Apie agrastus, rožes, lekėčius ir raudonvaises dyglaines: specialistai atsako į klausimus

„Ar spalį galima auginiais pasidauginti serbentų ir agrastų?“

Spalį dar galima pjauti auginius serbentams dauginti. Auginiams ruošti tinka tik vienmečiai ūgliai. Jie supjaustomi 12–15 cm ilgio gabaliukais. Apatinis pjūvis daromas žemiau akutės, o viršutinis – virš jos. Agrastų ir serbentų auginiai sodinami į dirvą, kurios viršutinis sluoksnis pagerinamas smulkiomis durpėmis. Tada auginiai geriau įsišaknija. Atstumas tarp eilių 20 cm, eilėse tarp auginių – 10 cm. Sodinama vertikaliai ar gulsčiai tokiu gyliu, kad virš dirvos paviršiaus liktų tik viršutinis pumpuras. Po to gausiai palaistoma. Jei naujų augalų norite užsiauginti nedaug, verčiau dauginkite paprastomis lanko formos arba vertikaliomis atlankomis (kaupiant krūmą).

Česlovas Paulauskas

„Kaip rudenį prižiūrėti veją? Kada paskutinį kartą reikia nupjauti žolę?“

Pradėjus kristi lapams mažiausiai kas dvi dienas būtina nugrėbstyti veją vieline šluota. Likę gulėti vejoje lapai pūva ir gadina žolę. Išraukite sudygusias piktžoles.

Kad žolė gerai žiemotų, apie spalio vidurį būtina paskutinį kartą ją nupjauti. Nupjautą žolę kruopščiai sugrėbstykite. Taip paruošta veja gražiai atrodys ir žiemą. Veja žiemoja geriausiai, kai žolė nupjaunama 5 cm aukščiu. Tačiau jei oras siekia apie 5 ^oC šilumos, žolę paskutinį kartą reikės pjauti lapkritį ar net gruodžio pradžioje.

Evaldas Klimas

„Šiemet pirmą kartą žiemai ruošiu rožes. Kada tai padaryti?“

Prieš įšalant žemei rožes apdenkite, prieš tai nuskynę jų lapus. Dauguma remontantinių, poliantinių ir laipiojančiųjų rožių veislių pakelia iki -10–15 ^oC, o arbatinės–hibridinės, floribundinės – iki -3–10 ^oC šaltį. Daug jautresnės šalčiams šių rožių šaknys, ypač savašaknių. Todėl rožes apkaupkite iki 30 cm kaupais arba užpilkite durpėmis, pjuvenomis. Jei spalį oras gana šiltas, rožių dar neuždenkite ir nemulčiuokite, tik jas paruoškite dengimui, nupurškite 0,4 proc. vario sulfato tirpalu. Kai orai atvės, tada uždenkite eglišakėmis, o mulčiuokite tik tuomet, kai žemė įšala. Per anksti apdengtos rožės pradeda šusti, sirgti grybinėmis ligomis, susidaro ypač palankios sąlygos degligei.

Gitana Štukėnienė

„Girdėjau, kad morkas galima sėti rudenį. Kokie tokios sėjos privalumai?“

Norint anksti kasti šviežias morkas, jas geriausia sėti rugpjūčio pradžioje arba spalį, esant 5 ^oC temperatūrai, kad sėklos iki žiemos nepradėtų dygti. Morkos, pasėtos rugpjūčio pradžioje, iki šalčių spėja užaugti iki 0,5–1 cm skersmens. Užbertos durpėmis jos laikysis per žiemą, pavasarį paaugs ir bus pačios ankstyviausios. Morkas sėti rudenį patartina tik lengvose dirvose, kurios pavasarį greitai įšyla. Sėkite ankstyvąsias ir vidutinio ankstyvumo veisles. Šios sėjos derlius imamas birželio pradžioje arba viduryje, o tai ir yra didysis privalumas.

Rasa Karklelienė

„Kada ir į kokią dirvą reikia sodinti plunksnalapį lekėčių?“

Plunksnalapis lekėčius (Staphylea pinnata L.) gerai auga neužmirkusiose, humusingose, priesmėlio ar vidutinio sunkumo priemolio, mažai šarmingose ir silpnai rūgščiose (pH 5,8–7) dirvose, saulėtoje užuovėjoje ar nedideliame pavėsyje. Jauni krūmeliai sodinami rudenį ir anksti pavasarį, kol dar nepradėjo skleistis lapai, o jei sodinukai išauginti konteineriuose, galima sodinti norimu laiku. Jei dirvožemis nederlingas, kasamos 0,50x0,50 m duobės, kurios priberiamos priemolio, lapų komposto, išlaikyto arklių mėšlo ir durpių mišiniu (3:2:1:1). Pasodinus mulčiuojama smulkinta žieve.

Romas Vrublevskis

„Ar raudonvaisė dyglainė yra puošni ir žydinti? Ar Lietuvoje neiššąla? Kur geriausia ją sodinti?“

Raudonvaisė dyglainė (Pyracantha coccinea M. Roem.) dar vadinama ugniadygle. Tai vidutinio aukščio (1,5–3 m) dygliuotas krūmas ilgomis skėstomis šakomis. Dyglainės dekoratyvios visus metus. Lapai pražanginiai, paprasti, blizgančia viršutine puse, šaltesnėmis žiemomis dalis jų nukrinta. Žiedai smulkūs, dažniausiai balti arba dramblio kaulo spalvos, sutelkti į skėtiškus, 3–4 cm skersmens žiedynus. Ryškiai oranžiniai arba raudoni apie 0,5 cm skersmens obuolėliai prinoksta rugsėjį ir nenukrinta iki pavasario, ypač įspūdingai atrodo žiemą.

