Apšalusios šakelės piktina, bet žydėjimas atima žadą

Pavasarį atima žadą, vasarą sukuria ažūrą

Šį sausringuose Eurazijos ir Afrikos regionuose paplitusį augalą lietuviai pamėgo dėl itin gražaus žydėjimo. Smulkūs rausvi arba balti žiedeliai „susispietę“ į ilgus, kai kada ir 10 cm žirginius, lengvai siūbuojančius ant rausvų šakelių. Kai žydėjimas gausus ir eglūnas jau pakankamai augus, kitaip nei debesiu jo nepavadinsi. Tad nenuostabu, kad regint tokį vaizdą, sunku išlikti abejingu, nors ne visiems prie širdies jo išvaizda vasarą.

Sužaliuoti pavasarį šis augalas neskuba. Tik nubirus žiedams, ant svyrančių šakelių pasirodo smulkūs žvyniški lapeliai, primenantys kai kurių pušūnų spygliukus. Būtent tokie lapeliai sukuria lengvą, ažūrišką eglūno lają, puikiai tinkančią terasai papuošti ar užpildyti želdyno foną. Gražiai atrodo ir kaip soliteris vejoje.

Šviesiai žalias eglūnas dera tamsiai žalių ir sidabriškų spygliuočių fone. Suformuotas kaip medis atrodys žavingai rausvai žydinčių neaukštų lanksvų kompanijoje, o pasodintas su mėlynai visą vasarą žydinčiomis katžolėmis, tikrai nebus monotoniškai žalias.

Pakalbintas UAB medelyno „Vitaflora“ savininkas Eugenijus Popovas pastebi, kad Lietuvoje daugiausia auginami šakotasis eglūnas (Tamarix ramosissima, sin. Tamarix pentandra), galintis atlaikyti iki –40 °C temperatūrą, ir smulkiažiedis T. Parviflora, ištveriantis iki –32 °C, kiek rečiau auginami, bet taip pat populiarūs eglūnai T. tetrandra, jie pakantūs –29 °C temperatūrai. „Esti ir baltažiedžių atmainų bei veislių, pasižyminčių itin ryškiais žiedais“, – teigia sodininkas.

Gyvybingumo nestokoja

Eglūnas sodyboje patogus tuo, kad galima formuoti ir kaip krūmą, ir kaip medį, nelygu, kokio tikslo sieksite. Gali užaugti 2–4 m aukščio. Beje, specialistai pastebi, kad augalas gana greitai ataugina šakas, tad jį genėti ir formuoti galima drąsiai. Kai kurie augintojai šį augalą vadina gremėzdu, bet pasidarbavus sekatoriumi, nesunku jį suvaldyti.

„Jei norite, kad jis būtų tam tikros formos, kasmet pavasario pabaigoje, po žydėjimo, apgenėkite. Pakenčia net itin smarkų genėjimą ir gali atželti „iš lazdos“, – žiniomis dalijasi E. Popovas.

Iš tiesų augalas gana gajus, socialiniuose forumuose galima rasti pasakojimų, kaip rudenį į vandenį pamerkta eglūno šakelė išleido šaknis ir, per žiemą palaikyta šiltnamyje, o pavasarį pasodinta lauke, nesunkiai prigijo ir jau kitais metais jaunas augalas sužydėjo.

Kaip ir kitus augalus eglūnus galima genėti. Medelyno savininkas akcentuoja, kad skirtingu metu atlikus genėjimą, pasiekiama kitokio rezultato: „Skatinamasis jaunų augalų genėjimas atliekamas kovą, dar iki jaunų ūglių augimo. Ribojamasis brandžių augalų genėjimas ir nereikalingų šakų pašalinimas atliekamas vasarą. Ko gero, universaliausia genėjimo formulė – kasmet pavasarį patrumpinti apie 80 proc. kiekvienos šakos ilgio.”

Atsparus šalčiui

Nors eglūnai pristatomi kaip šalčiui atsparūs, tinkantys 4 šalčio atsparumo zonai ir atlaikantys 32 °C šaltį, sodybų savininkai juos kartais pakeiksnoja, mat po žiemos neretai apšąla šakelės ar nušąla viršutinė augalo dalis. Net Dzūkijoje ir Klaipėdos krašte auginamiems eglūnams pavasarį tenka karpyti nušalusias šakeles, o rytinėje ir šiaurinėje šalies dalyje esančiose sodybose žiemos šalčiai, net jei nesiekia –30 °C, augalams kartais pakenkia taip, kad belieka nupjauti ir storas šakas.

Nors eglūnai šakeles gali atauginti net nuo pat žemės, galima suprasti ir augintojų nusivylimą, tad E. Popovas pirmiausia pataria kieme paieškoti saulėtos vietos, jaukesnės užuovėjos. Lietuvos klimato sąlygomis auginami tik pralaidžioje dirvoje, o sunkiose, kur kaupiasi daug drėgmės, šaltą žiemą gali žūti.

Dirvai ne itin reiklus

Ne visada turime galimybę augalus sodinti į turtingą dirvą. Tenka gerokai pavargti, kol paruošiame tinkamą vietą, bet eglūnai tikri chameleonai. „Jie toleruoja įvairiausias dirvas, nuo smėlio iki molio. Pakenčia sausras (ir sausus žiemos vėjus), kai auginamas druskingose pajūrio arba kalkėtose derlingesnėse dirvose. Ir priešingai, auginamas rūgščiuose smėliuose, mėgsta drėgnesnę dirvą, – apie neįprastas savybes pasakoja medelyno savininkas. – Druska dirvoje padeda augalui išsaugoti drėgmės atsargas, todėl natūraliai gamtoje eglūnai paplitę jūrų pakrantėse.“

E. Popovas teigia, kad dirvos nebūtina gerinti, nebent palengvinti ir pakalkinti ar „pasūdyti“. Jei priesmėlis, smėlis ar lengvas priemolis, niekaip ruošti nereikia. „Jei molis, reiktų iškasti didesnę ir gilesnę duobę, išvežti sunkų dirvožemį ir atvežti lengvesnio. Jei molis itin sunkus, duobės dugne galima išgręžti su žemės grąžtu skylę ir užpildyti ją žvyru ar smėliu“, – kaip prireikus tinkamai paruošti vietą eglūnui sodinti komentuoja pašnekovas. Pamulčiuoti verta, pasak jo, jei augalas auginamas įprastinėmis sąlygomis.

123rf nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.