Ar ūkininkai lobsta iš tiesioginių išmokų?

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas SVIDERSKIS:

„Mane kalbinate parodoje „Ką pasėsi... 2025“. Norint įsigyti čia demonstruojamą techniką, tiesioginių išmokų tikrai nepakaks. Džiugu dėl premjero Gintauto Palucko pasakytų žodžių, kad žemės ūkio sektorius – tai strateginis šalies sektorius, kad turime iš 1 ha gaminti daugiau produkcijos. Iš to seka ir atsakymas apie tiesiogines išmokas ir jų įtaką žemdirbių pajamų krepšeliui. Išmokos menksta ir nemanau, kad ateityje didės. Tuo labiau dabartinėje geopolitinėje situacijoje, kai į Europos Sąjungą (ES) kviečiame ir Ukrainą. Todėl gamybos efektyvinimas – vienintelis kelias į didesnį uždarbį ir geresnį gyvenimą. Beje, tai daugiaplanė problema. Pirmiausia, taip galime atpiginti pirminę žemės ūkio produkciją, kad maistas būtų pigesnis ir įperkamas mažas pajamas gaunantiems šalies gyventojams. O jų – apie 45 tūkst. Bet maisto tiekimo grandinėje iki stalo mes – ketvirti. Ar kilnus tikslas mokant žemdirbiams tiesiogines išmokas, tokiu būdu paremiant valgytoją, realiai įgyvendinamas? Manau, kad ne. Mums tik žeriami priekaištai, kad esame subsidijuojami, be to, labai didelė pinigų dalis atitenka aplinkosauginių priemonių įgyvendinimui, išmokas „aptarnaujančių“ žmonių išlaikymui. Medijos kažkaip „pamiršta“ paminėti, kad labai daug subsidijų gauna ir pramonė, energetika ir kt. Pvz., RRF lėšos. Mes iš to fondo negavome nė cento, nors prašėme. Ingridos Šimonytės Vyriausybė mus ignoravo, o tų lėšų panaudoti nesugebėjo. Mes būtume jas „išlaižę“ kaip medų lėkštelėje. Bet nedavė. Davė pelkių įrengimui, bet pelkės – ne žemės ūkis. Beje, ir tų pelkių pinigų niekam nereikėjo – grąžino energetikams.

Tiesioginės išmokos žemės ūkio bendrovių pajamų krepšelyje sudaro apie 4–7 proc. visų pajamų. Tai labai nedaug, žinant, kad pas kitus – apie 30–35 proc. Todėl verta prisiminti premjero žodžius „gaminti daugiau iš 1 ha“. Vyriausybės vadovui aišku, kad socialinė parama mūsų neišgelbės. Jau seniai šneku, bet manęs negirdi, kad prekiniai žemės ūkiai turi būti atskirti nuo socialiai remtinų. Juos privalu remti, jie reikalingi, jie turi turėti savo vietą ir pan. Tačiau laikas nustoti vadovautis principu „iš vieno atimsiu, kitam atiduosiu“.

Tiesioginės išmokos nėra panacėja, išgelbėsianti ar gelbstinti žemdirbį. Jį smaugia „blogoji“ biurokratija, jos kuriamos teorinės tvarkos, o po jų – patikros. Aš į pirmą planą keliu neproduktyvios biurokratijos „iškastravimą“. Ji dauginasi aritmetine progresija. Čia pasigendu ir Seimo pozicijos. Jo darbo kriterijumi neturi būti parengtų ir priimtų įstatymų skaičius. Svarbu kokybė. Ar normalu, kai per kadenciją priimama apie 2,5 tūkst. įstatymų ir jų pataisų? Jau pasigirdo kritika dabartinei valdžiai, kad jų pateikė mažai. Tai labai gerai, kad mažai, nes po įstatymų gimsta poįstatyminiai dokumentai, o juos kažkas turi vykdyti. Štai vien žemės ūkio tikrinimui yra parengta per 1 tūkst. klausimų, o paramos už žemės ūkio naudmenas bei ūkinius gyvūnus administravimo ir kontrolės taisyklės yra apie 100 puslapių apimties.“

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas JUKNEVIČIUS:

„Prekiniams žemės ūkiams išmokų dalis sudaro nuo kelių iki keliolikos procentų visų pajamų. Bet yra ir tokių ūkių, kurie iš principo žemės ūkio gamybos gali ir nevykdyti, todėl galima teigti, kad jų gaunamos išmokos sudaro beveik 100 proc. pajamų. Jie patiria išlaidų, dažniausiai tokių, kad galėtų pretenduoti į išmokas – dažniausiai atlikdami aplinkosauginę veiklą, palaikydami gerą agrarinę būseną, galbūt prižiūrėdami šlapynes.

Nesibaigia diskusija apie „sofos ūkininkus“, ar yra normalu dalyti tikrai įspūdingas lėšų sumas tiems, kurie negamina žemės ūkio produkcijos ir neprisideda, kad Lietuvos vartotojai būtų aprūpinti pigesniu maistu. Tokios diskusijos vyksta nuolat ir jos kol kas niekaip nekeičia politinio rezultato. Net, sakyčiau, yra atvirkščiai, būtent prekiniams ūkiams, dalyvaujant 2007–2013 m. Kaimo plėtros programoje, buvo akcentuojama, kad gaminantiems ūkininkams tos išmokos yra sumokamos kaip kompensacijos už pagamintą produkciją ir už tai, kiek jie mažiau gavo pajamų ją parduodami. Tie pinigai atitekdavo gaminantiems ūkiams ir tai tiesiogiai prisidėdavo prie to, kad būtų galima tą produkciją supirkti pigiau ir pigiau parduoti vartotojams jau pagamintą galutinį produktą. Bet politika pakrypo kita kryptimi ir dabar labai didelė dalis žemės ūkiui skiriamo portfelio yra panaudojama kraštovaizdžio, aplinkosaugos tikslams pasiekti.

Žemdirbių diskusija persikėlė jau į į politinio lygio diskusiją. Parodos „Ką pasėsi... 2025“ metu premjeras G. Paluckas akcentavo, kad jau yra įvykęs mentalinis lūžis ir politikai supranta, jog žemės ūkis yra strateginė šaka, būtent žemės ūkio misija yra aprūpinti visuomenę saugiu, sveiku ir įperkamu maistu. Aišku, kad ūkininkų bendruomenės siekis yra toks, kad tų pinigų, kurie dabar skiriami kaimui ir žemės ūkiui paremti, didesnė dalis pasiektų gaminančius ūkius.“

Kauno r. ūkininkų sąjungos pirmininkas, žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas MACIULEVIČIUS:

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. balandžio 1 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo