Ar patikrinote rūsyje laikomus obuolius? Į juos gali įsimesti puviniai

Rudasis puvinys (Monilinia fructigena) daugiausia pažeidžia obuolius pradedant sandėliuoti. Šiltesnėje patalpoje apkrėsti vaisiai greitai pūva. Atsiranda ruda, apskrita, kiek įdubusi puvinio dėmelė, jos paviršiuje susiformuoja ratais išsidėsčiusios arba pakrikos gelsvai rusvos, tarsi miltuotos karputės. Vėliau odelė pajuoduoja, tampa standi ir blizgi.

Kadangi grybo sporų nesusidaro, kitų vaisių nepažeidžia. Žema temperatūra ligos vystymąsi sulėtina, todėl sandėliuojamus obuolius reikia laiku atvėsinti. Sode vaisiai užsikrečia per rauplių, vabzdžių, paukščių ar mechaniškai sužalotas vietas. Pavyzdžiui, nutrūkus vaisiaus koteliui, per žaizdą patenka infekcija. Beje, minėtos rauplės (daugeliui pažįstamos spalvą keičiančios, tamsėjančios dėmelės su ryškiais pakraščiais) ant obuolių – viena dažniausių vaisių ligų.

Pelėjūninis puvinys (Penicillium expansum) ant vaisių pasireiškia šviesiai rudų, vandeningų, suminkštėjusių, griežtai ribotų dėmių pavidalu. Juntamas pelėsio kvapas, persiduodantis ir sveikam vaisiui. Pažeistos vaisiaus dalies paviršiuje susidaro spuogai – melsvai žalsvas pelėsis. Šiuo puviniu greitai apsikrečia šalia esantys sveiki vaisiai. Grybas labiausiai puola mechaniškai sužeistus, įspaustus, per vėlai nuskintus vaisius. Daug nuostolių padaro pirmoje sandėliavimo pusėje. Jeigu vaisiai sandėliuose laiku atšaldomi, patiriama mažiau nuostolių.

Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea) panašus į rudąjį puvinį, ypač pradžioje. Gali persimesti į sveikus vaisius. Minkštimas pasidaro šviesiai rudas, kiek salstelėjęs. Vėliau vaisiai suminkštėja, odelė susiraukšlėja, kartais pratrūksta, pro plyšelius ima sunktis skysčio lašeliai. Ant visai supuvusio vaisiaus paviršiaus gali atsirasti šiam grybui būdingas pilkas pelėsis.

Į sandėlius užkratas dažniausiai patenka iš sodo, bet gali išsilaikyti ir patalpoje, taroje. Liga plinta, kai per obelų žydėjimą ir kurį laiką po jo dažnai ir gausiai lyja. Šis puvinys taip pat pūdo visas sandėliuose laikomas daržoves, todėl gali persimesti ant obuolių.

Kartusis puvinys (Gloeosporium fructigenum) obuolius pažeidžia sandėliavimo pabaigoje, nes plinta ant prinokusių, šiltai laikomų vaisių. Atsiranda kelios rudos nedidelės, įdubusios dėmelės su juodais, dažniausiai ratu išsidėsčiusiais spuogeliais, kurie pasidaro rausvi, tarsi miltuoti, kai iš jų išsiverčia konidijos (sporos). Jomis puvinys plinta nuo vieno vaisiaus ant kito. Dėmių kraštai ryškūs, viduryje kartais pastebimi šviesesni koncentriški ratai.

Pažeisti vaisiai kartūs, vysta, raukšlėjasi, lieka tamprūs. Jeigu vasara lietinga ir šilta, obuoliai gali užsikrėsti sode dar prieš juos nuskinant.

Juodojo puvinio (Alternaria spp.) tipiniai požymiai – daugmaž apvalios, rudos arba juodos dėmės. Dažnai susidaro ant įvairių vaisiaus odelės įtrūkimų ar kitų susilpnėjusių audinių. Šis puvinys išsidėsto aplink taurelę, vaisiaus kotelį arba žaizdeles, kurių atsiranda skinant vaisius.

Baltasis puvinys (Gloeosporium album) užkrečia obuolius dar sode nuo sergančių šakučių, bet plečiasi, kai vaisiai visai prinoksta, – sandėliuose. Grybas vystosi žemoje temperatūroje, labai dažnas laikant vaisius šaldytuve, bet daugiausia žalos padaro vėlesniais mėnesiais, pavasarėjant. Įpuvusioje dėmėje iškyla balzgani kauburėliai (grybo acervuliai), išsidėstę ratais. Atsiradus konidijoms, jie įgauna baltų, dulkėtų karpučių pavidalą. Puvinio vietoje vaisiaus minkštimas nemaloniai saldokas, nekartus.

„Skystojo“ puvinio (Mucor piriformis) pažeista vieta labai minkšta, vandeninga, ryškiai įdubusi, kvapas saldus. Ji pasidengia pelėsine sporinga grybo apnaša, kuria užkratas plinta ant greta esančių vaisių.

KAIP IŠLAIKYTI KUO ILGIAU?

Jeigu pabandytume žieminius obuolius išlaikyti iki pavasario ar vasaros pradžios? Pirmiausia parinkime jiems tinkamą vietą rūsyje, šaldytuve, balkone, šaltame kambaryje, pastogėje, duobėje – ir gali pavykti. Bet tik tada, kai laikysimės svarbių sąlygų, ne tik žinosime jas.

• Daugiabučio namo rūsyje dažniausiai būna per šilta ir sausa, todėl ten sąlygos vaisiams laikyti nėra geros.

• Obuolius patariama laikyti šaltoje (0–1 °C) temperatūroje ir drėgnoje (90–95 proc.) patalpoje. Bent reikėtų stengtis, kad temperatūra neviršytų 5 °C.

• Vėdinkime patalpas: geriausia tai daryti drėkinant orą, šlapinant grindis, laikant indus su vandeniu ar žiemą prinešant sniego.

• Obuolių rūsyje nešluostykime, neplaukime, kad nepažeistume vaškinio sluoksnio, apsaugančio nuo puvinio.

• Kadangi bręsdami obuoliai išskiria etileną, rudeninių obuolių nelaikykime kartu su žieminiais, antraip pastarieji greičiau noks, trumpiau laikysis ir ges.

• Negalima vienoje patalpoje laikyti vaisių ir daržovių. Juk ir skonis nemalonus, kai obuoliai pakvimpa, tarkim, bulvėmis.

Elena SURVILIENĖ, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija, ir Sonata KAZLAUSKAITĖ, VDU Žemės ūkio akademija

Autorių nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.