Ar tikrai mums reikia valstybinio žirgyno?

2024 m. gruodžio mėn. Lietuvos žirgynas pranešė uždarantis savo padalinį Riešėje. Toks sprendimas buvo priimtas dėl nuostolingos jo veiklos. „Ūkininko patarėjas“ tuomet išsamiai aprašė susiklosčiusią situaciją, tačiau dabar paaiškėjo naujų aplinkybių, mat naujasis žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas, susitikęs su Riešės bendruomene, pareiškė stabdantis žirgyno turto pardavimo procesus, o, pasak jo, įstaigos audito ataskaita rodo neūkiškumą – „žirgai buvo pardavinėjami žemiau savikainos, perkamos brangios paslaugos ir pan“.

Panašu, jog ministerija dar tiki žirgyno gelbėjimo misijos prasmingumu.

Ministras svarsto

Žemės ūkio ministras akcentavo, jog į žirgyną nebuvo investuojama, jo turtas nudėvėtas: „Eilę metų nebuvo investuojama į žirgyną, turtas yra nugyventas, čia yra pagrindinė problema ir žirgynas šiai dienai negali pasiūlyti tokios paslaugos, kuri būtų tiek patraukli, kiek verslo siūlomos paslaugos. Reiktų ieškoti tų būdų investuoti į infrastruktūrą, kad ji būtų patraukli...“. Anot jo, žirgyną reikia išsaugoti, nes tai yra daugiau nei tik verslas.

„Daug sportininkų mūsų ten laikydavo žirgus, naudodavosi hipodromu, žirgynas taip pat atlieka ir valstybės vieną iš funkcijų – genofondo išsaugojimo. Saugomos yra trys žirgų rūšys, žemaitukai, trakėnai ir Lietuvos sunkieji“, – konstatavo I. Hofmanas.

„Aš suprantu, kad esant laisvai rinkai valstybė neturėtų užsiimti verslu (...), valstybė nėra geras verslo valdytojas, tai turi daryti privatus kapitalas, bet tai yra daugiau nei tik žirgynas“, – sakė ministras.

Ekonomisto nuomonė

Ekonomistas Marius Dubnikovas skeptiškai vertina valstybės mėginimus išsaugoti šį objektą savo nuosavybėje ir vystyti žirgyno verslus:

„Jeigu privatus verslas vykdo kažkokią funkciją, vadinasi, ji jam priimta ir privatininkas gali tą verslą išlaikyti, o jeigu į konkrečią sritį įsikiša valstybė, dar ir panaudodama dotacijas, vadinasi, ji iškraipo konkurencines sąlygas. Žirgynas yra verslas, o ne kažkokia socialinė paslauga, kuria naudojasi pensininkai ir vaikai, privalantys tą žirgyną lankyti ir užkraunantys naštą valstybei jį išlaikyti... Jeigu privatus verslas gali išlaikyti, o akivaizdu, kad gali, nes mes turime pakankamai privačių žirgynų Lietuvoje, tuomet valstybei tikrai nevertėtų imtis šios funkcijos, o tas lėšas perorientuoti į kitas sritis – ten, kur verslas nesugeba uždirbti pelno, o funkcija visuomenei yra reikalinga“.

„Lietuvoje žirgai neišnyks, jeigu mūsų valstybė neturės valstybinio žirgyno, - tęsia ekonomistas. – Tokias valstybės pastangas reikia suprasti labai paprastai: yra ištisos institucijos ir konkretūs žmonės, kurie dirba šiuo klausimu, jie siekia išlaikyti savo darbo vietas ir įvairiausiais būdais tokią veiklą gina. Ar žirgų turėjimas yra strateginis valstybės reikalas? Tikrai ne. Jeigu yra žirgų poreikis, tai verslas juos atveš arba išaugins, jeigu reikia išlaikyti juos – verslas išlaikys. Tikrai yra daug žmonių, kurie nori turėti žirgus ir jie juos turi, jie patys susimoka už tai ir nereikalauja jokių specialių dotacijų. Ar tame valdiškame žirgyne auginamas kažkoks išskirtinis ir specialus žirgų genofondas? Tikrai ne, nes rinka yra pasaulinė ir tokių žirgų gali įsigyti kur tik nori kokiais tik nori kiekiais. Tad nematau jokių racionalių argumentų, kodėl mums, mokesčių mokėtojams, dabar reikėtų išlaikyti valstybinį žirgyną Lietuvoje“.

