Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
„ŪP“ korespondentas
Lietuvos visuomenei kanapės jau gerokai rečiau kelia sąsajas su kvaišalais. Vis dažniau apie pluoštines kanapes kalbama, kad tai puiki žaliava automobilių kėbulams, baldams, apšiltinimo medžiagoms, aromatingesniems kvepalams gaminti, alui pagardinti. Lietuvoje išleistas net specialus Pluoštinių kanapių įstatymas, nors daugelyje šalių užtenka ministro įsakymo kanapių augintojų teisėms ir pareigoms apibrėžti. Skelbiama, kad Lietuvos selekcininkai netgi išvedė naują pluoštinių kanapių veislę, tinkamą biokurui. Tačiau biokuro iš miško atliekų, šiaudų gamintojai kol kas skeptiškai vertina naująjį energetinį augalą. Kodėl?
Vargo vakarienė
„Teko „čiupinėti“ kanapes. Bet jeigu neturi savos pluoštinių kanapių granulių ar briketų gamybos linijos, o tik pirminę žaliavą tieki, tai nelabai ekonomiška“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė Anykščių r. ūkininkas Liutauras Šimėnas, biokurą gaminantis iš šiaudų. Anot L. Šimėno, kanapes sunku sumalti, todėl jas apsimoka tiesiai katilinėse deginti, užuot gaminus kažkokį tarpinį produktą. „Žinoma, tai nereikli žemės ūkio kultūra. Nenašių žemių ūkininkams gal ir vertėtų pabandyti pluoštines kanapes auginti biokurui“, – svarstė šiaudų granulių gamintojas L. Šimėnas.
Lietuva – miškų ir šiaudų kraštas
Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas Virginijus Ramanauskas „Ūkininko patarėjui“ prisipažino, kad asociacijos mokslinė techninė taryba, sudaryta iš įvairių aukštųjų mokyklų ir mokslinių tyrimų centrų (taip pat ir Aleksandro Stulginskio universiteto, Žemdirbystės, Miškų institutų) atstovų, dar nė nesvarstė galimybės sėjamąsias kanapes, jų stiebus ar spalius (sumedėjusius šapelius) naudoti biokurui. Anot V. Ramanausko, Lietuva – miškų kraštas. Kelmų, šakų, išvartų, medžių šaknų apstu. Ir šiaudų dar labai mažai naudojama šilumai gaminti.
Ukrainiečiai degina saulėgrąžų lukštus
„Įprastinio lietuviško biokuro užtenka, jo kainos mažos. Pabandžius kanapes, tektų pagalvoti ir apie specialias biokuro gamybos technologijas, pasirūpinti, kad tokie produktai degdami neterštų aplinkos. Aišku, ten, kur miškų nedaug, gal ir apsimokėtų kanapėmis kūrenti katilines. Kiekviena šalis renkasi tokią žaliavą, kurios turi daugiausia. Ten, kur auga cukranendrės, deginami jų stiebai. O Ukrainoje biokuras gaminamas iš saulėgražų lukštų, likusių išspaudus aliejų iš augalų sėklų“, – sakė asociacijos LITBIOMA valdybos pirmininkas V. Ramanauskas.
Ir vaistas, ir kuras
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Petras Čimbaras, atvirkščiai, yra labai didelis pluoštinių kanapių entuziastas. „Tai perspektyvus augalas. Daug kur reikalingas ir tinkamas. Kai Seimas prieš trejus metus patvirtino Pluoštinių kanapių įstatymą, gerokai padidėjo auginamų pramoninių kanapių plotai. Ūkininkai pradeda jomis domėtis. Pluoštinės kanapės užgožia piktžoles, gerina dirvą. Vien dėl sėjomainos verta jas auginti! Izraelis, Prancūzija iš pluoštinių kanapių net vaistus gamina. Šildydamiesi biokuru iš kanapių, leisime jas auginantiems ūkininkams užsidirbti, mažiau miškų iškirsime, gamtą saugosime!“ – „Ūkininko patarėją“ tikino parlamentaras P. Čimbaras.
Upytės bandymų stotis neprisidėjo
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto direktorius dr. Gintaras Brazauskas galvoja, kad tik rinka nustatys tikrąją „kanapinio“ biokuro naudą. Žemės ūkio ministerija neseniai pranešė, kad Lietuvos selekcininkai sukūrė lietuvišką pluoštinių kanapių veislę ‘Austa SK’, tinkamą biokurui. Dabar Lenkijoje tiriamas jos „išskirtinumas“, o Lietuvoje – praktinė ‘Austos’ vertė, kad lietuviškomis kanapėmis pailgėtų tarptautinis įteisintų veislių sąrašas. G. Brazauskas „ŪP“ pranešė, kad Upytės bandymų stoties mokslo darbuotojos, tiriančios pluoštinius augalus (linus, sėjamąsias kanapes, dilgėles), nėra ‘Austos’ selekcininkės.
Paslaptingi privatūs selekcininkai
„Šią veislę išvedė žemės ūkio bendrovė „Makutiškių žemė“, – sakė Žemdirbystės instituto direktorius G. Brazauskas. Upytės mokslininkė Zofija Jankauskienė bendrovės „Makutiškių žemė“ užsakymu 2014–2016 metais tetyrė, kaip įvairios pluoštinių kanapių veislės prisitaiko Lietuvoje. Informacijos šaltiniai nurodo du „Makutiškių žemės“ būstinės adresus (vieną sostinėje, kitą Vilniaus rajone), kelis skirtingus vadovus. Jokiu iš trijų nurodytų telefonų „Ūkininko patarėjui“ nepavyko prisiskambinti.
Algimanto SNARSKIO piešinys