Ar tikrai darbais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim?

„Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Velniava su žemės tvarkymu prasidėjo atkūrus Nepriklausomybę, kai Seimas padarė žemę kilnojamu turtu ir dar su pridedamu koeficientu, t. y. jeigu persikeli derlingesnę žemę į mažiau derlingą regioną, tai jos gauni daugiau, pavyzdžiui, į ežeringus Trakus ar Molėtus, nors čia rekreacine prasme žemė vertingesnė ir gerokai brangesnė. Taip ir murkdomės tame purve. Bet kaltų ar pakaltinamų nėra.

Neliko kaltų, kurie teisėtai 1990 m. Vyriausybės nutarimu Nr. 308, įgyvendinant Lietuvos Aukščiausios Tarybos tų pačių metų nutarimą Nr. I-411, asmeniniam ūkiui suteiktas nuosavybėn iki 3 ha žemės ūkio naudmenas vienai šeimai ir įpareigojus mokėti už jas žemės, o ne žemės nuomos mokestį, pervardijo į nuomojamą žemę. Tiesa, vėliau tai buvo įvardyta pareigūnų (bet tai „politikų“) biurokratizmu. Nuo to žemdirbiui, auginančiam duoną ar gaminančiam pieną ar mėsą, nė kiek ne lengviau. Tik sunkiau. Žemės nebeleido deklaruoti pagal jungtinės veiklos sutartį. Visą tą velniavą sukūrė „politikai“, nevertindami pasekmių, nors tai daryti privalu. Tas pats bus ir dabar su Seimo Aplinkos apsaugos komitete (AAK) „iškeptu“ įsiterpusios valstybinės žemės pardavimo įstatymo projektu. Siūlome: nustokite tyčiotis iš žemės ir žmonių, kurie ją dirba, augina duoną ir moka valstybei mokesčius, bet politikai mūsų negirdi. Likę įsiterpę sklypeliai ūkiams reikalingi tik tiek, kad jie netrukdytų dirbti žemės sklypą kaip vientisą, nes dabar jie trikdo našios technikos darbą.

Tai – žemės konsolidavimo klausimas ir nieko daugiau. Žemės sklypų konsolidacijos programa, kurią valstybė buvo užsibrėžusi įgyvendinti dar 2007–2013 m., kuriai buvo numatytos Kaimo plėtros programos (KPP) lėšos, faktiškai žlugo, nes nebuvo atsakingų už jos vykdymą. Nereikia piešti ar įsivaizduoti baubo – jo ten nėra. Aplinkos ministerijos (AM) parengtas ir AAK priimtas siūlymas parduoti iki 3 ha įsiterpusį sklypelį yra nerimtas. Tai kas nupirks tą likusį 1 ha, jei sklypas yra 4 ha dydžio? Leidimas įsigyti iki 21 ha yra iš piršto laužtas. Jei ūkyje yra tokių įsiterpusių 30 ha sklypelių, tai kam paliekami tie 9 ha? Tam, kad būtų darbo juos toliau administruojant? To 1 ar kelių ha sklypelio niekas kitas, išskyrus šalia esantį, nepirks, tačiau tuomet jis turės tik dar kartą atlikti geodezinius matavimus.

Valstybė turi pasilikti sau tik tuos sklypus, kurie jai bus reikalingi. Visa kita reikia išparduoti ir pamiršti. Susietumo kartelės nuleidimas iki 5 proc. – be jokios analizės. Nors buvo siūlymas net iki 1 proc. – tik kodėl ne iki 0? Tai – politinis sprendimas. Šiuo įstatymo projektu, vietoje to, kad siektų mažinti administravimo kaštus, sudaryti palankesnes sąlygas dirbti žemę, išlaikyti ir kurti darbo vietas, paliekamos spragos žemę įsigyti tiems, kas jos nesiruošia dirbti, o perka nuomai, paliekama galimybė ją įsigyti įvairiems fondams, ne žemės ūkiu užsiimantiems ūkio subjektams. „Kilnus“ tikslas, kad ten įsikurs jaunas ūkininkas – žemiau kritikos ribos. 3 ha plote javų ar galvijų auginimas niekada nebus rentabilus, o jei ten auginsi uogas, tai turėsi turėti gręžinį, kurio veikimui reikės elektros, reikės pastatėlio, kad dėžes susidėtum ar nuo lietaus pasislėpti galėtum, reikės kelio ir t. t. Aiškiau negali būti, kad tokiu ūkininkavimu niekas neužsiims. Tai kam tos kabinetinės iliuzijos?