...nematau jokių racionalių argumentų, kodėl mums, mokesčių mokėtojams, dabar reikėtų išlaikyti valstybinį žirgyną Lietuvoje. (Marius Dubnikovas)

Žirgų augintojo pozicija

Lietuvos sunkiųjų arklių veislių augintojų asociacijos prezidentas biržietis ūkininkas Vigantas Indrašius dėl valstybinio žirgyno kategoriškas: „Visas šis žirgynas yra sukurtas komunistų laikais – iš žmonių buvo atimti arkliai ir suvaryti į kolūkius arba į šį žirgyną. Todėl ši įstaiga – yra vienintelis toks Europoje išlikęs socialistinis monstras, okupacijos laikų reliktas ir didžiausia nesąmonė, kokia tik gali būti per daugiau nei 30 metų nepriklausomybės...“

Ar Lietuva gali sau leisti tokiais laikais išlaikyti tokį „monstrą“?

„Ten viską organizavo didžiausias akcininkas (po valstybės) Stasys Svetlauskas, – tvirtina V. Indrašius primindamas, kad rusų okupacijos metais tai buvo ūkio vadovas, kuris „po to įsimylėjo žirgus" ir sukūrė modelį, galimai iki šiol kišasi į veiklą... Anot V. Indrašiaus, dar yra 20-ies žmonių grupė, kuri „pelnosi iš žirgyno", tų veikėjų esą yra ne tik žirgyne, bet ir ministerijoje, kitose valstybės institucijoes.

V. Indrašius piktinasi ir valstybės dotacijomis žirgynui:

„Jūs tik įsivaizduokite: jie už kiekvieną žirgą gauna po 1 800 eurų, t. y. kasmet susižeria milijoną iš valstybės. Tačiau gaudami šitiek pinigų jie tuos žirgus laiko tragiškomis sąlygomis, viskas ten griūna ir jie nieko nedaro, tik vagia. Per šitiek metų praėjau visus ministrus ir nežinia kiek viceministrų (...). Jie turi didžiulę įtaką. LRT darė tyrimą 2021 ar 2022 metais, buvo pas mane atvažiavę, tačiau tyrimas greitai užgeso... Jau tada buvo iškelti jų „makliai“ – kaip žirgus pardavinėja, kokiomis kainomis... Kaip gali nuostolingai dirbti žirgynas su tokiomis dotacijomis? Aš per penkis metus dirbdamas šia kryptimi su savo 150 žirgų turiu daug geresnes jų genetines linijas, negu tas žirgynas, nors man valstybė neskyrė nė cento. Be to, visi mano žirgai, skirtingai nuo valdiškų, yra praėję darbingumo bandymus, kas jiems yra privaloma. Jie šitaip laikydami žirgus jau praktiškai sunaikino mūsų lietuviškas veisles, pakeitė žirgų psichiką, visą struktūrą...“

...jie už kiekvieną žirgą gauna po 1 800 eurų, t. y. kasmet susižeria milijoną iš valstybės. Tačiau gaudami šitiek pinigų jie tuos žirgus laiko tragiškomis sąlygomis... (V. Indrašius)

Kaip išspręsti problemą?

Pasak pašnekovo, jis nematė jokios politinės valios iš buvusių valdžių, kad būtų išspręsta žirgyno problema, todėl yra užsirašęs į priėmimą pas dabartinį ministrą.

„O išspręsti čia reikia paprastai ir radikaliai , – sako V. Indrašius. – Paimti ir viską parduoti. Mums to žirgyno arklių nereikia – aš jau prieš 5 metus tą sakiau. Kadangi privatininkai priaugina tų stambiųjų žemaitukų tiek, kad jų nėra kur dėti. Duokite privatininkams bent pusę tų dotacijų ir jie priaugins tokių žirgų, kad šitam žirgynui ir nesisapnavo... Tą įstaigą kapitalizmas jau seniai „suvalgė“, ji yra neįgali, ten nėra ką gelbėti tik ryja biudžeto pinigus. Socialistinis modelis negali veikti dabartinėje santvarkoje – jeigu reikia išsaugoti kokią nors veislę, tai remkite privatininkus. Europoje priauginama daugybė įvairiausių veislių ir jų kokybė su mūsiške net nelygintina...“.

