Ashburn +19,7 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 15 Bir 2024
Ashburn +19,7 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 15 Bir 2024

Apie bites, fortus ir filosofiją

2023/03/15


Žmonės dažnai lyginami su bitėmis. Tada, kai sunkiai dirba ir pasiekia rezultatą, tada, kai tvarkingai dirba komandoje, tada, kai „dūzgia“ ir „gelia“. Žvelgiant filosofiškai, bitės ir žmonės turi daug bendro. „Ar žinojote, kad bitės-žvalgės grįžta į avilį perduoti kitoms naujų medingų laukų koordinačių? Jomis dalijasi atlikdamos vadinamąjį bičių šokį. Tai tam tikra bičių navigacijos sistema, kuria išaiškinęs mokslininkas Karl‘as Ritter‘is gavo Nobelio premiją. Bitė ant korio juda trajektorija, kuri nurodo saulės padėtį ir skrydžio kampą link atrasto labai medingo lauko. Judėjimo ratų skaičius ir intensyvumas reiškia atstumą ar medingo lauko dydį“, – pasakoja Egidijus BAGDONAS, patyręs bitininkas, VšĮ „Kauno Tvirtovės parkas“ vadovas ir profesionalus filosofas.

Esate filosofas, bitininkas ir Kauno tvirtovės vadovas. Kas sieja šias veiklas?

Jei fortas arba pilis – žmonių tvirtovė, tai avilys tokia pat tvirtovė yra bitėms. Avilio gynyba – bičių kasdienybė. Kauno tvirtovė yra fortų ir kitų karybos statinių kompleksas. Bitynas taip pat yra avilių grupė.

Bičių šeimą galima palyginti su kariuomene. Tai lyg milžiniška tvirtovė su labai aiškiai išskirstytomis pareigomis ir funkcijomis. Vienos bitės saugo ir maitina bičių motiną – karalienę, kitos siuva korius, valo avilį, saugo tvirtovės vartus (taip vadinama avilio laka – nuo žodžio lėkti, lakioti). Kai kurios bitės neša vandenį, renka žiedadulkes, o karštą vasaros dieną – judindamos sparnelius, tarsi ventiliatoriais vėdina avilį. Dar kitos žvalgo apylinkes, ieškodamos naujų žydinčių laukų ir medingų augalų.

Kita vertus, lyginti Kauno tvirtovės paveldą su bitynu galima ir labai tiesiogiai. Juk bet kokia inžinerinė konstrukcija – ar avilys, ar namas, ar tvirtovė – tai statinys. Prižiūrint statinius, rūpesčiai panašūs: hidroizoliacija, drėgmė, ventiliacija. Panašios ir problemos: pelėsis, puvinys medinėse avilio lentose ar erozija tvirtovės mūruose.

Tiek paveldas, tiek bitininkystė siejama su istorija, praeitimi ir mūsų šaknimis. Nekilnojamasis mūsų kultūros paveldas – kaip senas avilys, gal ir ne itin patogu jame bitininkauti, nes pasikeitusi technologija, standartai. Pavyzdžiui, į medsukį galima dėti tik tam tikrų matmenų rėmą, kurie dedami į avilį. Jei avilio vidiniai matmenys nestandartiniai, rėmas į medsukį gali ir netilpti. Todėl daugeliu atveju aviliai bityne suvienodėja. Senieji saugomi kaip eksponatai, išmetami ar patys sunyksta. Tačiau jei šis avilys – mano prosenelio, vadinasi, man jis brangus. Toks reiškia kažką daugiau, jis yra palikimas, giminės paveldas.

Labai panašu, jei žvelgtume į Kauno tvirtovės fortus. Šiandien jie nebeatlieka jokio karinio vaidmens, yra eksponatai, gynybinis paveldas. Kitam naudojimui jie tarsi nėra patogūs – nors sėkmingais atvejais pritaikomi ir atranda naujas funkcijas. Fortų pritaikymas ir atgaivinimas – antrinis jų panaudojimas – reikalauja kūrybiško mąstymo.

