Ar atliekate vaistažolių reviziją?!

Jei norime vaistinėlės iš vaistažolių, kas joje turėtų būti?

Žolelių vaistinėle turėtų pasirūpinti kiekvienas: vasarą, rudenį prisirinkti ir prireikus vartoti. Pirmiausia – liepų žiedų ir lapų. Ne tik pakilus temperatūrai ar sugriebus peršalimui. Liepžiedžiai ir lapai taip pat gerina virškinimą, padeda nusilpusioms kepenims, menopauzės metu.

Būtų gerai turėti vaistažolių kosėjant. Vienos tinkamiausių – juoduogių šeiva­medžių žiedai, žinoma, ir čiobreliai, rau­donėliai, tūbės, debesylų šaknys. Peršalus, skundžiantis sutrikusia kraujotaka, sąnarių skausmais, gelbsti pelkinių vingiorykščių žolė. Jos galima rasti nešienaujamose pievose, upių senvagėse, šlapynėse. Įvairiems uždegimams gydyti naudingi medetkų žiedai. Apsinuodijus, kankinant pilvo spazmams, virškinimo sutrikimams būtina turėti paprastųjų ar karčiųjų kiečių (pelynų). Sustreikavus nervams, širdelei, kenčiant nuo nemigos, patiriant stresą, būtina turėti gudobelių, sukatžolių. Pros­tatai, inkstams stiprinti prisirinkite lazdynų lapų, rykštenių.

Kiekvienas žino savo negalavimus, tad reikėtų turėtų žolelių, skirtų jiems lengvinti, nerinkite vaistažolių, kurių greičiausiai neprireiks.

Ar žolelės iš tikrųjų galėtų pakeisti cheminius preparatus?

Organizmui prireikus skubios pagalbos, vaistažolės nepagelbės. Jos dažniausiai veikia lėtai, todėl tinka sergant lėtinėms ligoms. Nebent pelynas – pilvo negerumus gali palengvinti ir puodelis arbatos ar žiupsnelis jo miltelių. Vaistažoles reikėtų įterpti gydantis cheminiais preparatais. Tačiau visada reikia pasitarti su gydytoju.

Kas kiek laiko reikėtų peržiūrėti vais­tažoles? Ar jos turi galiojimo laiką? Kaip atskirti, ar dar tinkamos vartoti?

Džiovintas žoleles peržiūrėkite kiekvieną sezoną. Pauostykite, patikrinkite, ar lūžta, įvertinkite jų spalvą. Jei neliko kvapo, linksta ir yra drėgnos, išblukusios, išmeskite. Jei įgavusios pelėsio kvapo, tada tampa net pavojingos. Daugumą vaistažolių galima laikyti iki dvejų metų. Kvapiosios žolelės gležnais lapais ir turinčios daug eterinių aliejų (čiobreliai, mėtos, vaistinės ramunės) išsivadėja ir per pusmetį. Šaknys, džiovintos uogos laikomos trejus metus, o jei sąlygos geros – ilgiau.

Ar ilgai laikytas žoleles būtina išmesti? Gal galima panaudoti dar, pavyzdžiui, voniai ir pan.?

Jei žolelės supelijusios, yra kirminų, vabaliukų, būtina išmesti. Senesnės pui­kiai tinka vonioms: pasidarykite devynių žolių vonią, dėkite turimų žolelių. Gelbės nuo odos problemų, taip pat nuramins nervus. Pagulėjus dešimt kartų vonioje su žolelėmis, galima išgydyti dermatitą, dilgė­linę, niežulį, grybelį, hemorojų. Vonioms labiausiai tinka lakišiai, medetkos, dilgėlės, vingiorykštės, dirvuolės, tūbės, liepų, beržų, uosių, ąžuolų lapai, pušų, eglių spygliai, nebent esate kuriai alergiškas.