„Kita vertus, man iki šiol niekas nepaaiškina: kodėl valstybė remia vokiečių patentuotą veislę – trakėnus?, - stebisi ūkininkas. – Jie per metus „suėda“ po pusę milijono eurų. Ta veislė nėra nykstanti, jos pasaulyje yra daugiau nei milijonas žirgų. Visos tos linijos, kurios atseit saugomos žirgyne, yra Vokietijoje – tame nėra nieko unikalaus. O trakėnai šiai dienai kaip veislė nėra konkurencinga jokiame sporte – visos kitos veislės ją lenkia labai stipriai. Tai kodėl mes juos auginame ir remiame? Todėl, kad akivaizdžiai vagiami pinigai iš valstybės. Tas pats ir su kitomis veislėmis – mes, privatininkai, jų priauginame daugybę be jokių dotacijų.“

Žemaitukus reikia išsaugoti

Politikas ir vienas stambiausių Lietuvos ūkininkų, auginantis ir žemaitukų veislės žirgus, Ramūnas Karbauskis „Ūkininko patarėjui“ sako, jog šios veislės auginimas ir veisimas negali būti pelningas „iš principo“, tačiau ją išsaugoti tiesiog būtina:

„Neįsivaizduoju, kas gali sugebėti gauti pelną, auginant žemaitukus... Aš pats dabar auginu 30 jų, tačiau niekada jokios pelno iš to neturėjau – tiesiog auginu tam, kad būtų išsaugota šita veislė. Mano žiniomis, tai didžiausias privatus žemaitukų žirgynas ir beveik joks ūkininkas negali sau to leisti, nes iškart bankrutuos. Riešės žirgyne, berods, yra apie 100 žemaitukų – kiek suprantu, tai yra ne verslo klausimas, o įsipareigojimas prieš mūsų valstybę, prieš Europos Sąjungą, pagaliau, prieš mūsų istoriją... Efektyvumo klausimas čia yra antraeilis, nes žemaitukų laikymas, jų veisimas negali būti pelningu iš principo – tai yra neįmanoma. Jeigu kas nors man parodytų, kaip iš to galima turėti pelną, labai tuo stebėsiuosi, nes mano fantazija čia neveikia... Todėl kalbant apie patį Riešės žirgyną, man pagrindinis klausimas: kas bus su ta banda, kur ji pateks? Nes žemaitukai yra nykstanti veislė ir mes esame įsipareigojimą ją išsaugoti.“

Pati probleminė įstaiga pašnekovą domina mažai: „Kalbant apie pačią komercinę įstaigą, atmetus žemaitukų klausimą, tai galiu suprasti, kad miestas užaugo, peržengė senas ribas ir nukeliavo daug toliau, negu Riešės žirgynas, kuris anksčiau buvo už miesto ribų – galbūt tai iš dalies paaiškina ir dabartinius veiksmus. Bet mane domina tik vienas klausimas: kas bus su žemaitukų banda? Nenorėčiau, kad toliau būtų šnekama: „reikia likviduoti, nes dirba nuostolingai“... Čia yra ne nuostolio, o veislės išsaugojimo klausimas. O žirgynų yra privačių, tik galbūt bus gaila vaikų, kurie ten mokėsi jodinėti, kurie susidraugavo su žirgais... Jeigu žirgynas bus privatizuotas, bet bus pasirūpinta žemaitukais, tuomet – valio, nematau čia jokios problemos. O nuostoliai ten turėjo būti ne tiek dėl neefektyvios veiklos, kiek būtent dėl šios veislės išlaikymo, nes dotacijos, kurios buvo mokamos už jų išlaikymą, net fantastiniame sapne negalėjo padengti būtiniausių išlaidų, juos auginant“.

Nenorėčiau, kad toliau būtų šnekama: „reikia likviduoti, nes dirba nuostolingai“... Čia yra ne nuostolio, o veislės išsaugojimo klausimas. (R. Karbauskis)

Parengė Ričardas Čekutis