Ar kaimas turės žemės ūkio ministrą?

Visada žavėjausi žydų tauta. Man jie yra pavyzdys, kaip reikia mylėti savo žemę, savo žmones, kaip labai sudėtingomis gamtinėmis sąlygomis darbuotis ir sulaukti neįtikėtinai gražių savo triūso vaisių, kaip prisitaikyti prie gamtos ir ją tausoti. Tai – vertinga patirtis, stebinanti pasaulį. Žaviuosi jų humoru, pamokymais, patarimais, išmintimi ir sugebėjimu pasišaipyti iš savęs.

Ne gyvenimas, o marmeladas...

Štai tokia istorija. Izė klausia Leibos: „Na, Leiba, būk geras ir pasakyk, kaip tu gyveni.“ Tas, kiek pasimuistęs, atsako: „Geriau tu, Ize, manęs neklausk, ogi šūdas – ne gyvenimas.“ Po metų Izė ir Leiba vėl susitinka. Klausimas vėl tas pats. Leiba ir šįkart atsako tiesiai, be užuolankų: „Prisimeni, Ize, ką tada tau atsakiau? Pasirodo, žiauriai klydau, taip manydamas, nes prieš metus gyvenimas buvo ne šūdas, o marmeladas, palyginti su dabartiniu.“

Kai konservatorių partija laimėjo paskutinius Seimo rinkimus, dauguma kaimo žmonių tikėjosi, kad žemės ūkio ministru bus paskirtas jau kartą šias pareigas ėjęs Seimo narys Kazys Starkevičius. Jis yra kaimo žmogus, ūkininkas, todėl puikiai supranta žemdirbius, žino kaimo problemas, tad per savo kadenciją sugebėtų išvengti didesnių nesusipratimų ir nesąmonių. Ypatingas jo bruožas – konfliktų vengimas, gebėjimas susitarti, ieškoti sprendimų ir juos rasti. Deja, kaimo žmonių viltims nebuvo lemta išsipildyti.

Per trumpą laiką sodžiuje sukurta milžiniška priešprieša, įtampa tarp pačių kaimo žmonių, tarp miesto ir kaimo. Deja, pabaigos nematyti. Lietuvos kaimas nuolat reformuojamas, reformos kartais juokingos, kartais – žiaurios, tvyro pastovi nežinia, kaip bus toliau, kokių dar absurdų prigalvos valdininkai, mat kai kurios anksčiau vykdytos reformos Lietuvai atnešė klaikių nuostolių, o svarbiausia – praradome daug brangaus laiko.

Grįžkime į maždaug prieš tris dešimtmečius buvusį laikotarpį. Tada irgi ta pati partija vykdė, kaip tada atrodė, labai protingą reformą, kurios rezultatus visoje Lietuvoje matome iki šiol. Gal kai kas sakys, kad tarnauju Rusijai ar jaučiu nostalgiją aniems laikams. Tikrai ne, tik sakau tiesiai, kad anos ir paskui kitų reformų vykdytojai buvo tikri nemokšos, neišmanėliai. Tarp jų buvo ir TSKP narių, ir kolūkių pirmininkų, pasiskubinusių pakeisti partiškumą. Kokie tos vadinamosios reformos rezultatai?

Pasižvalgykime ir ne tik mes, kaimiečiai, bet ir valdininkai, kilstelėję užpakalius nuo įkaitusių kėdžių. Karantino taisyklėms nenusižengsime, užteks pralėkti Lietuvos keliais keleliais, laukais, pasižiūrėti pro automobilio langus. Ką pamatysime? Tai, ką aš pamačiau vieną popietę, pakeliavęs po savą Kupiškio kraštą, tik dalelę jo... Dešimtys tūkstančių hektarų griuvėsių – buvusių kolūkių fermų, grūdų sandėlių, dirbtuvių ir t. t. Kaip po karo... Prisiminkime, kada Lietuvoje buvo karas.

