Ar bandėte užsiauginti anyžiaus?

Vertingi ir kvapnūs vaisiai

Anyžiai – vieni iš seniausių aromatinių, prieskoninių, vaistinių augalų. Paprastasis anyžius (Anisum vulgare), sinonimiškai dar vadinamas anyžine ožiažole (Pimpinella anisum). Tai salierinių (Apiaceae) šeimos vienmetis, žolinis augalas su plunksniškais lapais. Žydi birželį–liepą baltais ar šiek tiek rausvais žiedeliais, sutelktais skėčių formos žiedynuose.

Anyžinės ožiažolės vaisiuose gausu (iki 6 proc.) eterinio aliejaus ir apie 10–20 proc. riebalinio aliejaus. Sudėtyje dar yra sacharidų, baltymų, gleivių, krakmolo, mineralinių druskų ir kitų medžiagų.

Pasak J. Balvočiūtės, iš anyžinių ožiažolių vaisių gaunamas anyžius, eterinis anyžinio aromato aliejus, plačiai vartojamas konditerijoje, kulinarijoje ir farmacijoje, aromaterapijoje, medicinoje. Pagrindinis eterinio aliejaus komponentas – anetolis (apie 80–90 proc.) nulemia šį išskirtinį, anyžinį aromatą.

Lietuvoje anyžinės ožiažolės auginamos vaistažolių ir prieskoninių augalų darželiuose, jų puošnūs žiedynai pagyvina natūralistinius gėlynus.

Kaip užsiauginti patiems?

Ožiažolės gentyje žinoma apie 150 rūšių. Manoma, kad jos tėvynė – Artimieji Rytai, bet dėl aromatingų vaisių dabar ji auginama daugelyje šalių: Indijoje, Meksikoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Egipte, Turkijoje, Japonijoje, Amerikoje. Galima užsiauginti ir Lietuvoje.

Žolininkė primena, kad mūsų pievose savaime auga balta ir rožine spalva žydinčios vaistažolės – mažoji (P. saxifraga) ir didžioji (P. major) ožiažolės, tačiau jos neturi anyžinei ožiažolei būdingo kvapo.

„Anyžinės ožiažolės mėgsta saulėtą ir atvirą vietą. Gerai auga maisto medžiagų gausioje, purioje, nerūgščioje priesmėlio ar lengvo priemolio dirvoje. Jei dirvožemis mažau derlingas, prieš sėją patręškite 30 g/kv. m kalio ir 20 g fosforo/kv. m trąšomis ir jas įterpkite į dirvą, – pataria augintoja. – Sėklas sėkite balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje eilėmis, palikdami 50–60 cm tarpus tarp eilių. Jei sudygtų per tankiai, praretinkite. Sėklos daigios išlieka apie 2 metus, kaip ir daugelio kitų, aromatinius aliejus kaupiančių, augalų.“

Vaistinių augalų sodelyje galite sodinti ir šiltnamyje išaugintus anyžinės ožiažolės daigus, 25x25 cm atstumu, tuomet anksčiau subrandins vaisius. „Tinkamiausi priešsėliai – ankštinės, kaupiamosios daržovės. Augimo metu ravėkite piktžoles, per sausras laistykite“, – paaiškina vaistininkė.

Šie aromatiniai augalai pražysta liepos viduryje ir žydi apie 14–20 dienų. Pasodinus augalus daigais, vaisiai subręsta rugpjūtį, o pasėjus sėklomis – rugsėjo antroje pusėje, priklausomai nuo mereologinių sąlygų.

Aromatinguosius augalus auginanti pašnekovė pastebėjo, kad lietingą ir vėsų rudenį sėklos nespėja subręsti. Dėl netvirto stiebo, liūtys gali augalus priplakti prie žemės. Todėl norint sulaukti vaisių derliaus, sodinkite išaugintus daigus arba anksčiau sėkite sėklas ir po sėjos lysvę uždenkite daržo plėvele.

„Kai jų stiebeliai pagelsta ir vaisiai pradeda ruduoti, augalus nupjaukite ir paskleiskite ant medžiagos gerai vėdinamoje patalpoje, kad sėklos išdžiūtų ir baigtų bręsti, – pataria J. Balvočiūtė. – Vėliau subrendusius vaisių skėčius patrinkite tarp rankų ir sėklos lengvai išbyrės. Paskui jas išvalykite nuo priemaišų. Sausoje taroje, vėsioje vietoje sandariai laikomi vaisiai nepraranda vaistinių savybių apie trejus metus.

