Apie citrinvyčius, žirnius, slyvas ir juodąjį čemerį

„Mano kininis citrinvytis žydi, bet nemezga vaisių. Kodėl?“

Kininis citrinvytis – vienanamis augalas, turintis moteriškuosius ir vyriškuosius žiedus, tačiau pasitaiko ir išauginančių tik vienos rūšies žiedus. Jie uogų neužmezga, todėl visada geriau sodinti du augalus – geriau apsidulkins ir visuomet derės, ypač rytinėje pusėje. Citrinvytis žemei nereiklus, todėl jį reikia sodinti derlingoje, lengvoje, nudrenuotoje dirvoje, ypač nemėgsta užmirkusios. Kininį citrinvytį galima dauginti sėklomis, kurios žiemą stratifikuojamos ir sėjamos pavasarį. Šie augalai dauginami ir dalijant kerą, atžalomis bei auginiais. Persodinti lengvai prigyja, o žiemą atsparūs šalčiams.

Jonas Matelis

„Dažnai gyvatvorės – vien iš tujų. O štai man jos nepatinka. Gal galėtumėte parašyti, kokie spygliuočiai geriausiai tinka gyvatvorėms? Kaip ir kada juos sodinti?“

Žemoms gyvatvorėms tiks lizdinės eglutės, sodinamos kas 30–60 cm, tik reikės jas karpyti.

Aukštai gyvatvorei (3–4 m aukščio ir 1,5–5 m pločio) patartina sodinti kanadines cūgas kas 60–80 cm. Tokią gyvatvorę derėtų formuoti ne stačiakampio, bet kūgio formos, o kad augalų apačia neišretėtų ir gautų daugiau šviesos, būtina karpyti. Iš paprastųjų eglių išeis aukšta, graži gyvatvorė ar karpoma siena, sodinant kas 0,5–1 m.

Labai greitai auga gyvatvorė iš Lausono puskiprasių, sodinamų kas 0,8–1 m. Kad užaugtų kompaktiška laja, verta karpyti. Tačiau tokia gyvatvorė dažnai nudega nuo pavasario saulės.

Gyvatvorė iš kolonos formos kukmedžių būtų ilgaamžė (sodinama kas 40 cm), bet šie augalai lėtai ir ne visur gerai auga, neatsparūs ligoms ir kenkėjams.

Gyvatvorėms puikiai tinka kalninės pušys, sodinamos kas 0,6–1 m. Jos puikiai tankėja karpomos, užauga iki 3–4 m aukščio. Jeigu vis dėlto norite žemesnės gyvatvorės, sodinkite kalnines pušis ‘Pumilio‘. Per 15 metų šie augalai teužauga 0,6 m į aukštį ir 0,8–1 m į plotį.

Gyvatvorei spygliuočius derėtų sodinti ankstyvą rudenį (rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo mėn.) arba pavasarį (balandžio mėn.).

Rima Žebrauskaitė

„Kokius augalus žaliajai trąšai tiktų auginti lengvose dirvose?“

Žaliajai trąšai gali būti auginami tie augalai, kurie per vegetaciją sukaupia daug azoto, auga prastose dirvose, sugeba paimti iš dirvos kitiems augalams sunkiai prieinamas maisto medžiagas, giliai leidžia šaknis. Tai lubinai, žirniai, vikiai, seradėlės, barkūnai, garstyčios. Verta sėti kelių augalų mišinius, pavyzdžiui, vikių ir žirnių arba pelėžirnių ir žirnių. Šiuos augalus patartina sėti tankiau nei įprastai, pavigubinus sėklos normą. Paskui, kol jie jauni ir sultingi, užaugę iki 15–20 cm aukščio, susmulkinkite ir įterpkite į dirvą. Beje, augalų auginamų žaliajai trąšai, žaliosios masės, efektyvumas labai priklauso nuo aparimo gilumo. Lengvose dirvose geriausia aparti 15-18cm. Aparus sekliau, jos sparčiau mineralizuojasi, o tuo pačiu ir azotas išplaunamas į gilesnius dirvožemio luoksnius. Sunkesnėse dirvose lubinai apariami sekliau: esant normaliai drėgmei, apie 15 cm gilumu, o jei būna sausa vasara – dar sekliau – 12 cm.