Tokie griuvėsiai – paminklai kvailybei

Griuvėsiai pavojingi, negražiai atrodo. Užima nemažus žemės plotus. Kelia grėsmę, nes gali sugriūti, ką nors prispausti. Reikia sutvarkyti. Taigi dabar valstybė, t. y. mes visi, turime skirti didžiules lėšas tiems pastatams nugriauti, griuvėsiams pašalinti, liaudyje tai vadinama „sučipsavimu“. Tik „čipsai“ šįkart ne iš medienos, o iš betono. Buvusiuose ūkių gamybiniuose centruose atsirado daug betono atliekų. Naudojame ES skirtus milijonus eurų ne kaimo žvyrkeliams remontuoti, gyvenvietėms asfaltuoti, o taisome nesąmoningų reformų pasekmes. Ar kam nors dėl to galvą skauda, ar kas nors raudonuoja ir krūtinėn mušasi atgailaudamas? Nemačiau nė vieno. Kitaip nebus, tuos pastatus reikia ir reikės griauti. Kupiškio rajone prieš keletą metų tokie pastatai palaidojo du vaikus, kai jie iš apgriuvusių statinių sienų bandė ištraukti kelis metalinius strypus.

Ar galėjo būti kitaip? Žinoma. Toli ieškoti pavyzdžių nereikia. Turiu draugų buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Kartais ten nuvykstu ir matau, kad tebestovi socialistinių laikų pastatai, bet juose pakeista įranga, auginami produktyvūs gyvuliai, žmonės turi gerai apmokamus darbus ir t. t. Ten niekas negalvoja tų pastatų „čipsuoti“, to jiems nereikia.

Yra toks posakis: „Kai Dievas duoda valdžią, dažnam atima protą, sugebėjimą blaiviai mąstyti.“ Jeigu būtų mano valia, Seimo rinkimus leisčiau organizuoti kas pusmetį, blogiausiu atveju – nors kasmet. Kodėl to reikėtų? Prieš rinkimus kandidatai į Seimą dažnai lankosi kaime, būna labai jautrūs sodžiaus problemoms, atidžiai klausosi kaimo žmonių patarimų, stebisi iki jų buvusiųjų valdžioje padarytomis nesąmonėmis ir absurdiškais dalykais. Ir vis žada, kai jie ateis į valdžią, kad viskas bus kitaip...

Žmogus iš prigimties yra labai patiklus – ima ir patiki tais, kurie pažada gerovę, išrenka juos į valdžią. Galiausiai pasirodo, kad tai buvo tik žaidimas, nes po rinkimų laimėjusios partijos nubrėžia naują kursą, suplanuoja naujas reformas ir ateina nauji vykdytojai, kurie be jokių skrupulų, be tarimosi su kaimo žmonėmis tas reformas vykdo, nes taip sugalvojo jų partija.

Atstovai ir lyderiai. Kas jie?

Žinoma, su kiekvienu piliečiu atskirai aptarti reikalus būtų sudėtinga. Bet yra atstovai, lyderiai... Jų yra įvairių. Štai vienai iš žemdirbiams neva atstovaujančių organizacijų valstybė skiria didžiulius pinigus. Už ką? Ogi už tai, kad šios organizacijos lyderiai aidu atkartotų tai, ką nori girdėti esantieji valdžioje: kokie protingi ir geri priimami sprendimai tų, kurie duoda tai organizacijai pinigų. Taip tęsiasi daugelį metų. Tos organizacijos lyderiai jau įprato kasmet kaulyti valdžios išlaikymo, nes pinigų reikia limuzinams, solidiems atlyginimams, armijai savo biurokratų pamaloninti. Valdžia tai gerai žino ir nuolat tai primena menamiems žemdirbių lyderiams, vis pagąsdindama, kad gali ateiti tokia diena, kai pinigų neduos, jei šie neklausys, negirs jos sprendimų. Kol kas tokia diena neatėjo.

