bučiuoti ir myluoti jau galėjau. Kodėl? Todėl, kad aš pasielgiau kaip alpaka, juk alpakų santykių aiškinimasis pagrįstas spjaudymusi. Turiu jos dvi dukras. Galiu pasakyti, kad charakteris paveldimas – jos labai nori dominuoti, vaikšto pakelta galva.
Dar viena labai mylima alpaka, kuri pernai mus paliko, buvo Bonita – pirmoji pas mus gimusi mergaitė. Ji nuo gimimo jautė esanti graži ir niekada to neslėpė. Jos gera nuotaika, draugiškumas ir empatija žmonėms buvo neįtikėtina. Kiekvieną kartą, kai pagalvoju apie ją, akyse susikaupia ašaros.
Dabar turiu paauglę Jorę – ramią, bet užsispyrusią. Nors draudi, ji apsimes, kad negirdi, ir vis tiek, nuleidusi galvą, bruksis ten, kur uždaryta. O jei jau viena prasmuko, tada ir visoms damutėms reikia bruktis.
– Kokie pagrindiniai sunkumai auginant alpakas?
VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. balandžio 18 d. numeryje!
Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją
arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,
arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.
Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt
bei Perlo terminaluose.
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.