Ant žmonių stalo – tai, kas perduota iš kartos į kartą

Platus vartotojų ratas

„Nors dažnai tai yra paprasti ūkininkai, pagal galiojančius reikalavimus jie veiklą vykdo kaip juridiniai asmenys, tačiau svarbiausia yra ne forma, o pats turinys – gyva tradicija, kuri ne tik išliko, bet ir stipriai atgimė“, – pažymėjo ŽŪK „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius. Žvelgdamas į mobiliųjų ūkininkų turgelių gyvavimo praeitį, jis mato natūralios, tradicinės ruginės raugintos duonos renesansą. „Tai yra išskirtinis mūsų regiono paveldas, būdingas Lietuvai, šiek tiek Latvijai, kai kuriems Lenkijos regionams. Tačiau daugelyje kitų pasaulio šalių tokios ruginės duonos tradicijos praktiškai nėra arba ji atrodo visiškai kitaip. Todėl ypač džiugu matyti, kad šiandien mūsų tradicinės duonos ne tik daugėja, bet ji tampa vis įvairesnė, atsiranda naujų kepėjų, naujų skonių, naujų interpretacijų, o kartu išsaugoma pati esmė – natūralus raugas, ilgas brandinimas, pagarba senajai lietuviškai duonos kepimo tradicijai“, – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo M. Maciulevičius.

Jį džiugina ir tai, kad ŽŪK bendruomenėje kepėjai tarpusavyje bendradarbiauja, dalijasi patirtimi, net raugais, vieni kitus moko ir skatina tobulėti, nuolat ieško naujų žinių ir įkvėpimo. Pasak ŪP pašnekovo, neseniai ŽŪK „Lietuviško ūkio kokybė“ nariai lankėsi Prancūzijos Normandijos regione, kur sėmėsi patirties ne tik iš ūkininkų, bet ir iš vietinių duonos kepėjų. Tokios kelionės nariams leidžia augti, o svarbiausia – šį augimą jaučia ir vartotojai, kurie ir yra didžiausi šio proceso laimėtojai, ieškantys tikro skonio, natūralumo ir kokybės.

„Vartotojas, atėjęs į ūkininkų turgelį, gali rinktis iš kelių ar net keliolikos tradicinės duonos kepėjų gaminių. Vienam patinka sodresnė, kitam švelnesnė, vieni ieško senovinės kaimiškos duonos, kiti – modernesnių skonių interpretacijų. Turgelyje galima paragauti bei atrasti savo mėgstamą kepėją ir savo duoną. Tai yra visiškai kitokia kultūra nei anoniminis produktas lentynoje. Pabrėšiu, kad tradicinė rauginta duona šiandien pasiekia vis platesnį vartotojų ratą. Mūsų kooperatyvo narių produkcija tiekiama ir į prekybos tinklus, su kuriais bendradarbiaujame. Džiugina ir tai, kad lietuviška ruginė tradicinė duona šiandien garsinama ne tik Lietuvoje. Kartu su Radviliškių k. kepykla jau daugelį metų vykstame į Berlyne vykstančią „Žaliąją savaitę“, dalyvaujame tradicinės duonos renginiuose, įvairiose tarptautinėse maisto parodose, kurias organizuoja ar koordinuoja Žemės ūkio ministerija. Mūsų duonkepiai pristato lietuvišką duoną visoje Europoje. Tai iš tiesų verčia didžiuotis, nes kartu saugome ne tik receptą, bet ir labai svarbią Lietuvos kultūros bei tapatybės dalį“, – tvirtino M. Maciulevičius.

Senoji tradicija

Vienas ryškiausių tokių tradicinės lietuviškos duonos pavyzdžių – Daujėnų naminė duona, nuo seno garsinanti Pasvalio kraštą. Daujėnai garsėjo skania rugine namine duona, kuri duonkepėse krosnyse buvo kepama kelis šimtmečius. Šią senąją tradiciją ir duonos autentiškumą modernėjančiame pasaulyje puoselėjanti pasvalietė Vita Stankevičienė pasakojo, kad jos kepamai Daujėnų duonai prestižo suteikia penki ženklinimai, kurie yra matomi ant pakuočių: „Kokybe paženklintas maistas“, „Tautinio paveldo ženklas“, „Kulinarinio paveldo ženklas“, „Saugoma geografinė nuoroda“ bei „AgroBalt“ aukso medalis.