Kai praeitais metais žemdirbiai pasėlių deklaravimo metu pabandė skirti dalį pinigų savo organizacijoms išlaikyti, rezultatai pribloškė. Kai kurios organizacijos, deklaruojančios, kad savo gretose turi apie 60 tūkst. narių, negavo nė cento, o kitos, nelabai skaitlingos (pvz., Lietuvos ekologinių ūkių asociacija), surinko daugiau kaip 30 tūkst. eurų. Tada ir prasidėjo. Išsigandę, kad paaiškėjo tikroji realybė, Žemės ūkio rūmai kreipėsi į buvusį Seimo narį, buvusį Kaimo reikalų komiteto pirmininką Andriejų Stančiką, kad šis teisme juos apgintų, ir kitoms organizacijoms, sulaukusioms žemdirbių palaikymo, tų pinigų nekliūtų.

Visos Europos žemdirbiai patys išlaiko savo organizacijas ir tada jos tinkamai atstovauja tų šalių ūkininkams. Deja, pas mus taip nėra ir, atrodo, kad greitai nebus.

Turim savo Teresę

Ne viskas pas mus taip beviltiška. Lietuvoje yra ir drąsių žmonių, bandančių savo nuomonę išsakyti spaudoje, pasitelkiant argumentus bei skaičius, apginti kaimo žmones. Tiesa, jų nedaug – vienetai, bet kaimas į juos žiūri su meile ir viltimi. Pirmiausia omenyje turiu Astridą Miceikienę. Ji yra profesorė, daktarė, VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė. A. Miceikienė negaili patarimų valdžios žmonėms, ūkininkams, visada kalba suprantamai, drąsiai. Mes, kaimiečiai, ją vadiname švelniai – mūsų Motina Terese. Tai mūsų viltis, kad dar ne viskas prarasta. Jeigu tokių astridų bent po kelias būtų Aplinkos, Žemės ūkio ministerijose, Vyriausybėje, Prezidentūroje, situacija būtų tikrai kitokia. O kur kiti mokslo žmonės? O kur mūsų Agrarinės ekonomikos institutas? Pasirodo, jo jau nebėra. Kaip pasakytų mūsų valdžia, optimizavo, kaimas patikslintų, kad ėmė ir „sučipsavo“, ir niekas dėl to nesuka galvos. Tas institutas dažniausiai kurdavo abejotinas strategijas, kurios mirdavo dar neišvydusios pasaulio, rašydavo žemės ūkio ministrams geltonas, baltas ir kitų spalvų knygas apie šviesią kaimo ateitį. Ta ateitis taip ir neišaušo.

Ministrai – kaip Lietuvos orai

Labai šviežia naujiena – žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas lankėsi Kupiškio ir Rokiškio rajonuose. Apie šį ministro vizitą mums, rajonų ūkininkų lyderiams, niekas nė amt. Tai pirmas kartas per 30 nepriklausomybės metų, kai ministras lankėsi inkognito. Gal ministras išsigando? Ko? Mūsų?..

Jeigu būtume susitikę, daugiausia naudos iš to būtų turėjęs pats ministras, o mes būtume pasiklausę jo minčių apie planus ir būsimas reformas. Keistokas būdas bendrauti su socialiniais partneriais. O gal jam nepatinka, kad Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) yra reikli ir ryžtinga, gindama savo narių interesus, gal ministrui tokia LŪS pozicija nepatinka? Negaliu net naktimis miegoti, kankinuosi vis apie tai galvodamas.

Savo pamąstymus tęsiu, tik ką grįžęs iš sostinės, kur kartu su LŪS pirmininku Raimundu Juknevičiumi beveik dvi valandas apie kaimo problemas diskutavome su žemės ūkio ministro patarėju Daivaru Rybakovu.