Filosofija ir bitininkystė – greta viena kitos?

Per daugelį šimtmečių bičių šeimos tapo žmogaus šeimų dalimi, juk įprastas vaizdas – bitinėlis šalia sodybos, o bičių deivė Austėja kartu ir šeimos, ištekančių moterų deivė. Tokia ir žodžio reikšmė – austi (austi korius, austi audinius). Audimas, audinių marginimas senovės Lietuvoje – tai raštas, simboliai, kalba, kuria buvo pasakojama. Kitaip tariant – tekstas. Tekstas ir tekstilė – artimesnės nei atrodytų reikšmės žodžiai.

Galima sakyti, kad filosofija moko austi mintį – mąstyti tam tikru būdu, arba tai, kad suprasti viską, kas mus supa, galime įvairiai. Pasaulis – tai įvairovė patirčių, pokyčių gamtoje, gyvenime, ne vien tik logika ar tam tikri pasikartojimai, fiziniai dėsniai ir panašiai.

Bitininkystės samprata kinta. Medus – jau nebe pagrindinis bičių laikymo motyvas. Bitininkas XXI a. padeda bitėms išlikti – tai jau nebėra vien komercija ar tiesioginė nauda. Pavyzdžiui, JAV bitininkai išgyvena ne iš bičių sunešto medaus, o iš jų vežiojimo po ūkininkų laukus, šie moka, kad bitės apdulkintų augalų žiedus ir padidėtų derlius. O štai laukinės bitės jau tampa retenybe, pavienės jų šeimelės gyvena įvairiose vietose, tačiau, nelikus senųjų girių, didžiųjų drevių, neliko tinkamų sąlygų laukinėms šeimoms augti ir išlikti.

Vienas pirmųjų E. Bagdono prosenelio avilių senąjame sode.

Sakoma, kad bitininku tampama vaikystėje. Ar jūsų giminėje taip pat yra buvę bitininkų?

Bitininkystės tradicijos mano šeimoje atsirado nuo prosenelio, pradėjusio bitininkauti prieš gerą šimtą metų Dusetų valsčiuje, Bilaišių kaime, Zarasų r., Šventosios upės slėniuose. Nuo seno tai buvo paribys tarp Lietuvos ir Sėlos žemių. Netoliese – kalbininko Kazimiero Būgos tėviškė, ten buvo kalbininko brolio ūkis ir didelis bitynas. Jis buvęs modernus ir bitės laikomos jau ne kelminiuose aviliuose (išskaptuotuose rąstuose), o rėminiuose, panašiuose į dabartinius.

Prosenelis, dar jaunas būdamas, susidomėjęs tokiu užsiėmimu ir iš Būgos paprašęs bičių, bet šis jam padovanojęs knygą apie bites. Knygoje prosenelis radęs avilio brėžinius. Tad greitai susimeistravęs, o bičių spiečius pats į sodybą atskridęs. Taip ir prasidėjo. Nors buvo ir muzikantas, ir stalius, ir ūkininkas – bitės ir bičiulystė tapo neatskiriama gyvenimo kaimo dalimi. Juk iš esmės bičiulystė – tai šimtmečius menanti socialinė konstrukcija – bitininkų bendruomenė. Mokyti norinčiuosius bitininkauti, padėti vienas kitam – tai ir būdas bendrauti, draugauti, dalytis.

Kaip Jūs pradėjote bitininkauti? Iš kur pirmosios bitės, pirmieji aviliai?

