Ar dar liko Lietuvos vietinių ožkų

Remiantis Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) 2015 m. duomenimis, šiuo metu pasaulyje yra 576 ožkų veislės, priskiriamos vietinių veislių grupei, 86 veislės – tarpregioninėms, o 19 – išnykusioms veislėms. Iš jų Europos ir Kaukazo regione 218 veislių priklauso vietinėms veislėms, 14 – tarpregioninėms, 16 – išnykusioms veislėms. Ožkų veislės skiriasi pagal produkcijos rūšį ir kokybę, gyvulio svorį, išvaizdą ir sudėjimą. Pagal pagrindinę produkciją yra 4 ožkininkystės kryptys: pieno, mėsos, vilnos ir pūkų. Pagal priimtą FAO veislių klasifikavimą veislės yra skirstomos į egzotines (įvežtines) ir adaptuotas vietos sąlygoms (vietines). Ožkų veisimo programos skiriamos į dvi pagrindines grupes. Pirmoji grupė apima veisimo programas, kuriose leidžiamas tik grynasis veisimas. Antroji, kombinuota grupė – tokia, kurioje naudojamas tiek grynasis, tiek kryžminimo būdai.

Augintos nuo neatmenamų laikų

Lietuva – senų tradicijų gyvulininkystės kraštas. Iki XIX a. pabaigos laikyti beveik vien tik savų veislių gyvūnai. Pagrindiniai verslai jau nuo neolito laikų buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Gyvulininkystės vystymosi pradžia laikomas periodas, kai žmogus ėmė auginti gyvulius maistui, o vėliau – ir darbui. Vieni pirmųjų prijaukintų gyvūnų buvo ožkos, kurios Lietuvos teritorijoje auginamos nuo neatmenamų laikų. Lietuvoje nuo seno buvo auginamos pieninės Lietuvos vietinės ožkos. Manoma, kad Lietuvos vietinių pieninių ožkų protėviu galėjo būti ir Sibiro kalnų ožys, o vėliau – Rusijos pieninės ožkos, paplitusios iš Sankt Peterburgo, Maskvos, Ivanovo, Jaroslavlio ir kitų sričių. Jų buvo auginama visoje Lietuvoje, bet per pastaruosius 29 metus šios ožkos intensyviai gerintos sukergiant jas su importiniais ožiais. Lietuvoje vykdant ūkinių gyvūnų populiacijų stebėseną ir atliekant duomenų analizę buvo pastebėta, kad šiandien vietinių ožkų veisimas orientuotas į pieningumo didinimą ir vietinių ožkų gerinimą. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, į registrą 2018 metų pradžioje buvo įtraukta 14 319 ožkų, tarp jų kaip vietinės ožkos nurodoma 10 207. Lietuvoje iki šiol nėra veislininkystės institucijos, atsakingos už nepagerintų Lietuvos vietinių ožkų veislinio darbo vykdymą, nevedama šių ožkų kilmės knyga.

Išliko tik pavienių individų

Norint išsiaiškinti vietinių ožkų populiacijos būklę, LSMU Gyvulininkystės instituto Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras nuo 2007 m. pradėjo organizuoti ekspedicijas į atokesnius Lietuvos kaimus ir vienkiemius. Vietinių ožkų populiacijos identifikavimas, įvertinimas ir charakterizavimas vyksta pagal Žemės ūkio ministerijos 1996 m. patvirtintą, o 2008 m. atnaujintą Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo programą ir atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Globalinę žemės ūkio gyvūnų įvairovės strategiją ir veiksmų planą. Vietinės ožkos identifikuojamos pagal fenotipą, atsižvelgiant į ankstesnius jų aprašymus. Literatūros šaltiniuose teigiama, kad vietinės ožkos sverdavo 35–45 kg, jų kūnas būdavo apaugęs ilgais šiurkščiais plaukais, dažnos turėdavo barzdą ir „auskarus“ po kaklu, didesnius ar mažesnius ragus. Ožkų būdavo juodų, baltų, pilkų, rusvų ir margų. Atliekant augintojų apklausą informacija apie tai, jog dauguma augintojų laiko mišrūnes ir toliau jas gerina importinių veislių reproduktoriais, buvo patvirtinta. Organizuojant 2017 m. ekspedicijas, informaciją apie auginamas ožkas rinko kontrolės asistentai, veislininkystės inspektoriai, 2018 m. atlikta ožkų augintojų apklausa. Ekspedicijų metu aplankius 10 skirtingų rajonų, nustatyta, kad, nepaisant intensyvaus mišrinimo, dar yra išlikę pavienių ožkų su būdingais požymiais. Tipiškiausių, neregistruotos kilmės, bet mažiausiai gerintų ožkų laiko pavieniai augintojai. Apklausiant juos buvo nustatyta, kad gyvuliai yra artimos kilmės, laikoma po 2–5 ožkas gretimose sodybose, jos kergiamos tuo pačiu reproduktoriumi.