Iniciatyvos parduoti įsiterpusius valstybinės žemės sklypelius valdžios institucijų buvo keliamos ir anksčiau. Tačiau siūlomi sprendimai, kaip ir dabar, buvo emociniai ir skirti balsams rinkimuose, bet ne esminiai. Tada vienuolika verslo organizacijų (Lietuvos pramoninkų konfederacija, Lietuvos verslo konfederacija, Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija, Lietuvos privataus ir rizikos kapitalo asociacija, Investuotojų asociacija, Lietuvos investicijų valdytojų asociacija, Lietuvos paukštininkystės asociacija, Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacija, LŽŪBA, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija, Lietuvos atsinaujinančiųjų išteklių energetikos konfederacija) kreipėsi į valdžios institucijas ir prašė spręsti problemą iš esmės, o ne fragmentiškai. Pacituosiu, kokius nuogąstavimus kėlė raštą pasirašiusioms asociacijoms numatomi pakeitimai. Juos, išdėstytus raštu, įteikėme ir šios kadencijos AAK. Štai keletas iš jų:

1. prielaidomis grindžiama „problema“ ir skubota teisėkūra neigiamai ir reikšmingai paveiks daugelio ūkio subjektų komercinę aplinką bei turės neigiamų pasekmių tiek šalies kapitalo rinkai, tiek ir nacionalinei ekonomikai;
2. žemės įsigijimo ribojimai blogina investicinę aplinką, mažina konkurencingumą, smukdo žemės ūkio paskirties žemės vertę;
3. kokiu tikslu yra siūlomas toks reguliavimo griežtinimas, nuo kokių grėsmių bandoma apsisaugoti, ar yra kritinė masė pažeidimų, kad reikėtų svarstyti galiojančio reguliavimo keitimą;
4. tokie pokyčiai sukels neproporcingas pasekmes ne tik žemės ūkio veikla užsiimantiems asmenims, bet ir kituose tiesiogiai nesusijusiuose sektoriuose veikiantiems, pvz., energetikoje.

Tenka apgailestauti, kad į kelis paminėtus ir kitus klausimus įstatymo projekto rengėjai nesivargina atsakyti, tačiau Teisingumo ministerijos atstovai pabrėžia, kad, remiantis kokybiškais teisėkūros principais, išsami analizė ir poveikio vertinimas turi būti atliekami iki projekto registravimo ir pateikimo derinimui.

Apie tokio teisinio reguliavimo poveikio vertinimo būtinumą pasisako ir Ekonomikos ir inovacijų ministerija, o Konkurencijos taryba konstatuoja, kad privalu atlikti teisės akto projekto poveikio konkurencijai vertinimą. To reikalauja Teisėkūros pagrindų ir Konkurencijos įstatymai. Turi būti vertinamos visos alternatyvos ir į tai įtraukti visi socialiniai partneriai bei vertinami kituose sektoriuose egzistuojantys saugikliai. Klausimų, kitaip sakant, pasikeitimo nuomonėmis, iš esmės nebuvo. Buvo tariamasi savame AM ir AAK ratelyje. Diskusijose leido šnekėti vieną minutę, o 61-ąją sekundę uolios sekretorės garsą išjungia. Įsigalioja principas „viršininkas visada teisus“. Reikėtų dar pridėti, „bet be atsakomybės“.

Seniau kažkaip susikalbėdavome, bet atotrūkis tarp valdžios ir verslo asociacijų išryškėjo po 2020 m. Pareigos už šalies ūkio gamybinio potencialo augimą lieka vis mažiau. Laikas suprasti, kad darbas, gamyba sukuria gerovę, o ne sprendimai varžyti, nevertinant pasekmių. AM siūlomi varžymai ir to užtarimai Seime tampa vis ryškesniu stabdžiu verslo vystymui.

Taigi, gal reikėtų AAK nariams pasinaudoti patarle „Ką darai, daryk gerai“, nes dabar išeina „Greitas darbas – kreivas vaikas“. Iki kol tai bus padaryta, reikia priimti sprendimą, kad valstybinė žemė būtų nuomojama rinkos kaina. Tai atgrasys žemės spekuliantus pigiai nuomoti valstybinę žemę, pasiimti tiesiogines išmokas, dyzelinius degalus, o tikrą žemdirbį versti tą jų išsinuomotą žemę dirbti. Gal tada nebebus poreikio Vilniaus miesto degalinėse turėti žymėtojo dyzelino degalų stotelių.

P. S. Vien jau tai, kad baiminamasi, jog kas nors Seimo plenarinių posėdžių salėje nepateiktų prieštaravimų teikiamam įstatymo projektui, aiškiai rodo baimę ir pripažinimą, kad jis parengtas blogai, kad vadinamieji klausymai vyko savame būrelyje „į vienus vartus“.“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.