„Kokioje dirvoje ir po kokių daržovių derėtų auginti daržo žirnius, žiedinius kopūstus?“ Daržo žirniai dera įdirbtoje, sunkesnėje, humusingoje ir kalkingoje priemolio dirvoje. Juos reikėtų auginti po agurkų, šakniavaisių, pomidorų, bulvių, tręštų mėšlu. Žirniai nemėgsta dirvos, kurioje pernai augo ankštiniai augalai.

Žiediniai kopūstai mėgsta įtręštą ir įdirbtą lengvo ar vidutinio sunkumo priemolio dirvą. Jie gerai augs tik toje dirvoje, kurioje prieš 1–2 metus augo agurkai, ankštinės ir šakniavaisinės daržovės, tręštos mėšlu. Nesodinkime po bastutinių šeimos daržovių – gūžinių kopūstų, ropių, griežčių, ridikų, ridikėlių, nes juos puola tos pačios ligos ir kenkėjai, be to, tokia dirva labai nualinta. Į tą pačią vietą žiediniai kopūstai sodintini ne anksčiau kaip po 4–5 metų.

Nijolė Maročkienė

„Pirkau daug įvairių veislių pomidorų daigų, bet dabar matau, kad juos vienija tik viena savybė: labai smulkūs. Kodėl?“

Smulkūs pomidorų vaisiai gali išaugti dėl kelių priežasčių: per tankiai pasodinti – per mažai šviesos, augalai neišgenėti, trūksta drėgmės, per karšta, tuomet lapai smulkėja ir susisuka, o vaisiai sunoksta nespėję užaugti.

Julė Jankauskienė

„Į kokius poskiepius patartumėte akiuoti slyvas? Beje, dėkoju už skiepijimo ir dauginimo temas jūsų žurnalo puslapiuose“.

Šiuo metu pagrindiniai slyvų poskiepiai Lietuvoje yra kaukazinės slyvos (Prunus cerasifera) sėjinukai. Daugelis vaismedžių veislių su jais gerai suauga ir pradeda derėti 4–6 metais. Jie atsparūs ligoms ir kenkėjams. Slyvų veislės su šiuo poskiepiu prigyja, bet poskiepis linkęs išauginti daug atžalų, o vaismedžiai sode būna gana augūs. Pagrindiniai šių poskiepių trūkumai – stiprus augumas ir vėlyvas derėjimas.

Žemaūgių slyvų poskiepiais naudojami ‘Vangenheimo vengrinės’ sėjinukai. Į juos skiepytos slyvos būna žemesnės negu su kaukazinių slyvų sėjinukais, pradeda derėti 2–4 metais ir gausiai, poskiepis teigiamai veikia vaisių kokybę.

„Kaip sode padėti išlinkusioms obelims?“

Dažnai soduose, ypač mūsų šalies vakariniuose rajonuose, kur vyrauja stipresni vakarų vėjai, vaismedžiai yra palinkę į rytus. Tokie kreivi medžiai gadina bendrą sodo vaizdą. Tai ypač būdinga žemaūgėms obelims, nes jų šaknų sistema silpnai išsivysčiusi. 5–8 metų vaismedį nesunku ištiesinti. Pavasarį kiek toliau nuo vaismedžio vakarų pusėje įkalamas kuolas ir prie jo pririšama virvė. Kitas virvės galas rišamas prie kamieno ties vainiko apačia. Virvė įtempiama tiek, kad vaismedis augtų stačiai. Po dviejų mėnesių atleidus virvę, vaismedis į pirmutinę padėtį nebegrįžta. Jauni ką tik pasodinti vaismedžiai rišami iš rytų pusės prie įžambiai įkalto kuolo. Medelių nedera rišti prie lygiagrečiai su kamienu įkalto kuolio, nes jį kartu su medeliu išjudina vėjas.