Kitas puikus senų vaistažolių panaudo­jimo būdas – pavasariop netinkamas nešti į šiltnamį ir ten sudeginti, kad būtų kuo daugiau dūmų (ne ugnies, kad nesude­gintumėte šiltnamio). Dūmai dezinfekuos visus pelėsius ir apvalys šiltnamį. Tam tinkamiausi pelynai, bitkrėslės, mėtos, pušų spygliai.

Stipriu bitkrėslių nuoviru galite išpurkšti sodo medelius, kambario augalus: mažiau puls kirmėlės, nekirmys slyvos, obuoliai. Bitkrėslių nuoviru galima plauti grindis, išpurkšti gyvūnėlių kailį – jie išsilaižys ir neturės kirmėlių.

Kaip ir kur geriausia laikyti sudžiovin­tas žoleles: drobiniame ar popieriniame maišelyje, o gal stikliniame inde?

Geriausia laikyti stikliniuose induose, bet su sąlyga, kad jie stovės tamsioje spintelėje ar kitoje vietoje, kurią mažai pasiekia švie­sa. Drobiniame ar popieriniame maišelyje žolelės pritraukia drėgmės, kambario, virtuvės kvapų. Jei neturite stiklinių indų, galite dėti į drobinį ar popierinį maišelį, o šį užsandarinti plastiko maišelyje. Taip neprisikviesite kandžių.

Kokios dažniausios žolelių laikymo klaidos?

Jei žolelės buvo surinktos lietingu, rasotu metu, vadinamąją kirminų dieną, jokios laikymo sąlygos nebus geros. Taip pat jei prisirinkote vaistažolių su ilgesniais stiebais (dirvuolių, vingiorykščių, tūbių, rykštenių, raudonėlių), prieš džiovinimą jų nesusmulkinkite, nesukapokite, nes žolelės praras kvapą, galią, vaistines medžiagas.

Derėtų rinkti trečdalį augalo. Smulkinti vaistažoles geriausia prieš pat vartojimą. Taip pat ir su augalų milteliais: jei norite daugiau aromato ir savybių, malkite tik prieš vartodami (pelynų, bitkrėslių, ci­beržolių, pipirų ar kitus miltelius). Žoleles galima parišti kuokšteliais kur nors virtuvėje ir prireikus nusilaužti, bet tokios šluotelės bus veiksmingos gana trumpai, apdulkės ar praras aromatą.

Ar yra vaistažolių, kurių šalia viena kitos geriau nelaikyti?

Skirtingų žolelių nereikėtų laikyti kartu, juk kiekviena turi savo kvapą, juolab jei laikote orui pralaidžiuose maišeliuose. Pavyzdžiui, pelynas gali apkartinti kitas vaistažoles.

Kokia temperatūra tinkama?

Džioviname 35–38 °C temperatūroje, šaknis galima ir aukštesnėje, o laikymo temperatūra ne tokia svarbi, esmė, kad nebūtų drėgmės, būtų sausa ir tamsu.

Ar darote savo vaistažolių reviziją? Jei taip, kas kiek laiko?

Specialios revizijos man, kaip žolininkei, nereikia atlikti – jas peržiūriu, iškilnoju, išuostau kaskart fasuodama į pakelius. Prieš naują vaistažolių sezoną, balandį, se­nąsias perkeliu kitur, panaudoju vonioms, nuovirams grindims plauti, šiltnamiui dezinfekuoti ar galiausiai – į kompostą.

Jūs laikote tikriausiai gana daug žolelių. Ar turite sisteminimo tvarką? Tarkime, pagal rūšis, skynimo metus ir pan.?

Pagal skynimo metus nerūšiuoju – tie­siog atpažįstu, kada jos rinktos. Geriausia skirtingas žoleles sudėti į skirtingas talpas, užrašyti pavadinimą, rinkimo datą. Rūšiuoti galima labai įvairiai: pagal spalvas, gydo­mas ligas, sezonus (pavasarinės, vasarinės, rudeninės), pagal kvapnumą ar vartojimo dažnumą. Tai tikras malonumas!

„Rasų“ korespondentė Aurelija UŠACKĖ

Lino Bružo nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.