Jiems algas mokėjo, o jie už tai baudas išrašinėjo

„Problemos labai paprastos – Lietuvos žemės ūkį bandantys vadelioti eilinio ar aukštesnio rango valdininkai neišmano ūkininkavimo, jo ypatumų, problematikos. Jie nežino, kaip ūkininkaujama Ispanijoje ir mūsų šalyje. Bet vadovauja. Aklai perrašo europinių reglamentų nuostatas, kaip jiems atrodo patogiau, jas pateikia Briuseliui tvirtinti, o po to rodo pirštu – tai Briuselio reikalavimas. Tai iš esmės bloga praktika ir ji būtinai keistina. Taip, jiems taip patogu – nereikia galvoti, kaip tai bus įgyvendinama, jie neatsakingi už gamybos valdymą, gamybinių procesų ekonominį efektyvumą ir t. t., ir t. t. Atsakomybė „išplauta“ iki nulio. Blogiausia, kad, keičiantis politiniam ciklui kas ketverius metus, keičiasi Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) vadovybė, o likusiems valdininkams labai lengva manipuliuoti naujai atėjusiais žmonėmis. Jie, apsirašę savo pareigybines instrukcijas, tampa neliečiamais, pirštais rodo į Briuselį, gąsdina baudomis, jei bus bandoma kažką keisti. Į ministeriją atėjusius naujus žmones paverčia įkaitais. Tad susikūrė uždarą ciklą: pagal savo išmanymą surašo strategijas, jas pasitvirtina Briuselyje, po to surašo įgyvendinimo taisykles ir jų kontroliavimo tvarkas. Pagal jas veikia savi ir Briuselio kontrolieriai. Jos mielos širdžiai, nes pačių parašytos, ir kam jas kaitalioti. Jau seniai pakeista žaliojo kurso samprata. Jau labai garsiai šnekame apie prisitaikymą prie gamtos, o ne kovos su gamta būtinumą. Bet jie vis tiek nori stabdyti vulkanų išsiveržimus, stabdyti Atlanto vandenyno Golfo srovės nykimą ar keisti vėjo virš Šilalės kryptį.

Pokyčius būtina daryti. Štai išskirtinio dėmesio vertas ŽŪM valdininko neveiklumas. Kas už tai atsakingas – nežinau, manau, išsiaiškins. Taigi, dar 2021 m. ES reglamentu, įsigaliojusiu 2023 m., nustatyta, kad, siekiant užtikrinti nuobaudų proporcingumą, valstybės narės turėtų numatyti, jog nuobaudos netaikomos, jei reikalavimų nesilaikymas neturi pasekmių atitinkamo standarto ar reikalavimo įgyvendinimui arba turi tik nereikšmingų pasekmių, ir sukurti informuotumo didinimo mechanizmą, siekiant užtikrinti, kad paramos gavėjai būtų informuojami apie nustatytus reikalavimų nesilaikymo atvejus. Papunkčiui išrašyta, kada administracinė nuobauda neskiriama. Pabrėžiamas realiai veikiantis ūkio subjektų konsultavimo būtinumas. Įpusėjo treti metai nuo reglamento įsigaliojimo. Kiek per tą laiką baudų prirašyta ir piniginių nuoskaitų padaryta? Kaltų nėra. Nuo 2021 m. prabėgo tiek daug laiko pasiruošimui, bet jokių sprendimų nėra. Viskas teka sena vaga. Tai laikau daugiau nei aplaidumu. Tai piktybinis kenkimas, vertas atitinkamo įvertinimo. Pamatysime, ar jis bus. Į mūsų raštą gavome atsakymą, kad jie paklausė kitų valstybių narių, kaip jos reglamentuoja nereikšmingus pažeidimus. Prašo pavyzdžių. O kur savos galvos? Tai rodo kompetencijų lygį. Bet jiems algas mokėjo, o jie už tai žemdirbiams baudas išrašinėjo.

Kitas paprastesnis pavyzdys. Jau dešimtmetį kalbame ir prašome: kompensuokite laukinių paukščių daromą žalą žemdirbiams. Dešimtmečio problema. Aplinkos ministerija (AM) aiškina, kad tai padaryti galima, bet reikia keisti Aplinkos apsaugos fondo naudojimo tvarką. Taigi keiskite, neškite siūlymus į Seimą. Suprantu, AM specialistai to nedarys, bet kodėl žemdirbiams atstovaujanti ŽŪM miega? O jie atsako – tai ne mūsų „failas“. Tai nuo kada ir kodėl tas „failas“ neaktyvus? Juk ministerijos pagrindinė funkcija – atstovauti žemdirbiams, ginti jų interesus už ministerijos sienų, ieškoti kompromisų ir optimalių variantų. Pvz., leidimų statybai terminų sutrumpinimas. Dabar paradoksali situacija – fermai pastatyti reikia 4 kartus mažiau laiko nei statybos leidimui gauti. O kur tipiniai projektai. Pavydu, kai kitose šalyse leidimas statybai išduodamas per 6 mėnesius. Pas mus – per 2–3 metus.

