Ashburn +23,8 °C Dangus giedras
Ketvirtadienis, 18 Lie 2024
Ashburn +23,8 °C Dangus giedras
Ketvirtadienis, 18 Lie 2024

Ar Žlibinai grąžins skolą Plungei?

2023/03/08


Plungė („Žemaitis“). Miesto parke stovi stogastulpis, o prie jo pritvirtinta lenta byloja, kad šioje vietoje kadaise stovėjo muzikantinė – Plungės orkestro mokyklos, įkurtos 1873 metais, bendrabutis – ir kad čia nuo 1888 iki 1892 metų gyveno garsusis kompozitorius bei dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Šis faktas plungiškiams daugiau ar mažiau žinomas, tačiau nedaug kas yra girdėjęs, kad po to, kai išsibastęs po užsienius, išsekęs ir nusikamavęs nuo džiovos M. K. Čiurlionis atgulė amžinojo poilsio, muzikantinė buvo išardyta ir iškeliavo... į Žlibinus, iš jos rąstų buvo suręsta pradinė šio kaimo mokykla. Vėliau statinys buvo pertvarkytas į daugiabutį ir yra gyvenamas iki šiol, pačių gyventojų prižiūrimas ir palopomas. Tik paveldosaugininkų dėmesio šis istorinis statinys taip ir nesulaukė, o Plungėje nė karto rimčiau nediskutuota, ar nereikėtų muzikantinę grąžinti į senąją jos vietą.

Keliamas klausimas, ar nereikėtų senąją Žlibinų mokyklą, suręsta pervežus išardytas Oginskių muzikantinės dalis, grąžinti atgal į Plungės parką?

Nesulaukė pritarimo ir palaikymo

Pirmasis šį klausimą į dienos šviesą pradėjo kelti plungiškis Jonas (jo prašymu vardas yra pakeistas). Vyras pasakojo dėmesį į senosios muzikantinės vietoje stovintį stogastulpį atkreipęs praėjusiais metais, kada, dirbdamas viešuosius darbus, parke sutiko savo buvusią auklėtoją Liudą Gikarienę. Pamačiusi buvusį mokinį taisant vieną iš parko takų, pedagogė išreiškė susirūpinimą, kad iki minėto stogastulpio nėra jokio takelio. Norint pamatyti vietą, kurioje mūsų tautos genijumi vadinamas M. K. Čiurlionis gyveno ketverius metus, reikia bristi per žolyną.

Užrašas ant stogastulpio Plungės parke.

Plungiškis „Žemaičiui“ pasakojo iš buvusios auklėtojos išgirdęs ir tai, kad pati muzikantinė ne pražuvo, bet buvo išgabenta į Žlibinus ir perstatyta į mokyklą, bet ir šis faktas kažkodėl mažai tyrinėtas bei mažai žinomas, tarytum niekam neįdomus.

„Man sunku suprasti, kodėl M. K. Čiurlionis Plungėje yra taip negerbiamas. Jūs man pasakykit kitą Lietuvos miestą, kuriame jis būtų ilgiau gyvenęs nei Plungėje, išskyrus, žinoma, jo vaikystės Druskininkus? Nepasakysit, nes tokio miesto nėra. Plungė praktiškai galėtų privatizuoti šį muzikos ir dailės genijų, žinomą visame pasaulyje. Bet vietoj to visi, su kuo bekalbėjau šia tema, tik skėsčioja rankomis ir aiškina: „Mes nieko nežinom, nėra jokių įrodymų...“ O ar ieškojot?“ – klausimus vieną po kito žėrė pašnekovas.

Vyras papasakojo mynęs tiek Žemaičių dailės muziejaus, tiek Plungės turizmo informacijos centro, tiek Mykolo Oginskio meno mokyklos slenksčius, kalbėjęsis su šių įstaigų, taip pat Savivaldybės vadovais, kreipęsis net į Seimo narį Jurgį Razmą, tačiau nė iš vieno nesulaukęs didesnio susidomėjimo – nė vienas neskubėjęs pritarti jo idėjai, kad senąją muzikantinę būtina grąžinti į Plungę.

Po poros metų – 2025-aisiais – Lietuva ruošiasi minėti M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Todėl, pasak Jono, metas kelti į dienos šviesą šios asmenybės aktualizavimo klausimą – labai tinkamas. Esą ėmusis žygių, gal net pavyktų gauti valstybinę paramą muzikantinei į Plungę sugrąžinti, tik pirmiausia reikia noro ir iniciatyvos.

Domino ir Adolfą Jucį

Sekdami plungiškio pasakojimo gija, pabeldėme į minėtos jo auklėtojos J. Gikarienės buto duris. Moteris maloniai sutiko pasidalinti prisiminimais.

Ji pasakojo su vyru į Plungę iš Kuršėnų atsikrausčiusi apie 1950-uosius, įsidarbino tuometėje pirmojoje vidurinėje mokykloje. Matematikos mokiusi L. Gikarienė po kelerių metų buvo paskirta šios mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Moteris prisiminė nemažai bendravusi su garsiuoju akademiku Adolfu Juciu (1904–1974, šiuolaikinės teorinės fizikos Lietuvoje pradininkas – ŪP pastaba), kuris buvęs dar jos kurso draugas. Vėliau susitikdavo šiam viešint Plungėje, atvykus į jo įkurtos Plungiškių draugijos sueigas.

