Ar tikrai ES parama stabdo pokytį?

Nukentėjo produkcijos kokybė?

Pagrindinis autoriaus pasirinktas ir straipsnyje ištransliuotas argumentas, iliustruojantis šiuolaikinės ES BŽŪP paramos sistemos stagnaciją (faktiškai – regresą) ir pagrindžiantis reikalingus BŽŪP pokyčius, yra suprastėjusi maisto kokybė, dėl kurios net gali kilti grėsmė žmonių sveikatai. Tiesą sakant, autoriaus mintis, kad nevisavertės maisto kokybės indikatorius yra auganti maisto papildų rinka, man pasirodė, švelniai tariant, keistoka. Vadovaujantis tokia logika, kitas sparčiai augantis segmentas – elektroninių cigarečių – turėtų atspindėti pernelyg gryną orą cigarečių mėgėjų plaučiuose... Rimtai kalbant, toks suvulgarintas požiūris į rinką ir jos dalyvių elgesį atrodo nesolidžiai.

Iš tiesų teko skaityti mokslinių publikacijų apie tai, kad kai kurių rūšių daržovių, palyginti su augintomis seniau, maistinių medžiagų sudėtis suprastėjo. Tačiau plataus sisteminio visų augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos rūšių apibendrinimo neaptikau. Tad palieku šį teiginį autoriaus kompetencijai.

Vis dėlto kai kurių rūšių produkcijos pagrindinė paskirtis yra tiekti žmogaus kūnui energiją ar kalorijas ir (ar) baltymus, kaip statybinę medžiagą. Visų pirma, manau, kad nemaža, ypač skurdesnė, visuomenės dalis pageidautų, jog maisto produktuose būtų pakankamai energijos ar kalorijų ir (ar) baltymų bei jis būtų įperkamas.

Antra, didelė dalis žemės ūkio produkcijos yra perdirbama, o pagal visuomenės norus, kurie ne visuomet būna jai pačiai naudingi, giliai perdirbti produktai, kaip žinia, perima ne visas žaliavoje esančias maisto medžiagas. Tad galbūt autoriaus kaltinimai žemdirbiams yra skirti ne visai tuo adresu?

Trečia, teiginys, kad selekcija vyksta tik orientuojantis į produktyvumą, manau, yra pernelyg kategoriškas ir neatitinkantis tikrovės – kiek man žinoma, tiek augalų, tiek ūkinių gyvūnų selekcija vykdoma pagal daugybę įvairių pageidaujamų bruožų, anaiptol ne pagal vieną požymį.

Ir pagaliau – nemaža dalis vadinamosios techninės žemės ūkio produkcijos iš viso nepatenka ant vartotojų stalo. Manau, bioekonomikos plėtra ją tik padidins – atsinaujinančių žaliavos šaltinių poreikis turės didėti. Taigi, ar autoriaus požiūris į žemės ūkio produkciją nebuvo pernelyg siauras ir supaprastintas?

Žinoma, žemės ūkio naudmenos bus naudojamos tvariai. Šiek tiek nukrypdamas nuo temos, noriu pasakyti, kad nusibostančią, nuolat skleidžiamą demagogiją apie beveik visuose plotuose degraduojantį dirvožemį ir abejingai šiuos procesus stebinčius arba nieko neišmanančius žemdirbius būtų metas užbaigti. Esu įsitikinęs, kad neretai į europinius projektus besiorientuojantys ir savo temas vystantys gąsdintojai geriau už pačius žemės savininkus nepasirūpins jų dirvožemio kokybe.

Kodėl be išmokų Europos žemės ūkio modelis subyrėtų

Nesu pakankamai įsigilinęs į BŽŪP istorijos niuansus, tačiau darau prielaidą, kad reforma, kuria buvo pereita nuo produkcijos prie plotų ir gyvulių, apie kuriuos autorius kažkodėl neužsimena, rėmimo, buvo siekiama ne vien tik suvaldyti perprodukciją, kartu laikantis griežtų Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisyklių, bet ir per naujai įvestą „kompleksinį paramos susiejimą“ užtikrinti tvarų žemės ūkio naudmenų naudojimą ir tinkamą ūkinių gyvūnų laikymą. Beje, lygiagrečiai aritmetine progresija
augo ir tebeauga „teisės aktais už BŽŪP ribų“ (t. y. nekompensuojamų) gimdomų reikalavimų skaičius.