„Kasdien kruopščiai dirbame, tačiau dėl visų pasiekimų pirmumo didžiuosiuose prekybos centruose neturime. Ten pagrindines vietas užima masinės gamybos maistas ir tai prekybininkus tenkina. Mažiems gamintojams rasti tinkamą vietą sunku“, – redakcijai atviravo duonos kepėja, tris dešimtmečius kepanti ne tik skanią naminę duoną, bet ir sviestinius šakočius, įvairių rūšių sviestinius ir nesviestinius sausainius.

Be duonos ir kitų kepinių, ji iš Daujėnų naminės duonos džiūvėsių gamina natūralią girą, kurią pirkėjai labai vertina. „Produkciją savo klientams vežame į ūkininkų turgelius Kaune, Vilniuje, ten turime nuolatines vietas. Pirmą kartą naminę duoną į sostinę nuvežiau prieš 29 metus. Vėliau pastebėjau, kad prekyboje atsirado daug duonos, tačiau ji nebuvo rauginama mediniame kubile, kaip manoji“, – pastebėjo V. Stankevičienė. Pasvalietę stebina tai, kad pastaruoju metu daug kalbama apie sveikatingumą, bet ne apie natūralius lietuviškus produktus. „Aš pirmenybę teikiu natūraliam maistui, todėl ir gamyboje naudoju natūralius produktus. Pavyzdžiui, sveikuoliškiems sausainiams naudoju avižinius dribsnius, kurie gaminami Širvintų r. esančiame Bronislovo Vošterio ūkyje. Šių sausainių skonis ypatingas. Jei gamyboje naudočiau kitus produktus, kokybiškų sausainių nepavyktų iškepti“, – ŪP pažymėjo lietuviškų tradicijų puoselėtoja. Ji pripažino, kad šiandien didžiausiu iššūkiu tampa ne produktai, bet darbuotojai, galintys prisidėti prie gamybos. Jų pastaraisiais metais rasti vis sunkiau. Užimtumo tarnyba moka išmokas, todėl į oficialų darbą niekas nesisiūlo.

Žinomi net užsienyje

Apie tas pačias problemas kalbėjo ir MB „Chotejus“ vadovė Ramunė Petrauskienė. „Niekas nebenori dirbti kepėjo darbo. Vieniems – per karšta, kitiems netinka specifiniai reikalavimai, tretiems pakanka gaunamų pašalpų. Nėra norinčių dirbti“, – apgailestavo ŪP pašnekovė, duonos kepimo tradicijas perėmusi iš savo šeimos.

Moteris pasakojo, kad skanią naminę duoną kepė tiek abi jos močiutės, tiek anyta, todėl namuose niekada netrūko duonos. Kepimu ji susidomėjo tik netekusi močiutės, pajutusi nostalgiją šiam skaniam produktui. Po eksperimentų R. Petrauskienei pavyko iškepti skanią duoną, kurią iš pradžių ragavo tik artimieji, o vėliau apie ją sužinojo ir pamėgo kiti žmonės. Taip atsirado naminės duonos paklausa, ėmė plėstis gamyba.

„Vėliau užsiėmiau ir konditerija. Pradėjau kepti sausainius, šimtalapius, šakočius, kurių receptai atkeliavo iš smetoniškos Lietuvos laikų. Visus gaminius kepiau ir kepu tik iš natūralių produktų, nenaudoju jokių sintetinių priedų“,– pasakojo MB įkūrėja.

Ir nors ši bendrija įsikūrusi Panevėžyje, R. Petrauskienės gardėsiai ir duona, įvertinti tautinio paveldo sertifikatais bei aukso medaliais, yra gerai žinomi ir vertinami visoje Lietuvoje bei užsienyje. „Savo veiklą pradėjau nuo ūkininkavimo. Dirbau viena, vėliau dirbau individualiai, po to įkūriau MB, todėl galiu ir žmones samdyti, ir jiems atlyginimus mokėti. Tai – privalumas. Mūsų bendrijoje gaminama produkcija parduodama ūkininkų turgeliuose Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje“, – vardijo ŪP pašnekovė.

Duonos kepėja aktyviai dalyvauja įvairiose parodose ir mugėse, kur užmezga naujus kontaktus bei ieško klientų, tačiau Europos Sąjungos (ES) paramos projektai jos kol kas nesudomino. „Tokį sprendimą lėmė nenoras prisiimti didelių įsipareigojimų, o galbūt ir amžius – juk nebe jaunystė“, – šyptelėjo R. Petrauskienė.

Atperka pripažinimas

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. gegužės 19 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Redakcijos, Vitos STANKEVIČIENĖS, Vytauto RAČICKO ir Gintaro RUZGIO nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.