Dyglainės nereiklios dirvožemiui, nemėgsta tik kalkingų ir užmirkstančių vietų. Atsparios užterštam orui ir sausrai, vidutiniškai – ligoms ir kenkėjams. Pakenčia pavėsį, bet gausiai žydi ir dera tik saulėtose vietose. Geriausia sodinti prie pietinės tvoros ar sienos, ilgas šakas galima pakelti ir pritvirtinti prie atramų. Tinka šlaitams apželdinti, prie laiptų ar atraminių sienelių. Nereikėtų sodinti prie takų ar vaikų žaidimo aikštelių. Žiemą nepridengtos apšąla, bet pavasarį atželia.

Rima Žebrauskaitė

„Kada reikia kasti gelsvių šaknis, skirtas džiovinti?“

Jei per žiemą norite turėti džiovintų gelsvių šaknų, iškaskite ir sudžiovinkite jas spalį. Nuplautos ir plonomis juostelėmis supjaustytos šaknys suveriamos ant siūlo ir džiovinamos pakabintos sausoje, šiltoje, gerai vėdinamoje patalpoje. Galima džiovinti ir specialiose elektrinėse džiovyklose. Sudžiovintos šaknys laikomos sandariai uždarytuose induose.

„Ar prieš žiemą reikia pridengti levandas, vaistinius šalavijus ir vaistinius čiobrelius?“

Rugpjūtį nupjautas tikrąsias levandas, vaistinius šalavijus ir vaistinius čiobrelius pradėjus šalti

reikia pridengti. Tarpueiliai apklojami 6 cm storio perpuvusio mėšlo ar kraikinių durpių sluoksniu, o levandos ir šalavijai pridengiami viena eglišakių eile. Čiobrelių neturi kaitinti saulė, todėl juos pridenkite dvigubu eglišakių sluoksniu.

„Šiemet pirmą kartą užsiauginau uoginių dumplūnių. Kuo vertingos jų uogos, kada rinkti derlių ir kaip laikyti vaisius?“

Uoginės dumplūnės: plaukuotoji (Physalis pubescens L.) ir peruvinė (Ph. peruviana L.) išaugina smulkius vaisius – uogas, sveriančias apie 3–9 g. Juose gausu sausųjų medžiagų (15–20 proc.), cukrų ir organinių rūgščių, gerinančių skonį. Uoginių dumplūnių vaisiai yra puikus provitamino A, C, B grupės vitaminų, fosforo ir geležies šaltinis. Juose, palyginti su kitais vaisiais, susikaupia dideli baltymų ir pektinų kiekiai, gausu β–karoteno (tokoferolių), flavonoidų ir fenolinių junginių, pasižyminčių antioksidaciniu poveikiu.

Ir peruvinių, ir plaukuotųjų dumplūnių uogoms nokstant taurelės neatsiskiria, todėl uoginių dumplūnių vaisius nuolat gaubia kartus ir nevalgomas apvalkėlis, saugantis nuo kenkėjų ar ligų ir nepageidaujamų oro sąlygų.

Vaisiai renkami vienodai sunokę, kas 2–3 savaites. Ilgiau laikyti geriausia juos skinti nesunokusius į nedideles medines ar plastikines dėžutes (iki 3 kg svorio) ir sudėti sausoje, vėsioje patalpoje,1–4 ^oC temperatūroje. Tokiomis sąlygomis vaisiai išsilaikys visą žiemą, o kambario temperatūroje – iki gruodžio. Sunokę vaisiai laikosi trumpiau, 1–4 ^oC temperatūroje, apie 1–2 mėnesius. Kad greičiau sunoktų, juos patartina palaikyti 25 ^oC temperatūroje. Kartkartėmis peržiūrėkite, kaip dėžutėse laikosi dumplūnės, prinokusias suvartokite, o pradėjusias gesti išrinkite ir išmeskite. Nedidelės šalnos nepavojingos, bet prieš rudenines reikia suspėti nuskinti, nes pašalę vaisiai praranda savo vertę, jų negalima ilgai laikyti.

Vėlyvą rudenį gėlynuose iš tolo akį traukia ir oranžinio raudonio, ypač dekoratyvios ir originalios, paprastosios dumplūnės (Physalis alkekengi L. var. franchetii (Mast.) Makino). Jų apyvaisių „širdyse“ yra po ryškiai oranžiniai raudoną, vyšnios dydžio uogą. Laiku nuskintos dumplūnių „širdys“ gražiai sudžiūva ir daug metų nekeičia nei formos, nei spalvos.

Ryškūs uogų taurėlapiai nuodingi, bet uogos prinokusios valgomos ir visai gardžios, turi visoms dumplūnėms būdingą aitroką prieskonį. Deja, galima paskanauti tik po kelias prisirpusias uogytes, ne daugiau, nes gali sudirginti skrandį, o žalios uogos, turinčios alkaloidų, yra nuodingos, jas vartoti maistui draudžiama.

Nijolė Maročkienė

Atsakymus užrašė Rūta ANTANAITIENĖ