Česlovas Paulauskas

„Kodėl iš vienos tulpės išaugo augalas, subrandinęs net tris svogūnėlius vieną ant kito?“

Seniai pastebėta, kad tulpės linkusios augti gilyn į dirvą stolonais (šakniniais ūgliais), pasiekiančiais net 50 cm gylį. Dažniausiai stolonus leidžia maži svogūnėliai. Šakniniai ūgliai būna tuščiaviduriai, užsibaigiantis naujo svogūnėlio arba jų lizdo augimo tašku. Rečiau pasitaiko šakotų ir horizontalių. Kartais stoloniniai svogūnai leidžia naujus ūglius, o jie auga vienas ant kito. Daugelis tulpių veislių sudaro stolonus. Jie nepageidautini, nes nusilpnina motininio svogūnėlio lizdą, be to, juos sunku iškasti, o dirva ilgam užteršiama. Stambūs stoloniniai svogūnėliai ir paprasti yra lygiaverčiai. Pražydinant būtina pašalinti kietoką stoloninių svogūnų sluoksnį, nes jis lėtai trūnija, todėl ne visuomet pajėgia prasimušti šaknys. Daugiau stoloninių svogūnų išauga po karštos vasaros kitais metais (patartina mulčiuoti, kad sumažėtų dirvos temperatūra), taip pat jei svogūnėliai pasodinti negiliai arba auga silpnai šarmingoje dirvoje.

„Norėčiau daugiau sužinoti apie juodąjį čemerį. Ar tiesa, kad jis itin nuodingas?“

Juodasis čemerys (Veratrum nigrum L.) – daugiametis dekoratyvinis vaistinis augalas. Savaime auga Pietų ir Rytų Europoje. Lietuvoje nuo sėklų sudygimo iki žydėjimo praeina 5–6 metai. Tačiau ir nužydėjęs jis gražus stambiais, originaliais lapais. Vegetuoti pradeda dažniausiai balandžio mėnesį ir dekoratyvus būna visą vasarą. Gausiai žydi nuo liepos iki rugpjūčio pabaigos, maloniai kvepia. Žiedynai, nupjauti žydėjimo pradžioje, tinka sausoms puokštėms.

Dauginti geriausia sėklomis. Jos rudenį sėjamos tik ką subrendusios. Jauni augalėliai persodinti neprigyja, todėl sėjinukai persodinami tik po trejų metų. Tinka sodinti parkuose, vejose, daugiamečių gėlių grupėse. Visos juodojo čemerio dalys turi daug nuodingų alkaloidų, todėl prižiūrėti reikia atsargiai, mūvint pirštinėmis, o paskiau kruopščiai su muilu nusiplauti rankas.

Regina Juodkaitė

„Kodėl mano vaškuolė nežydi, o iš jos lapų varva baltas skystis?“

Tinkamai prižiūrima storalapė vaškuolė žydi kiekvieną vasarą. Puikiai auga šiltose patalpose tiek vasarą, tiek žiemą, nebijo sauso oro. Vasarą reikia laistyti gausiai, dažnai apipurkšti. Žiemą laikoma 18 ^oC ar žemesnėje temperatūroje, laistoma saikingiau negu vasarą. Mėgsta šviesą, ypač žiemą. Vasarą gerai auga truputį vėsesnėje vietoje. Vaškuolė nežydi, kai trūksta šviesos, laikant ant šiaurinės palangės. Trūkstant šviesos lapai gali tapti šviesiai žali ar net gelsvi. O gal substrate visiškai nėra fosforo arba pertręšta azotu? Tai irgi gali būti nežydėjimo priežastis. Jauni augalai persodinami kasmet, senesni kas 2–3 metus ir rečiau. Žemės mišinys sudaromas iš perpuvusios kompostinės žemės ir smėlio (3:1). Vazonėlio dugne būtinas geras drenažas. Vasarą papildomai tręšiama mineralinėmis trąšomis. Patartina 2–3 kartus per metus augalą su vazonu įstatyti į šiltą vandenį ir palaikyti jame keletą valandų, stiebus ir lapus gerai nupurkšti šiltu vandeniu.

O saldus lipnus skystis varva dėl amarų arba baltasparnių. Būtina išnaikinti kenkėjus, nuplaunant augalą skiediniu (litre vandens ištirpinti 15 žaliojo muilo ir 20 g denatūruoto spirito), ir viskas susitvarkys.

Teresė Jokšienė

„Rasos" visada laukia Jūsų klausimų, todėl leidinyje tam paskyrėme net atskirą skiltį. Rašykite mums ir mes Jums skubiai padėsime. Patogiausiai tai padaryti el. paštu rasos@ukininkopatarejas.lt arba paprastu paštu: Gedimino 27, 44319 Kaunas.

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.