Prieš keletą dienų buvome gavę išsamią, griežtą 33 puslapių žemės ūkio ministro instrukciją, kaip ateityje bus bendraujama su žemės ūkio socialiniais partneriais, taigi pradėjome nerimauti, kaip viskas bus. Kažin ar tiks mūsų apranga, šukuosena ir t. t. Dėkui Dievui, mūsų nuogąstavimai nepasitvirtino. Susėdę visi trys griebėme jautį už ragų – aptarėme nemažai kaimo problemų, pasvarstydami, kaip jas reikėtų spręsti. Žemės ūkio ministro patarėjui priminėme, kad ministerijos stalčiuose dulka praeitų metų gruodį išsiųsta LŪS 32-ojo suvažiavimo septynių puslapių rezoliucija, kurioje viskas aiškiai ir suprantamai išdėstyta.

Didžiulė problema yra ta, kad žemės ūkio ministrai mūsų šalelėje keičiasi kaip Lietuvos orai: kol jie „apšyla“, kol jie išklauso žemdirbių organizacijų raudas, kol pažada kažką keisti, žiūrėk, jau ministro neliko, „sučipsuotas“... Vėl ateina naujas, dar mažiau išmanantis apie žemės ūkį, tada vėl viskas iš pradžių.

Atrodytų, paprasčiausia problema, LŪS rezoliucijoje ji pažymėta 10-uoju numeriu.

Pavasarį ir rudenį šimtai tūkstančių laukinių žąsų ir kitų paukščių masiškai nuniokoja ūkininkų pasėlius – nutūpę pasimaitinti, pupų, žirnių ar kituose pasėliuose labai tvarkingai išrauna jaunus daigus. Tokius pasėlius reikia atsėti iš naujo. Mūsų Seimo nariams tai kelia juoką, šaiposi iš aukštų tribūnų, girdi, ūkininkai iš gero gyvenimo nebežino, ko dar reikalauti. Jiems juk neteko stovėti prie sunaikinto lauko nusvirusiomis rankomis.

Mums vis primenama, kad esame gamtos vaikai, turime dalytis su gyvūnais ir paukščiais tuo, ką užauginame. Galiu užtikrinti Prezidentūrą, Vyriausybę, Seimo narius, partijas ir t. t., kad mes mokame tai daryti, dėl varnėnų nulestų vyšnių niekada nesikreipsime. Turiu fotografiją, kurioje matyti, kaip šiemet 6 hektarų žieminių rapsų plote ganėsi 84 elnių banda, bet dėl to neraudu, nes žinau, kad rapsai atžels iš naujo, derlius bus mažesnis, bet jo liks. Be to, elniai patręšia lauką ekologiškomis trąšomis, nereikės gabentis laivais iš Olandijos... Tvaru, kaip pasakytų mūsų valdininkai. Ir paukščiai palieka organikos, plunksnų nepagaili, bet ir augalų visiškai nelieka. Netvaru, kaip pasakytų ūkininkai...

Su ministro patarėju sutarėme susitikti po dviejų savaičių, pasiūlėme valdininkų delegacijoms dažniau lankytis kaime, bet ne partizaniniu būdu, nes mes turime, ką pasakyti ir parodyti žemės ūkio valdininkams.

Pasibaigus susitikimui, užsukome ir į skaistyklą (tualetą) – susižvalgėme su Raimundu, pasijuokėme, kaip dabar elgtis, juk instrukcijose neaptarta, kiek popieriaus lapelių gali atsiplėšti ūkininkai, atvykę į Žemės ūkio ministeriją.

Neseniai įvyko pirmieji LŪS rajonų pirmininkų susitikimai su aplinkos ministru Simonu Gentvilu ir žemės ūkio ministru K. Navicku nuotoliniu būdu. Palinkėjau abiem tartis ir ieškoti visiems priimtinų sprendimų. Išreikšdamas tokią viltį, padovanojau po mažą lietuviško kaimo simbolį – į mažytę beržo kaladėlę įsmigusį kirvuką, paprašiau, kad vykdydami eilines reformas nepriskaldytų malkų.

Zigmantas ALEKSANDRAVIČIUS

LŪS Kupiškio r. pirmininkas

Autoriaus nuotraukos

2021-05-04