Ar išnyks tradicinė švediška pūdyta silkė?

Kaip informuoja „Euractiv“, trečiasis rugpjūčio ketvirtadienis Švedijoje turi ypatingą reikšmę. Jis vadinamas surströmmingspremiär ir tradiciškai žymi laiką, kai pavasarį sugauta ir kelis mėnesius fermentuota šalies legendinė žuvis yra paruošta valgyti. Pagal iš kartos į kartą perduodamą receptą surströmming įgauna toli gražu ne visiems priimtiną kvapą, galima sakyti, šiek tiek panašų į supuvusius kiaušinius.

Tai, kas prasidėjo kaip kuklus valstietiškas maistas XVI amžiuje, tapo internetine sensacija. Socialiniuose tinkluose gausu vaizdo įrašų, kuriuose paaugliai atidaro konservus uždarose erdvėse, ko daryti griežtai nerekomenduojama, o rezultatai dažnai sukelia pykinimą. Kai kurios įmonės netgi sukūrė „iššūkių rinkinius“, skirtus virusiniams vaizdo įrašams – Švedijoje surströmming tampa naujausia hipsterių mada.

Žuvų vis mažiau

Tačiau už tokių juokelių slypi augantis susirūpinimas dėl Baltijos jūros būklės. Žuvų ištekliai – nuo ​​silkių iki menkių – pastaraisiais metais smarkiai sumažėjo.

Tai – ilgalaikės tendencijos. Aplinkosaugos fondo „Baltijos vandenys“ duomenimis, 2020-ųjų pradžioje silkių ištekliai kai kuriose jūros vietovėse buvo maždaug 50–80 proc. mažesni nei 1990-aisiais.

Pavyzdžiui, Centrinėje Baltijos jūros dalyje silkių ištekliai, palyginti su XX a. 8-uoju dešimtmečiu, sumažėjo daugiau nei 80 proc. Per pastaruosius ketverius metus ištekliai sumažėjo 40 proc. ir dabar yra pasiekę kritinį lygį.

Botnijos įlankoje silkių ištekliai nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios sumažėjo daugiau nei 50 proc.

Vakarinėje Baltijos jūros dalyje silkių ištekliai nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžios sumažėjo daugiau nei 80 proc.

Skirtingi interesai

Baltijos jūra užsitarnavo vienos labiausiai užterštų jūrų pasaulyje reputaciją. Nuotekos iš ūkių ir miestų skatina dumblių žydėjimą, kuris blokuoja saulės šviesą ir, skaidydamasis, mažina deguonį šalia jūros dugno.

Jūros seklumas ir pusiau uždarumas – ji panaši į didžiulį sūroką ežerą – daro ją ypač pažeidžiamą. Ji priklauso nuo retkarčiais įtekančio deguonimi prisotinto vandens iš Šiaurės jūros, o viso vandens atsinaujinimas gali užtrukti apie 40 metų.

Be aplinkosaugos problemų, dėl silkių išteklių mažėjimo taip pat kalta pramoninė žvejyba.

Siekiant išvengti panašaus nuosmukio, koks įvyko Baltijos jūros menkių žvejybos atveju, kai 2019 m. buvo faktiškai sustabdyta žvejyba, dėl mokslininkų perspėjimų buvo nustatyti tiksliniai žvejybos apribojimai ir sumažintos silkių kvotos.

Panašu, kad pastarieji apribojimai padeda rūšiai atsigauti. Tačiau Stokholmo universiteto mokslininkai įspėja, kad ES vyriausybės gali būti linkusios per greitai didinti kvotas šį rudenį vyksiančiose derybose Briuselyje.

Tuo tarpu žuvų pašarų gamybos įmonės, kurios sunaudoja didžiąją dalį žvejybos kvotų regione, jau reikalauja didesnio sugaunamo kiekio kitais metais. Jos atmeta teiginius, kad vien tolesni žvejybos apribojimai atkurs išteklius, o nurodo prastą vandens būklę.

Tralavimo žala

Silkių vieta Švedijos kultūroje sukėlė susirūpinimą dėl pramoninių tralerių, sugaunančių didžiulius kiekius žuvies, skirtos ne žmonėms vartoti, o akvakultūros pašarams.

Apie 70 proc. Švedijos sugaunamų silkių galiausiai virsta žuvų miltais, teigiama 2026 m. „Baltijos vandenų“ ataskaitoje. Didžioji jų dalis perdirbama Danijoje, o vėliau eksportuojama į Norvegiją – akvakultūros centrą, kuris tiekia lašišas į rinkas visoje ES.

Praėjusiais metais švedų vyriausybė laikinai uždraudė tralavimą, kuriuo žuvys gaudomos didžiuliais tinklais, 12 jūrmylių atstumu nuo dalies Švedijos Baltijos jūros pakrantės. Bandomasis laikotarpis apima pelagines žuvų rūšis, tokias kaip silkė, ir turėtų trukti iki kito pavasario, o jo poveikis vis dar vertinamas.

Tuo tarpu Švedijos žemės ūkio ir žuvininkystės ministras Peteris Kullgrenas pripažino, kad per mažai Baltijos jūros žuvies patenka į žmonių lėkštes. Jis taip pat perspėjo, kad dalis problemos yra ir silpnėjanti vietinių rūšių, tokių kaip silkės ir šprotai, paklausa.

Parengė Ričardas Čekutis