Tokių reikalavimų įgyvendinimas kainuoja nepigiai. Neturiu naujesnių duomenų, tačiau 2017 m. tyrimo duomenimis, perskaičiavus ES žemės ūkiui keliamų reikalavimų įgyvendinimo kaštus, vidutiniam Vokietijos ūkiui papildomas reglamentavimas ir ES standartai (beje, įskaitant maisto saugumo) kainavo apie 367 Eur/ha. Stambiems ūkiams šie kaštai buvo beveik analogiški – viršijantys 356 Eur/ha. Pasikartosiu – vertinimas buvo atliktas 2017 m. Žinoma, 2026 m. šie kaštai tikriausiai gerokai sumažėjo? Ar ne?! O reikalavimai?

Akivaizdu, kad tokio dydžio našta yra per didelė, kad būtų ignoruojama, laikoma nereikšminga, užkraunama vien tik ant žemdirbių pečių ar įskaičiuojama į produkcijos kainą. Tuo turbūt ir yra pagrįsta reformuotos BŽŪP tiesioginių išmokų, o bendrai – ir visos paramos logika.

Išlikimo strategija?

Vis tik galima sutikti su autoriumi, jog dabartinė BŽŪP sistema turi rimtų trūkumų, kad ji kuria „išlikimo administravimą“, o gal tiksliau sakant – administravimo išlikimą. Deja, kalbėti reikia apie toli gražu ne ypač kompetentingo administravimo išlikimą. Kad taip yra, liudija keletas fenomenų, pvz., vadinamųjų „auksinių hektarų“ ir „sofos ūkininkų“ atsiradimas. Apie sofininkų problemą Lietuvoje kalbėta šimtus kartų, dešimtis kartų teikti pasiūlymai, kaip ją spręsti, bet paramos valdytojams, matyt, tai tinka – kartą per metus nupjaunama žolė ir toliau yra dosniai remiama, jos plotų išlaikymo kontrolės darbų nemažėja, atkūrimo taisyklės tobulinamos ir t. t.

Faktai tiesiog verste verčia manyti, kad Lietuvoje skridinėliai ant skaitliukų yra suverti kitaip, o gal ir pati logika yra kitokia. Jeigu Vokietijoje įvertintas reguliavimų naštos skirtumas tarp vidutinių ir stambių ūkių buvo visiškai nežymus, tai, mūsų šalies paramos administratorių nuomone, Lietuvoje jis sudaro net 15 proc.! Tiek yra mažinamos išmokos už gamybines ekoschemas nuo 300-ojo ha, nepaisant reglamento 2021/2115 31 str. 7 dalies nuostatos „Parama konkrečiai ekologinei sistemai skiriama kaip metinė išmoka už visus reikalavimus atitinkančius hektarus, kuriems taikomi įsipareigojimai.“ Pabrėžiu – viena išmoka ir nediferencijuota. Tačiau pas mus tiesiog drastiškai nurėžiama 15 proc. sumos, nepaisant šių ekoschemų teikiamos naudos klimatui ir aplinkai, nors pagal reglamentą tokia yra jų paskirtis! Beveik analogišku dydžiu yra mažinama parama ir už stambiuose ūkiuose laikomas melžiamas karves.

Tiesa, ir ES sostinėje gimsta perliukų. Pvz., Europos Komisijos (EK) pasiūlymas po 2027 m. mažinti ir riboti išmokas pagal vieną kurpalį, priklausomai vien tik nuo gaunamos paramos sumos, neatsižvelgiant nei į ūkio subjektų indėlį į valstybių narių ekonomiką, nei į teikiamą naudą aplinkai ir klimatui, nei socialinio sąlygiškumo reikalavimų laikymosi mastą, nei prisidėjimą prie kartų kaitos ar kaimo vietovių socialinių problemų sprendimą ir kt.

Nebesinori plėstis, bet vėl referuodamas į straipsnio pabaigoje siūlomą idėją labiau orientuoti BŽŪP sistemą ne į kiekį, bet į vertę, negaliu nepateikti dar vieno nacionalinės aritmetikos pavyzdžio, paimto iš Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano (SP). Deja, mano supratimu, kol „nepriklausomos įstaigos – pagal jungtinės veiklos sutartį veikiančios ūkio subjektų grupės, kurią sudaro VšĮ „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ ir Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo institutas, ekspertų“ nuomone, kurią palaimino Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) specialistai, kad vidutinės augalininkystės (grūdų ir ankštinių kultūrų) ūkio pajamos siekia 936 Eur/ha (SP versija 7.0, 363 psl.), bus vertinamos kaip beveik analogiškos pajamų dydžiui, pagal kurį apskaičiuotos kompensacinės išmokos už ekstensyvų šlapynių tvarkymą, – 909 Eur/ha (SP versija 7.0, 446 psl.), tol jokių vilčių, kad „administravimas“ virs tikru administravimu, o ne kova už savo išlikimą, nėra.

Tiesiog pripažinkime, kad sėdime dumble ir ramiai toliau laukime, kol Briuselis iš jo ištrauks.

Redakcijos nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.