Bitėmis domėtis pradėjau ne dėl medaus, vaikystėje jo nemėgau. Dar besimokydami mokykloje kaip kraštotyrininkai domėjomės Dotnuvoje, kur prieškariu veikė Žemės ūkio akademija, dirbusiais mokslininkais. Vienas jų – Jonas Kriščiūnas, vadinamas Lietuvos bitininkystės tėvu. Jo knyga „Bitininkystė“ – tarsi bitininkų Biblija. Iš šios knygos mokėsi ir mano prosenelis su keliais senoviškais „varšaviniais“ aviliais, spietinėmis dėžėmis – tai ir buvo tas palikimas, kuris man paliktas senolių.

Pats pradėjau laikyti bites daugiau nei prieš penkiolika metų, dar iki filosofijos studijų. Tiesa, pradėjau galima sakyti neturėdamas praktinės patirties. Bičių šeimoje jau niekas nebelaikė, o bitininkavimo tradicija buvo nutrūkusi dar anksčiau – mirus seneliui. Norėjau grįžti į prosenelių sodybą Bilaišių kaimą ir atkurti bityną. Nepaisant 170 km atstumo nuo Kauno, pasiryžau ir iš tolimų giminaičių įsigijau avilių su bitėmis. Dvylika jų parsivežiau į sodybą. Per keletą metų bitynas išaugo iki beveik 40 šeimų. Pradėjau tvarkyti senus avilius, gaminti rėmelius.

Pirmus kelerius metus bites laikiau pas močiutę, šalia Babtų, Nevėžio slėniuose. Pradėjęs supratau, kad vien iš knygų bitininkauti neįmanoma. Pirmieji bičių įgėlimai, visiškas nesusigaudymas ir pasimetimas – norisi daug daryti, bet kilnoji korius ir nesupranti, ką ten nori pamatyti. Tada skaitai, klausinėji kitų bitininkų, kad ko nors nesugadintum. Paskui supratau, kad geriausia, ką gali padaryti bitininkas – netrukdyti bitėms. Pagrindinė pamoka, kaip tvarkyti bičių lizdą – neužtrukti ir elgtis ramiai. Vėliau pradedi girdėti bites, supranti, ar pyksta, kaip jaučiasi, ar jau yra perų. Kiekvienas bitininkas turi savo elgseną.

O kaip nelendant avilin suprasti, ar jau atsirado parų ir kaip bitės jaučiasi?

Dar žiemos ar ankstyvo pavasario metu geriau jokiu būdu be reikalo nedarinėti avilio, o pats lizdas apžiūrimas tik pasiekus bent 16 °C temperatūrą. Kitaip tariant, kada žiūrėti bites, galime spręsti pagal savo pojūčius – kai jau norisi lįsti iš striukės. Tačiau kaip sužinoti, ar bitės turi pakankamai maisto, ar nebadauja? Išgirsi! Taip, paprasčiausiai girdėti bites. Jei švelniai pabeldus į avilį, bičių avilys ramus ir greitai nutyla – vadinasi, bitės tikrai turi pakankamai maisto ir žiemoja ramiai. O jei bičių ūžesys ilgai nenurimsta ir jaučiasi pavienių bičių garsai – jos nerimauja, blaškosi, galbūt trūksta ir maisto ar kokia pelė apsigyveno ir neduoda ramybės.

Uždėjus ranką virš lizdo lubelių ar šiltinamosios medžiagos, jaučiama šiluma – bičių šeima kelia lizdo temperatūrą. Tai ženklas, kad perų atsirado, pradėtos auginti bitės. Bičių šeimos lizdo temperatūra viduje nuo 15–20 °C pakyla iki žmogaus kūno temperatūros – apie 36 °C. Kad tai pajustum, atidaryti avilio nereikia.

Kaip bitininkas stebiu bites, o kaip praktikuojantis filosofas stebiu ir apmąstau tai, kaip bitininkas stebi bites. Tačiau iš tiesų stebiu gamtą, pokyčius, lakstau po laukus ir ieškau žydinčių augalų, savo pojūčiais jaučiu – šilta ar šalta, vėjuota ar ne, ar bitės šiandien gali spiestis, ar dar neskuba.