Arba senas reikalavimas spręsti „sofos“ ūkininkų šėrimo problemą, peržiūrėti bazines išmokas, išmokas už pirmuosius 50 ha ir kitų išmokų skyrimo principus bei dydžius (pvz., už šlapynes), atsisakyti neproduktyvių, lėšas švaistančių schemų. Principas turi būti vienintelis – išmokos mokamos tik žemės ūkio produkcijos gamyba užsiimantiems ūkiams. Tai aiškiai ignoruojama. Kodėl? Peršasi išvada – jomis (išmokomis) naudojasi „prospektų“ klerkai. Nustatyti faktus, kai tūkstančius hektarų deklaruoja žemės ūkio produkcijos negaminantys subjektai – kitų tarnybų uždavinys, bet iniciatyvą turi rodyti mums atstovaujančios institucijos. Tai jų pareiga.

Kita problema – kaip įgyvendinama Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) narių atstovų suvažiavimo rezoliucija?

Šio Seimo valdančioji koalicija ir Vyriausybė dar buvo tik pradėjusios dirbti, todėl LŽŪT sudarančių 11 asociacijų atstovų suvažiavime pareikšta kritika nebuvo adresuota jai. Tai mūsų lūkesčiai ir gairės esamiems skauduliams išspręsti. Tai buvo visuotinė išraiškos priemonė, iki kokio skausmo mus privedė ankstesnė ŽŪM vadovybė ir jos avantiūriška politika, ir ką reikia daryti, kad būtų pakeista situacija.

Klausimų prirašyta daug, kai kurie kartojasi, nes mūsų negirdėjo, o kai kurie nauji ir, manau, svarbūs ne vien žemės ūkiui. Pvz., inicijuoti Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimą, kad asmuo, užimantis atitinkamą pareigybę, turėtų tos srities išsilavinimą. Tai pripažino Vidaus reikalų ministerija ir žada pokyčius, bet mes norime ir ŽŪM palaikymo iniciatyvų. Juk negali santechnikas (šaržuoju) teikti siūlymų žemės ūkio gamybos ar kaimo plėtros klausimais ar būti veterinaru, be to, jis turi prisiimti atsakomybę už teikiamus sprendimus, o ne „belekaip“. Siūlome ir Viešojo administravimo įstatymo pakeitimo būtinumą. Turi būti griežtai reglamentuota tikrintojų atsakomybė ir jų skaičius turi būti gerokai sumažintas. Šiandien žemės ūkio sektorių gali tikrinti aibė tikrintojų ir užduoti daugiau nei 1 000 klausimų, o deklaruojant pasėlius privalu žinoti per pusšimtį dokumentų ir už jų įgyvendinimą esi atsakingas. Argi tai normalu? Briuselis rodo į Vilnių, o Vilnius – į Briuselį.

Mes suprantame, kad premjerui, sektoriaus ministrui nėra lengva sustabdyti didžiulį biurokratinį smagratį. Jis, kaip tas slibinas devyngalvis, susikūrė sau minkštas šiltas darbo vietas, apsirašė pareigybes, dabar dar įteisino nuotolinį darbą (kuris buvo reikalingas tik pandemijos metu) bei kitas lengvatas ir jaučiasi gana patogiai, nepajudinamai. Taip tęstis negali – reikia „perestroikos“.

Ar normalu, kad kai planuojama žemės ūkį pripažinti strategine ūkio šaka (mūsų prašymu), Konkurencijos taryba sako „gerai, bet išbraukite žodžius „apsirūpinimas vietine žaliava, kuri užtikrintų kaimo plėtrą“. Motyvas – laisvas prekių judėjimas. Taigi, strateginė šaka su lenkiška žaliava. Anekdotas. Ar normalu, kad Lietuva, pagal Europos Komisijos duomenis, yra tris kartus biurokratiškesnė nei kaimynai latviai ir du kartus – nei kaimynai lenkai? Beje, pastarieji savo žemės ūkį valstybės lėšomis parėmė 286 Eur/ha, o mes – 1,4 Eur/ha. Ir sako konkuruokite. Juokinga.