Panaudojimas

Prieskoniams ir maistui. Žolininkė pataria prieskoniams ir vaistinėms arbatoms vartoti anyžinės ožiažolės vaisius, o maistui – apatinius jaunus lapus ir tik pradėjusius žydėti žiedynus, kuriais galite pagardinti salotas, sriubas, sūdant bei marinuojant įvairių rūšių daržoves (kartu su kitais prieskoniais).

Kvapniais vaisiais paskaninkite kalėdinius paplotėlius, sausainius, pyragaičius, įvairius desertus, taip pat naminę duoną, gėrimus. Mažais kiekiais anyžinės ožiažolės dėkite į prieskonių mišinius dešrelėms, troškiniams, įberkite į žuvies patiekalus. Jei norite išgauti stipresnį aromatą, sėklas sumalkite arba sutrinkite.

Anyžiniai paplotėliai. Suplakite 3 kiaušinius su 250 g cukraus. Įberkite 250 g miltų, truputį druskos ir pagal skonį anyžinės ožiažolės vaisių miltelių. Iš paruoštos tešlos formuokite mažus pyragėlius ant konditeriniu popieriumi išklotos ar riebalais išteptos kepimo skardos. Kepkite orkaitėje 150–160 ºC temperatūroje, apie 20–30 min.

Liaudies medicinoje. Vaistininkės teigimu, anyžinė ožiažolė tinka kosuliui gydyti, uždegimams slopinti, skrepliams pasišalinti, norint atsipalaiduoti. Išgėrus anyžinių ožiažolių arbatos, skalaujant burną ar pakramčius sėklų, anyžių aliejuje esantis lakusis junginys anetolis išsiskiria per kvėpavimo takų gleivinę, dirgindamas bronchų plaukelius ir skatina bronchų skysčių sekreciją, nes skystina gleives ir slopina dirginimą.

Vaisiai skatina tulžies išsiskyrimą ir virškinimą, mažina vidurių putimą. Sunkiai virškinami riebūs patiekalai tampa lengviau įsisavinami. Todėl Rytų šalyse yra paprotys pavalgius pakramtyti anyžinės ožiažolės sėklų. Maitinančioms motinoms anyžinė ožiažolė skatina pieno išsiskytimą. Plikant arbatą, žolininkė pataria penktadalį arbatinio šaukštelio maltų anyžinės ožiažolės sėklų užpilti stikline beveik verdančio vandens ir uždengus truputį palaikyti. Arbatą gerti karštą.

ATSARGIAI. Nevartoti esant alergijai anyžiams ir kitiems skėtinių šeimos augalams.

Atbaidančios savybės. Dėl vertingų aromatinių savybių šių augalų nepuola kenkėjai ir ligos, o žalia lapija ir sėklos atbaido muses, uodus. Tinka naikinti parazitus – blakes, utėles, blusas.

Pritraukiančios savybės. Žydintys augalai privilioja bites. Tinka žuvų masalams ruošti, pavyzdžiui, įminkant į tešlą arba įpilant užpilo vietoje vandens.

Tikrieji žvaigždanyžiai

J. Balvočiūtė sako, kad anyžių aromatu pasižymi ir tikrasis žvaigždanyžis (Illicium vertum) – 1–1,5 m aukščio visžalis medelis ar krūmas, nors jis visiškai negiminingas anyžinei ožiažolei. Dėl anetolio chemine sudėtimi artimi anyžinės ožiažolės ir pankolių aliejui. Jų vaisiuose eterinio aliejaus kelis kartus daugiau nei minėtuose augaluose.

Skonis saldžiai kartus, kvepia anyžiais, tik kvapas daug intensyvesnis, subtilesnis.

Vaisiai nuo medžio nurenkami dar kiek nesunokę, nes pernokę atsidaro ir išbarsto sėklas. Jie yra aštuonkampės žvaigždės formos. Kiekvienas žvaigždės spindulys yra kapsulė, kurioje įsitisiusi žvilganti pailga ruda sėkla, mažiau aromatinga nei pats vaisius.

Tikrieji žvaigždanykščiai plačiai auginami Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Vietname, Kambodžoje, Filipinuose ir Antilų salose.

Lietuvoje galima auginti kaip kambarinius augalus vazonuose, o vasarą lauke parinkti šiltesnę užuovėją. Žiemai reikia paieškoti šviesios ir vėsios patalpos.

„Rasų“ korespondentė Rūta ANTANAITIENĖ

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.