Apie vienišą senolį ir amerikietišką požiūrį

Latvijos pasienyje, keliolika kilometrų nuo Nemunėlio Radviliškio nutolusiame Šleideriškių kaimo vienkiemyje gyvena devyniasdešimtmetis Adolfas Raugalas. Vyras pajuokaudamas sako, kad „turi kaimynų ir jie labai ramūs“, mat netoliese jo yra kapinaitės.

„Jau kurį laiką esu našlys. Žmona šulinyje nuskendo. Vaikų neturėjome. Iš artimųjų turiu tik seserį, ji gyvena Germaniškyje ir dukterėčią Pabiržėje. Sesuo pati sunkiai vaikšto, bet susiskambinam telefonu, o dukterėčia kartais aplanko, atveža ko reikia. Valgyt turiu, malkų turiu, nesiskundžiu“, – pasakojo lazdele per kiemą pasiramsčiuodamas senolis, kvietęs apžiūrėti jo tvartą.

„Kad nebūtų liūdna vienam, nusipirkau ožį ir ožkytę. Gal ant pavasario kergsiu. Vištų turiu, tai kaip man vienam kiaušinių – sočiai“, – šypsojosi A. Raugalas.

Kieme loja ir mažas kudlotas šunelis, pašnekovo kiemo sargas, visuomet pranešantis apie svečius jo kieme.

„Kol paeinu, tol čia ir gyvensiu. Kai nebepaeisiu, pats savęs nebeapsitarnausiu, tai nieko ir nebereikės“, – numojo ranka senjoras, pridūręs, kad visą gyvenimą dirbęs kolūkyje darbininku, pripratęs dirbti ir nieko neprašyti.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Biržietis.lt