Pagrindinis kaimo gyvybingumo užtikrinimo variklis, be jokios abejonės, yra gyvulininkystė – piendavių karvių ūkis ir sodininkystė, daržininkystė bei uogų auginimas. Jokiu būdu nemenkinu augalininkystės sektoriaus, tačiau čia reikia gerokai mažiau darbo rankų. Apie 6–7 kartus ir sezoniškai. Čia dar viena problema – mes neturime išvystytos grūdų perdirbimo pramonės. Esama dabar veikia puikiai, bet to nepakanka.

Dar viena „rakštis“ žemdirbiams „po nagu“ – aplinkosauginių organizacijų per visuomenės informacijos priemones kuriamas įvaizdis – žemdirbiai teršia, nuodija gamtą, naikina ekosistemas. Tai melas. Kaip atskleidė Europos audito rūmų auditorė Laima Andrikienė, nevyriausybinių organizacijų (NVO) finansavimui 2021–2023 m. iš Bendrijos biudžeto išleista 7,4 mlrd. Eur. Milijardų, o ne milijonų! Lietuva – 6 vietoje. Bet jeigu palygintume su šioje srityje pirmaujančia Ispanija ir antroje vietoje esančia Vokietija pagal mūsų plotą ir gyventojų skaičių, tai neabejotinai būtume pirmi. Tai čia tie milijardai tiesioginiam finansavimui tų NVO, kurios koneveikia žemės ūkį ir menkina jį. O kokia to poveikio netiesioginė žala per nepagamintą produkciją? Pvz., 5 proc. žemės ūkio naudmenų „atidėjimas“ – prievartinis reikalavimas šiuose plotuose neauginti pašarų, javų, rapsų, ūkių augimo stabdymas, įvedant įvairius apribojimus, tarp jų – ir investicinės paramos. Tais milijardais jie darė įtaką sprendimų priėmėjams, medijoms, organizavo akcijas, protestus, nukreiptus prieš gamybą.

Žinant, kad Lietuvos žemės ūkiui skiriama parama tebėra mažiausia ES ir nebuvo pirmaeilio uždavinio kurti balansą tarp BŽŪP reikalavimų ir gamybos, nebuvo strateginio poveikio vertinimo, modeliavimo ir prognozuojamų rezultatų, kaipgi atrodys žemės ūkis ateityje, kaip apsirūpinsime maistu, kaip kursime pridėtinę vertę ir socialiai atsakingą ūkį? Šiai šalies valdžiai tai tapo iššūkiu, ypač žemės ūkio ir aplinkos ministrams. Nesuradus bendros kalbos tarp žemdirbių ir centrinės valdžios, gero rezultato vargu ar galima tikėtis. Pasikliauti sukurto biurokratinio aparato demagogija, jo neefektyvia veikla būtų didelė klaida. Negali likti kolektyvinė atsakomybė, turi būti pasikliaujama mokslo, o ne „uab ekspertų“ išvadomis. Būtų naudinga ir privalu paviešinti, kiek tam išleista pinigų, nes tai anksčiau minėtų milijardų eurų švaistymo (įsavinimo) tęsinys.

Štai ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius dr. Dalius Misiūnas, pristatydamas biurokratizmo mažinimo tyrimą, daro išvadą, kad, įgyvendinus biurokratizmo mažinimo pokyčius, skiriamas jam biudžeto lėšas, po trejų metų bendrasis vidaus produktas padidėtų 5 mlrd. Eur. Tai labai labai žymu. O kiek pinigų prarado verslas, įgyvendindamas biurokratų „išmislus“ ir taip negalėdamas gaminti produkto ir kurti pridėtinės vertės? Bet biurokratija už save pastovėti jau moka. Reikia sprendimų. Š. m. birželio 16 d. Seime premjerui įteikta peticija su beveik 31,7 tūkst. parašų dėl biurokratijos fizinio mažinimo. Požiūris į valdymą turi keistis iš esmės. Būtinas naujas sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo būdas. Turi atsirasti už priemonių, išrašytų ne tik rezoliucijoje, įgyvendinimą atsakingi asmenys ir įgyvendinimo terminai. Atsirašinėjimus reikia pamiršti amžiams.

Kai kurie individai ŽŪM nėra lojalūs žemdirbiams, neatstovauja taip, kaip privalu ir norėtųsi. Pabrėžiu – „kai kurie“. Valdžios institucijose dirbantys asmenys turi būti atstovaujamos šakos patriotai, kasdien gyventi jos džiaugsmais, rūpesčiais ir vargais. Manau, dauguma tokie ir yra, bet šaukštas deguto sugadina medaus statinę. O degutas tinka tik ratams tepti.“
 

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.