Formuojamas selekcinis branduolys

Atsižvelgiant į kuo mažesnį mišrinimo laipsnį su žinomų produktyvių veislių reproduktoriais, buvo atrenkami ir matuojami tik tipingos pagal savo fenotipą ožiai ir ožkos. 2017 metais ekspedicijų metu iš viso buvo aplankyta 10 ožkų laikytojų keturiuose rajonuose, rasta ir išmatuota tik 13 tipinių ožkų ir 2 ožiai, 2018 metais – 29 ožkų laikytojai šešiuose rajonuose, išmatuota ir išmatuota 12 tipinių ožkų ir 4 ožiai. Dažniausia tipiškiausios ožkos buvo neženklintos ir laikomos atokiuose, mažai urbanizuotose vietovėse pavienių senyvo amžiaus augintojų. Fenotipinis vietinių ožkų charakterizavimas buvo atliktas atsižvelgiant į FAO rekomendacijas, vertinant ožkų raguotumą, barzduotumą, „auskarus“ po kaklu. Įvertinus ožkų išvaizdą ir apklausus augintojus, galima daryti prielaidą, kad dėl tokio intensyvaus kryžminimo pavienės vietinės ožkos išliko tik dėl įspūdingų ožių ragų (58 cm), o ožkytės – dėl gyventojų prieraišumo ir konservatyvumo. Ekspedicijų metu taip pat buvo renkama genetinė medžiaga, nustatytas ir regioninis vietinių ožkų pasiskirstymas pagal tipą. Pavyzdžiui, aplankius augintojus Ignalinos rajone, pastebėta, kad ten yra laikomos dažniausiai baltos spalvos, su karoliukais, gana ilgo plauko ir su ragais, tačiau šiek tiek aukštesnės, nei literatūroje aprašomos Lietuvos vietinės ožkos. Taip pat skyrėsi ir ožkų augintojų suvokimas apie senovinių vietinių ožkų išvaizdą ir savybes. Dauguma aplankytų augintojų stipriai pagerintų ožkų mišrūnes pristato kaip Lietuvos vietines ožkas. Tačiau džiaugiamės visais sutiktais žmonėmis, kurie negailėdami savo laiko pasidalijo turimomis žiniomis ir supažindino su savo augintiniais. Vykdytų ekspedicijų rezultatas – LSMU Gyvulininkystės institute pradėta formuoti vietinių ožkų banda. Šiuo metu naujai formuojamame selekciniame branduolyje jau yra du suaugę skirtingos kilmės ožiai bei du jaunikliai, ir formuojamos skirtingos ožkų šeimos.

Kadangi pagrindinis šio darbo tikslas yra atkurti vietinių ožkų populiaciją, mums reikalinga Jūsų pagalba. Galbūt žinote, kur galima rasti tokių ožkų? Gal augina močiutė, senelis? Susisiekite su mumis, lauksime bet kokios naudingos informacijos.

LSMU Gyvulininkystės institutas, Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras.

Kontaktai: e. p. sarune.marasinskiene@lsmuni.lt, tel.: 8 640 37 118.

Šarūnė MARAŠINSKIENĖ,

Rūta ŠVEISTIENĖ,

Alma RAČKAUSKAITĖ

LSMU Gyvulininkystės instituto

Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro mokslo darbuotojos