Vieno tokio vizito metu mokytoja pasakojo lydėjusi A. Jucį į Oginskio rūmus ir sulaukusi iš jo netikėto klausimo – ar ji žinanti, kur stovėjusi muzikantinė, kur gyvenęs Čiurlionis?

„Tiesą pasakius, man taip nesmagu paliko, kad tiek mažai žinom apie tuos dalykus. Žinojau tik, kad ta vieta yra kažkokiu stulpeliu pažymėta. Tik tiek ir galėjau jam pasakyti“, – nelinksmą akimirką prisiminė L. Gikarienė.

Mokytoja L. Gikarienė prisiminė, kad dar akademikas A. Jucys domėjosi muzikantinės likimu.

Vėliau, jau būdama pensijoje, pedagogė buvo pakviesta pavaduoti vieną Žlibinų mokyklos matematikos mokytoją. Dirbdama Žlibinuose ir išgirdo, kad senoji mokykla čia buvo pastatyta iš išardytos Oginskių laikų muzikantinės medienos.

Kad tai ne iš piršto laužti pramanai, „Žemaičiui“ patvirtino ir Žlibinų bibliotekininkė Aldona Lučinskienė, sauganti nemažai istorinės medžiagos, susijusios su kaimo praeitimi. Vienas iš istorinių įrašų byloja, kad 1934 metais, skirstant bendras ganyklas, ūkininkai Pranas Vidmantas iš Gaižupių ir Kazys Jonikas iš Žlibinų paskyrė planuojamai statyti naujai mokyklai po sklypelį žemės – viso 2,5 hektaro buvusiose ganyklose, puse kilometro už Žlibinų. Tais pačiais metais ten buvo pastatyta dviejų komplektų pradinė mokykla ir ūkinis pastatas. Kaip medžiaga statybai buvo panaudotas Plungės miesto parke buvęs senas namas, vadintas muzikantine.

„Tą patį buvo minėjusios ir buvusios šios mokyklos vadovės Jonušaitienė ir Tamošaitienė – kad išardyta senoji muzikantinė ir parvežta į Žlibinus. Dar žmonės kalbėjo, kad rąstai buvę sunumeruoti, jog būtų aišku, kaip atstatyt“, – pasakojo bibliotekininkė.

Prano Rambučio knygoje „Žlibinai“ užfiksuota ir tai, kad visą statybinę medžiagą iš Plungės į Žlibinus savo arkliais parvežė patys parapijiečiai, o nusamdyti meistrai surentė pastatą. Įkurtuvės švęstos vėlų 1934 metų rudenį.

Gyvenamas tik vienas butas iš šešių

Šiuo metu buvusioje Žlibinų mokykloje šeimininkauja tik Algis ir Kazimiera Jasaičiai. Sutuoktiniai pasakojo vienu du šiame erdviame mediniame name likę gal prieš metus, anapilin iškeliavus kaimynei.

Pastate iš viso yra 6 butai, dalis jų – privatūs, kitą dalį vietos bendrovė perdavė valdyti Turto bankui, tačiau dauguma – negyvenami.

Kazimiera pasakojo pati mokiusis šioje mokykloje, kuri vėliau pertvarkyta į daugiabutį. Prieš tai mokslus čia krimto jos tėvelis, o vėliau, apie 1991-uosius, jiedu su vyru čia įsigijo būstą.

  Kazimiera ir Algis Jasaičiai – vieninteliai daugiabučio, įkurto uždarius Žlibinų senąją mokyklą, gyventojai.

„Kiek pamenam, visą laiką sakydavo, jog šis pastatas – Oginskių laikų, iš Plungės pargabentas. O kas jame buvo – ar tai arklidės, ar muzikantinė – nieks tiksliai ir nežinojo. Šitoj vietoj pastatytas 1933 metais – taip nurodyta mūsų turimuose nuosavybės dokumentuose. Ir suręstas labai įdomiai: rąstai stačiai sustatyti, o ne guldyti vienas ant kito, kaip įprasta“, – kalbėjo Jasaičiai.

Kone šimtmetį skaičiuojantis pastatas saugo ne vieną paslaptį. Žlibiniškiai tik čia atsikėlę ardydami krosnį rado užkištą į laikraštį suvyniotą Lietuvos vėliavą, kurią padovanojo mokyklos muziejui, ir sudžiūvusią Žolinių puokštelę. Kaimynai yra radę ir ne tokių romantiškų radinių – į gniutulą palėpėje susuktų kruvinų skudurų. Kalbėta, kad karo metais čia kurį laiką veikė vokiečių štabas ar būstinė.

Sutuoktiniai rodė, kad iki šių laikų išliko senosios mokyklos durys ir laiptai, puikiai tarnauja ir senasis kaminas. Viename namo gale tebėra nekeisti senieji langai.

