Aplinkosauga gali būti ne tik pamote

– Dabar aplinkosauga žemės ūkiui yra lyg piktoji pamotė. Kaip rasti pusiausvyrą, kad nebūtų tokios priešpriešos? Kokias pagrindines aplinkosaugos problemas matote žemės ūkyje?

– Gal pamotė pikta būna ne visada be reikalo. Yra keletas su aplinkosauga susijusių pagrindinių problemų, kurias kelia žemės ūkis. Tai šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijos, perteklinis trąšų naudojimas, kuris teršia gruntinius vandenis ir dėl to mūsų vandenų būklė yra ne pati geriausia, išmetamas anglies dioksidas ir t. t. Mes esame prisiėmę tam tikrų įsipareigojimų dėl klimatui neutralios ekonomikos, tad trintis ir buvimas pamote nėra iki galo išvengiamas. Bet man atrodo, kad galime susitarti dėl tam tikrų bendrų tikslų, kurių siekiame, nes visi norime kokybiškesnio maisto, kvėpuoti grynu oru ir gerti švarų vandenį. O toliau dirbti reikia taip, kad ir žemės ūkis galėtų egzistuoti, ir aplinkosauga pasiektų savo tikslus.

– Minite perteklinį tręšimą, bet Lietuvoje yra gana plačiai paplitęs precizinis ūkininkavimas, kai tręšimas yra tiksliai apskaičiuotas. Girdėti ūkininkų skundų, kad aplinkosaugininkai tausojančiųjų technologijų efekto net neįvertina.

– Teisingai pasakėte dėl precizinio ūkininkavimo, nes ir žemės ūkio ministras akcentuoja, kad tai gali labai padėti ir duoti ekonominės naudos ūkininkams bei leisti mums labiau apsaugoti gamtą. Tik faktas, kad tokios technologijos yra nepigios, todėl galbūt reikėtų kalbėti apie kompensavimo mechanizmų sukūrimą ir paskatas, jog daugiau ūkininkų tai naudotų. Čia, manau, diskutuodami galime rasti tas priemones ir jų tikrai yra. Gal ne visi jas naudoja, bet reikėtų ir paskatinimo, ir švietimo, pavyzdžių parodymo, kaip mes kartu sprendžiame šią problemą. Žinoma, AM pagrindiniai tikslai – aplinkosauginiai, bet mūsų ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) yra geri santykiai ir toliau planuojame tai tęsti, kad girdėtume jų poziciją, suprastume jų srityje kylančias problemas ir pagrindinį iššūkį. Negalime būti užsidarę savo kabinetuose, turime realiai bendradarbiauti.

– Ką manote apie pelkių atkūrimą ir pelkininkystės vystymą Lietuvoje? Pelkių turime nemažai, ar verta į jas investuoti milijonus, juolab kad jos į aplinką išskiria metaną?

– Čia vieno tinkamo atsakymo nėra. Pelkių yra įvairių – kai kur jos yra išsausėjusios, kai kur jas bandoma atkurti. Manau, kad investuoti reikėtų ne valstybės biudžeto pinigus, bet ieškoti bendrų projektų su ūkininkais ir verslu, kad pelkes būtų galima atkurti. Sakykime, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba yra parengusi nemažai projektų, kuriuos galėtų finansuoti verslas, turintis šalia kitų interesų. Tokiu būdu būtų pasiekti ir gamtosaugos tikslai, ir verslui būtų galima vykdyti ūkinę veiklą. Manau, kad pelkių atkūrimas yra vienas iš efektyvesnių būdų ŠESD emisijoms mažinti, taip pat ryškiai prisideda prie biologinės įvairovės problematikos sprendimo. Bet, žinoma, nereikia pamiršti, ką minėjo ir žemės ūkio ministras, kad kova su CO₂ bei tvarus ūkininkavimas gali padėti ir dirvožemio būklės gerinimui, ir kt. Pelkės kartais yra labai gražūs gamtos objektai bei rezervatai, jas reikia puoselėti, bet turime ieškoti balanso ir neužsiimti vien tik pelkėmis, kad būtume ne tik pelkių, bet platesnio profilio ministrai.

– Yra patvirtintas Europos Sąjungos (ES) Gamtos atkūrimo reglamentas. Lietuva, kaip ir kitos šalys, turės parengti savo Nacionalinį gamtos atkūrimo planą. Tas grįžimas į praeitį pareikalaus milžiniškų lėšų. Kieno sąskaita tai turi vykti?

– Nors Lietuva ir pritaria Gamtos atkūrimo reglamentui, bet buvo išreikštas susirūpinimas, kad dėl to bus sukurta ne tik finansinė, bet ir administracinė našta, susidarys ir labai didelė trintis su kitais sektoriais, kurie užsiima kita veikla. Kartais atrodo, kad Lietuva yra daug didesnė, negu yra iš tikrųjų, ir joje turi sutilpti labai daug įvairių veiklų. Šiuo atveju, jeigu mes vykdome ES politiką, tai ES finansavimas yra būtina sąlyga, kad galėtume įgyvendinti priemones ir pasiekti tikslus. Kartu kompensuoti praradimus dėl sutrikdytos ekonominės veiklos, jeigu tokia būtų. Žinoma, yra labai įdomių gamtos atkūrimo projektų, kai kurie jų sukurtų kitas vertes, pavyzdžiui, turizmo, rekreacijos. Tačiau visur reikia ieškoti balanso, galbūt nauja veikla būtų kompensuojami kiti praradimai. Bet tai reikia gerai įsivertinti.

– Gamintojai vis garsiau kalba, kad dūsta nuo perteklinės biurokratijos – ypač aplinkosauginės, o tikrintojų armija auga ir vis daugiau dėl visko kabinėjasi. Ar ką nors keisite?

– Viena vertus, piktinamasi, kad yra per daug administracinės naštos ir biurokratijos, kita vertus, kyla problemų dėl užtvertų paežerių, aplinkosaugos, taršos. Atrodo, kad tai yra visai neliečiama. Tad matau, kad šioje sistemoje yra nemažas disbalansas. Mes mažinsime biurokratiją ir didinsime aplinkosauginio reguliavimo skaidrumą. Manau, kad labai dažnai, kai susiduriame su vienokais ar kitokiais patikrinimais, pikta yra ne dėl to, kad jie vyksta, bet dėl to, jog jie vyksta be aiškaus supratimo, kodėl tai daroma. Yra ir kuriozinių atvejų bei tokių, kurie turi stiprių korupcinių prieskonių, kurių gijos veda ne tik į institucijas, bet ir į AM bei į ŽŪM. Sieksime, kad jų būtų kuo mažiau, dėmesį ir resursus nukreipsime ten, kur iš tikrųjų yra jau daug metų nesprendžiamos problemos.

– AM priklauso ir statybų sektoriaus priežiūra. Ūkininkai skundžiasi, kad pastatyti fermą – didžiulis iššūkis, visokių leidimų gavimas užtrunka metų metus. Ar tai normalu?

            VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. sausio 21 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.