Ar daug turite avilių?

Dabar laikau 16 bičių šeimų ir rečiau apsilankau tolimojoje Aukštaitijoje, tačiau man pavyko įtraukti tėvus, kurie išėję į pensiją dabar labai daug laiko praleidžia sodyboje. Apžiūrėti vieną avilį vidutiniškai man užtrunka apie 15 min. Stengiuosi dirbti ramiai, bet greitai atlikti būtiniausius darbus.

Dažniausiai bičių šeimas apžiūriu vienas. Tai tarsi buvimas tik su bitėmis, bendravimas ir pykimasis (žinoma, su juoku). Tiesa, kartais nesusikalbam – aš noriu suspėti ir padėti joms, o jos neprisileidžia. Žinoma, dažniausiai bites pykdo vėjuotas, lietingas ir permainingas oras.

Kada prasideda pavasariniai darbai bityne?

Pavasarį pirmas darbas – išvalyti lakas, pakeisti sudrėkusią šiltinamąją medžiagą ir laukti pirmojo bičių apsiskraidymo. Pirmasis apsiskraidymas – tai naujojo sezono pradžia. Bitės ne tik apsivalo save, bet pradeda valyti ir avilį, skaičiuoti likusias maisto atsargas ir auginti perus.

Perų auginimas gali prasidėti ir vasario pabaigoje–kovą, priklausomai nuo to, kiek atšiauri buvo žiema. Geriausia žiema bitėms – nuosekli, kai nors ir šalta, bet temperatūra nesikeičia. Šaltis sausina orą, todėl aviliai būna sausi ir bitės juose patogiau jaučiasi. O jei temperatūra žiemą nuolat svyruoja, sniegą keičia lietus, aviliai drėksta ir gali pradėti pelyti bičių lizdas ar medaus atsargos.

Gegužę–birželį vyksta bičių spietimasis ir jų spiečių gaudymas. Tai jau galėtų būti kitas didelis pasakojimas, susijęs su bitininko akrobatiniais gebėjimais laipioti medžiais, bičių susėmimu ir supylimu į spietinę.

Su kuo lengviau dirbti filosofui – su bitėmis ar su žmonėmis?

Pagrindinė filosofinė praktika – dialogas, kalbėjimas, bendravimas. Sako, žmogus – kalbantis gyvūnas. Problema kyla tada, kai jis kalba per daug, kai kiekvienas pradeda kalbėti sau. Aplinkui vis daugiau triukšmo. Nors jame galima atrasti ir pozityvo. Buvo toks žymus pianistas, kompozitorius Glenn‘as Gould‘as. Sėdėdamas viešosiose erdvėse, kavinėse ar kitur, klausydavo žmonių keliamo triukšmo, kurdavo muziką.

Bičių dūzgesys, sako, ramina. Tačiau dirbant ir su bitėmis, ir su žmonėmis, reikia mokėti išgirsti, įsiklausyti į tai, ko galbūt ir pats pašnekovas nepasakė.

Fortuose daugybė žydinčių augalų, gausybė gudobelių! Ar pavyktų vienoje erdvėje suderinti fortus ir bites?

Fortai ir bitės vieni prie kitų tinka. Bitės nektarą renka maždaug 2,5 km atstumu aplink bityną, o fortai, kurių žiedas juosia Kauną, vienas nuo kito statyti labai panašiu intervalu. Mūsų vizija – tvari tvirtovė – tvirtovė darnoje tarp gamtos, žmogaus ir istorijos. Toks ir mano paties požiūris. Aviliams tiktų šalia mūsų parko dirbtuvių Aukštojoje Fredoje, Lakūnų plente, ant įtvirtinto stogo jiems puiki vieta.

 

 

„Rasų“ korespondentas Rytas PAUKŠTYS

Egidijaus Bagdono nuotraukos

 

 

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.

Dalintis