Kairėje – viena iš išlikusių kelių senosios muzikantinės nuotraukų. Įdomu tai, kad joje matomi langai kone identiški tiems, kurie išliko iki mūsų dienų viename buvusios Žlibinų mokyklos gale.

„O kiek likę autentikos iš Plungės – sunku pasakyti, greičiausiai buvo tik rąstai pervežti ir iš jų suręsta mokykla“, – svarstė žlibiniškiai.

„Aš kol kas susilaikau“

Bet grįžkime į Plungę. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Oginskių rūmų parke, šalia rytinės tvoros, stovėjo du pastatai, skirti orkestro mokyklai, kurią Oginskis įkūrė 1873 metais. Vienas, devynių kambarių, buvo vadinamas muzikantine. Didžiausiame šio pastato kambaryje galėjo vykti orkestro repeticijos, kituose gyveno moksleiviai. Muzikantinė turėjo kaminą, skirtą mėsai rūkyti, dvi virtuves, du erdvius koridorius, kambarį „salkose“.

Vėliau muzikantinėje įkurta pradžios mokykla, o 1932 metais ją nuspręsta nugriauti. 1990 metais toje vietoje pastatytas stogastulpis.

Tai – bene visi skurdūs duomenys, išlikę apie šį pastatą.

„Belieka apgailestauti, kad jokios apčiuopiamos istorinės medžiagos apie šį pastatą mes neturime. Yra išlikę tik pasakojimų ir viena kita išorės nuotrauka. Nei kažkokių brėžinių, kokio būta vidaus išplanavimo, nei pastato išardymo ar išvežimo, perdavimo Žlibinams akto – nieko. Tad kuo remtis, jei būtų nuspręsta atstatyti muzikantinę? Gal ir įdomus sumanymas, bet aš kol kas susilaikau“, – savo nuomonę apie muzikantinės atstatymą redakcijai išsakė Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas.

Jis kalbėjo, kad šiuo metu įstaiga turi daug didesnį galvos skausmą – daug metų remonto prašančias oficinas. Be to, dar nebaigtas žirgyno remontas, Savivaldybė suka galvą, kaip restauruoti buvusios senosios klebonijos pastatą, kur M. K. Čiurlionis taip pat buvo apsistojęs. Visiems šiems darbams reikės nemažai lėšų, tad kol kas nėra nė minties, kad atsirastų galimybių atstatyti muzikantinę.

„Jei Lietuva ar mūsų Plungė būtų tokia turtinga – kodėl gi ne, galima būtų svajoti. Kartu būtų galima imtis ir kitų sumanymų, pavyzdžiui, išpirkti ir atkurti privatizuotą fazaninę – ji taip pat verta dėmesio, – kalbėjo A. Bakanauskas. – Rastume ir kitų dvaro komplekso statinių, kuriuos būtų galima prikelti iš nežinios, kai kurie jų fiziškai išlikę, o apie muzikantinę žinome labai mažai. Pirmiausia reikėtų atlikti išsamius tos vietos, kur ji stovėjo, archeologinius tyrimus. Jei pavyktų rasti pamatus, gal būtų galima atkurti bent pastato tūrį ir tada pradėti statybas nuo nulio – kaip Valdovų rūmų, neturint jokios autentikos, tik gražią idėją.“

Muziejaus direktorius paminėjo ir tai, kad, ruošiantis pasitikti M. K. Čiurlionio gimimo 150-ąsias metines, parke ketinama įrengti taką iki tos vietos, kur stovėjo muzikantinė, o dabar galima išvysti tik stogastulpį. Tas takas, kuriuo tikriausiai vaikščiodavo orkestro mokyklos mokiniai ir mokytojai, pasak direktoriaus, pažymėtas ir didžiajame parko plane, o sumanymas atstatyti ir pačią muzikantinę esą kol kas skamba, kaip graži, bet nerealistiška utopija.

Laukia Žemaičių dailės muziejaus žodžio

„Situacija turi būti įvertinta realistiškai. Bet jei atsirastų kokie pastato brėžiniai, kita istorinė medžiaga, būtų galima kreiptis į tam tikras institucijas dėl darbų finansavimo“, – dideliu entuziazmu dėl muzikantinės atstatymo sakė netrykštantis ir Seimo narys J. Razma.

Jis sakė domėjęsis šia istorija ir paprašęs Žemaičių dailės muziejaus vadovų atsiųsti oficialią pažymą, kurioje būtų įvertintos galimybės atstatyti muzikantinę, bet kol kas šios pažymos nesulaukęs, nors ir raginęs bei priminęs.

Esą jei muziejaus specialistai, surinkę reikalingą informaciją, prieis išvadą, kad reikia atstatyti muzikantinę, Seimo narys sakė ir pats imsis žygių ieškoti finansavimo. Bet jei ateis raštas, kad nėra galimybės atkurti autentiką, J. Razma sakė gerbsiantis specialistų nuomonę.

Taip kad panašu, jog galutinį sprendimą, ar reikia Plungei Oginskių laikus ir M. K. Čiurlionį menančios muzikantinės, priims Žemaičių dailės muziejus.

 

Jurgita NAGLIENĖ/ ŽEMAITIS

Dalintis